Vieni meta gerti, kiti – rūkyti, o aš buvau metęs lietuvišką kiną. Jis nekenkė sveikatai. Jis įžeidinėjo mano intelektą. Nemokšiškumu, provincialumu, proftechninės mokyklos vakarėlio vaidyba iš serialo „Giminės“ ir nekintamai vimdančiu kirčiavimu nuo tų laikų, kai pažiūrėjau 1990 metų klaikią kino metastazę „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ – tada apsinuodijau nuo to filmo, ir tik medikų pagalba pavyko mane grąžinti į gyvųjų tarpą. Neužilgo teko emigruoti, ir dėl to kaltinu lietuvišką kiną.
Nepaisant traumų, noriai pats filmavausi lietuviškame kinematografe, tautinių kinojuostų epizodiniuose vaidmenyse: myliu save mene, o ne meną savyje, kaip mokė Stanislavskis. Bet žiūrėti lietuviško kinematografo negalėjau: kuo daugiau jis gaudavo pinigų, tuo įžūliau ir brangiau gamino provincialų postsovietinį kombikormą, mišinį iš valstietiško Žemaitės pūlinio ir britkaus agitbrigadų rašymo, kur dialogai smirdėjo, kaip tetos Genutės užstalės kalba, nurašyta iš plėšomo sieninio kalendoriaus. Kaskart, kai atsisėsdavau žiūrėti lietuvišką plionkę, tuojau pasigailėdavau: paskutinį sykį, atsimenu, susuko skrandį ir vidurius, vėmiau kraujais nuo Emilijos iš Šilainių, ar kaip ten vadinasi ta mokyklinė parodija apie KGB represijas ir sovietų Lietuvos bohemą nutysusiais papais ir sintetiniais alyvų spalvos marškiniais, bakenbardais ir Lukašenkos ūsais, grojant „Vairo“ šokių muzikos ansamblio užkratui.
Lietuviškas kinas buvo infekuotas labiau, negu Afrikos kaimo srutų duobė – gangrenavo klampia kolūkine estetika ir dėdės Vaclovo giminių pobūvyje skleidžiamu verbalniu bezdalu.
Emilio Vėlyvio gaivus, chirurgiškai tiksliai sumontuotas, lazeriu išbraižyto scenarijaus filmas tviska, kaip naujas „iPhone“ tarp šlykščių ir nutrintų laidinių telefonų, kuriuos prie purvinų, kirmėlėtų ausų spaudė ištisos budinčių sargienių ir vachtioršų kartos. Jis džiugina begėdiška kokybe, kaip vasarą akį traukia kelnaitės ilgakojės draugužės, jeigu ką, čia Josifo Brodskio žodžiai, ir ne mano bėda, jei jūs neskaitėte.
Filmuotas vakarietiška akimi, o ne taukuota rusiška linze, tirtančia pagiringo seno klasiko rankose Lietuvos kino studijos kareivinėse, jis yra audiovizualinis džiaugsmas, lygiais patyrusio meistro dygsniais susiūtas meno kūrinys – ir muzikinis takelis yra šimtąsyk arčiau prie „The Goodfellas“, negu prie išsiderinusių kanklių ir Brazausko nostalginio sapno krešulių.
Tai trileris, makabriškas ir šaltas, su tirštu Skandinavijos noir („juodojo siaubo“) užtepu: nė vienas herojus nėra laimingas, visi įspeisti į kampą aplinkybių, paklydimų ir šėtoniško teisingumo (čia teisingumas yra nekrikščioniškas, atlaidumui vietos nėra), senos nuodėmės ir kerštas atsiveja net iš kapo (arba iš lavoninės), žudymai yra parodomieji ir tiek brutalūs ir užribiniai, kad kvepia vikingų legendų nevaržoma psichopatija: Sicilijos mafijos žinutės su žiurke aukos burnoje arba kulka į akį palyginti su šiuo filmu būtų tik švelnūs pokštai. Tai ne Tarantino ironiški ir komiksiniai kraujo fontanai iš „Kill Bill“: Vėlyvis necypia iš laimės, „žiūrėkit, kaip aš galiu“ – jis gali ir žino, kad gali, ir piešia paveikslą visais dažais, kuriuos jam davė siaubo dievai ir deivės.
Aktorių darbas varijuoja nuo puikaus iki genijaus žybsnių: Ainis Storpirštis tiek įtikinamas ir kraupiai nuožmus, kad su juo niekada nebebus jauku būti vienoje patalpoje, Vytautas Kaniušonis kančią gyvena taip organiškai, kad per spaudos konferenciją po peržiūros norėjosi jį apkabinti ir paguosti, o Elvyra Žebertavičiūtė, kraupiai žvelgianti neregės akimis ir alsuojanti nenumaldomos nelaimės pažadu, kaip islandų sagų trolė-senjorė, yra geriausiai parinkta aktorė per visą Lietuvos kino istoriją nuo Martyno Mažvydo laikų.
Net Ingeborgos Dapkūnaitės sovietizuotai tarčiai ir rusiškoms manieroms atsirado vieta ir darbas: merės vaidmuo lyg jai rašytas, nuo ekrano pakvimpa Širvintų savivaldybe ir tenykščiais kolūkiniais autochtonais, kuriuos geležinėje saujoje spaudžia vietos valdžia, isteriškai viską kontroliuojanti mokymo dalies vedėjos intonacijomis. Dapkūnaitė čia yra tas autokratinis personažas, kuriam blogo linki kiekvienas, ką ji sutinka gyvenimo kelyje.
1990-ųjų scenos (sovietmečio šmėklos čia turi savo liniją, bet ne komiškos, o organiškai integruotos, kaip vilkolakiai, į naują gyvenimą), išmaniai filmuotos, pagaliau ne savitikslės: jų reikia, jos dirba darbą, kaip ir visos detalės filme. Viskas, kas pasirodo kadre, yra reikalinga ir tikslinga, ir smulkmenos yra čia gerbiamos ir apgalvotos. Ir kiekvienas žodis, veiksmas ar daiktas pasakoja istoriją.
Rusų poetas Vladimiras Majakovskis rašė: „Tėvynę aš šlovinu tą, kur yra, bet trigubai tą, kur rytojuj“ – čia Vėlyvis rodo Lietuvą, kurios dar nėra, tą, kuri bus, tą baugią ir šaltą Skandinaviją: jubiliejaus scena arba teisėjas kabinete yra iš Švedijos provincijos, ne iš Plungės – ir man kyla noras sakyti, kad labai gerai, ir slapčia dairausi kvailių, kurie sakys, kad taip nebūna, nes tai ir yra menas. Menas yra groteskas, šaržas, pastišas, kaip tas storas anatomas lavoninėje, organiškas ir tikras su visa savo mišraine prie preparavimo stalo, kaip vienuolis iš „Rožės vardo“, seniai tarnaujantis nebe Dievui.
Yra pasakyta, kad juokingai pasakoti gali daug kas, tačiau tikro talento matas yra gerai pasakoti kraupiai. Stephenas Kingas, visų laikų didžiausias siaubo autorius, ilgai niekintas akademinių literatūros tyrėjų, visą gyvenimą neša nepripažinimo tarp snobų erškėčių vainiką: „oro uosto literatūra“. Emilis Vėlyvis, didžiai intelektualus ir jautrus kūrėjas, daug metų negilios pasudo-aristokratinės savim patenkintų inteligentų tusofkės buvo klaidingai matomas kaip keiksmažodžių ir dugno dainius, toks marozų Pegasas, permuštas ant dujų ir su išpjautu padorumo ir gero skonio katalizatorium.
Po šio šedevro niekinantys balsai turės užsikimšti. O aš vėl žiūrėsiu lietuvišką kiną.
Filmas „Piktųjų karta“ kinuose – nuo spalio 14 dienos.
