„Man labai svarbu, kad gyvenant, kuriant nebūtų nuobodu. Įprastai kasdienybei spalvų visuomet suteikia nauji iššūkiai“, – prisipažįsta drabužių dizainerė Ieva Ševiakovaitė (46). Ji sutiko būti šiuo metu statomo miuziklo „Lituanica“ kostiumų dailininke.
Vieną dieną Ieva sulaukė miuziklo režisieriaus Manto Verbiejaus skambučio. Jis pakvietė prisidėti prie „Lituanicos“ tarptautinės kūrybinės komandos, ir dizainerė nerado priežasčių, kodėl galėtų atsisakyti. „Prieš penkiolika metų su kolege Jolanta Rimkute kūrėme pirmą „LT identity“ drabužių kolekciją ir svarstėme, kas yra ryškiausi lietuviški simboliai. Gedimino pilis, krepšinis, o kas dar? Darius ir Girėnas buvo tarp pirmųjų, stipriausių asociacijų, – prisimena. – Jų skrydis yra legenda, gerai atpažįstamas lietuviškos tapatybės simbolis. Prieš metus lankėme užsienio lietuvių bendruomenes su kūrybinių dirbtuvių projektu „Šimtmečio skrydis su Lietuva“. Matėme, kad Amerikoje ir dideli, ir maži lietuviai žino Darių ir Girėną, jų skrydį per Atlantą. Dar ir dėl to man be galo smagu po penkiolikos metų vėl susidurti su mėgstamais herojais miuzikle. Gilindamasi, rinkdama informaciją juos tarsi atradau iš naujo.“
Miuziklo veiksmas apima du laikotarpius ir vietas: 1921–1927-ųjų Kauną ir 1927–1933-ųjų Čikagą. Perskaičiusi scenarijų Ieva skubėjo domėtis politine ir ekonomine tarpukario Lietuvos ir Amerikos padėtimi, konsultavosi su istoriku Norbertu Černiausku. Ji atkreipia dėmesį, kad to meto Čikaga, nors jautė pasaulinę ekonomikos krizę, gerokai labiau spindėjo nei Kaunas. Tai bus matyti ir iš drabužių.
Ieva leido laiką ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje – ieškojo Dariaus ir Girėno laikų lakūnų uniformų. „Ten radau 1931 metais siūtą uniformą, kurią muziejui dovanojo Amerikos lietuviai. Turėjau galimybę atidžiai patyrinėti, kaip ji pasiūta“, – pasakoja. Kostiumų dailininkė turi užduotį atkurti to laikotarpio drabužius, tad pačiai prisiliesti prie autentiškų dalykų – be galo įdomu ir naudinga.
Dizainerei šis darbas ypatingas dar ir dėl to, kad suteikia progą grįžti prie savo šaknų. Pasirodo, jos senelio seserys Juzefa ir Veronika Ščukauskaitės buvo žinomos tarpukario Kauno ponios, jos Laisvės alėjoje dirbo garsiame siuvimo salone „Smart“! Ten buvo modeliuojami ir siuvami vakariniai drabužiai. „Vaikystėje apie to laikotarpio Kauną iš tetų, kurias vadinau močiutėmis, esu girdėjusi labai daug, jų pasakojimuose nuolatos buvo minimi ponai ir fasonai, – juokiasi. – Tik aš, vaikas, tada daug ko nesupratau. Dabar pasitikslinau – toks salonas tarpukario Kaune tikrai sėkmingai veikė ir ten lankėsi ne vieta žinoma to laiko dama.“
Beje, viena iš Ievos tetų Veronika buvo ir garsi tenisininkė. Ji daug metų buvo Lietuvos čempionė, ne sykį abi seserys yra nugalėjusios teniso dvejetų varžybose: „Po Antrojo pasaulinio karo į Ameriką emigravusi Veronika dažnai pasakodavo apie dainininką Kiprą Petrauską – jis irgi mėgo tenisą ir matydamas jos talentą nupirko pirmą raketę bei teniso batelius.“ Dizainerė prasitaria, kad tetos vylėsi, jog gabumų šiam sportui galbūt turės ir jaunesnės giminės kartos, – išbandyti tenisą teko ir Ievai.
Seserys Ščukauskaitės buvo ne tik sportiškos, bet ir elegantiškos. Buvusi labiau žinoma Veronika savo ir sesers kurtus modelius reklamuodavo į Kauno aukštuomenės pobūvius eidama tik „Smart“ siūtomis suknelėmis.
„Maždaug nuo vienuolikos metų sakydavau, kad noriu būti drabužių dizainerė. Prisimenu, kaip jos džiaugdavosi tai girdėdamos“, – pasakoja Ieva.
Žiūrėdama tetų jaunystės nuotraukas, to meto filmus dizainerė dar sykį įsitikina, kokia graži buvo tarpukario moterų mada. „Tai prasidėjusios moterų emancipacijos laikas: jos Lietuvoje gavo teisę balsuoti, vairuoti automobilius, vienos lankyti kavines, – pasakoja. – Tad ir to laikotarpio suknelės – tiesios, išlaisvinančios iš korsetų, apačioje su klostėmis, rauktinukais. Tai laisva, plevėsuojanti, patogi, praktiška, elegantiška mada.“
Ieva sako, kad vyrų mada – konservatyvesnė. Daugelis klasikinių drabužių šiek tiek pakitę išliko ir šiuolaikinėje madoje. „Radau 1912 metų sportbačių „Converse“ nuotrauką – iš išvaizdos jie visiškai tokie patys kaip šiandien, tik kitos medžiagos, – atkreipia dėmesį. – Tada ir dabar buvo tokios pačios skrybėlės, kaklaraiščiai.“
Dizainerė žino, kad tinkamai parinktas drabužis padeda atskleisti veikėjų asmenybes. Ją sužavėjo atradimas, kad Steponas Darius (jį miuzikle įkūnys Vaidas Baumila – red. past.) buvo ne tik didelis Lietuvos patriotas, visuomenininkas, bet ir gražuolis sportininkas, stileiva. Kai jis iš Amerikos, kur ne vienus metus gyveno, grįžo į Kauną padėti Lietuvai, negalėjo atsiginti merginų dėmesio. Tačiau, pasak Ievos, išsirinko kukliausią iš jų – Jaunutę Škėmaitę. Visai kitoks buvo į Čikagą paauglystėje emigravęs ir ten spaustuvininku dirbęs Stasys Girėnas (miuzikle šis vaidmuo teko Jokūbui Bareikiui – red. past.).
Ievą žavi, kad dvi tokias skirtingas asmenybes vienam didingam tikslui sujungė meilė aviacijai ir Lietuvai. „Tuo metu įveikti Atlantą buvo visų lakūnų svajonė“, – pabrėžia.
Šis miuziklas – didelis ir įspūdingas. Dizainerė turi užduotį aprengti ne tik pagrindinius veikėjus. Jai reikia sukurti beveik pusantro šimto tarpukario Kauno ir Čikagos gyventojų kostiumų. Scenoje virs tuometės Lietuvos sostinės gyvenimas, dalyvaus miestietės, darbininkai, meistrai, krepšininkai, boksininkai, paskui veiksmas persikels į kitą Atlanto pusę ir vėl netrūks masinių scenų – jose taip pat bus daug įvairių profesijų žmonių. „Stengiamės, kad vaizdas nukeltų į tą laikotarpį, apie kurį pasakojama miuzikle, o technologijos, kuriomis kuriami kostiumai, būtų šiuolaikinės. Juk atlikėjams scenoje teks ir judėti, šokti! Be to, reikia nepamiršti, kad kuriame šou, – drabužiai turi nedingti scenoje, būti ryškūs“, – kostiumų dizainerė neslepia, kad visa tai suderinti nėra paprasta, bet labai įdomu.
