Už prancūzo ištekėjusi dizainerė Aušra Delval: „Iš jo mokausi meilės ir artumo“

Aušra Haglund Prancūzijoje su mylimoju Aime Delval
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2019-03-24 09:00
„Sėdžiu dabar namų terasoje ir žiūriu į mane supančią jūrą. Beje, šiandien apsiniaukę ir lyja. Kaip gražu! Bent kartą per pastaruosius mėnesius pasikeitė oras. Nes saulė ir 27 laipsniai šilumos čia būna ištisus metus“, – skaipu iš Šv. Bartolomėjaus salos pasakoja dizainerė Aušra Delval (54). Laimę ir sielos ramybę ji atrado amžinos vasaros saloje, čia sutiko prancūzą Aimé Delval (60) ir gruodžio 28 dieną už jo ištekėjo.

Kiek laiko jau esate salos gyventoja?

Čia atvažiavau 2017 metų lapkritį, vadinasi, jau kiek daugiau nei metai. Viskas prasidėjo, kai tais metais rugsėjo pradžioje iš Vilniaus iškeliavau į Niujorką – į vieną svarbesnių dizaino parodų, kur pristačiau savo prekės ženklą „Aušra Haglund“. Ten netikėtai gavau pasiūlymą svečio teisėmis dėstyti Mados technologijų institute. „Tai galėtų būti mano ateitis“, – apsisprendžiau likti. Jaučiau, kad Niujorkas duoda be galo daug, bet ne ką mažiau ir pasiima – tiesiog išsiurbia tave. Vis dažniau pagalvodavau, kad reikėtų padaryti pertrauką ir pamąstyti, kas gi vyksta mano gyvenime.

Turiu draugę, gyvenančią Karibų salose. Pasiprašiau apsistoti pas ją kokiai dešimčiai dienų. Vos kojomis paliečiau Šventojo Bartolomėjaus salos žemę, tą pačią akimirką pajutau: „O Dieve, kaip gera atsidurti visai kitame pasaulyje. Kur basas gali vaikščioti pliaže, miestelyje, parduotuvėje, namuose...“ Dešimt dienų pralėkė akimirksniu, bet sala manęs niekaip nepaleido. Čia sutiktas lietuvis pasiūlė, kol bus išvažiavęs, apsistoti jo laive – tai buvo jo namai saloje. 

Aušra Delval  / Asmeninio albumo nuotr.
Aušra Delval / Asmeninio albumo nuotr.

Nusprendžiau, kad į Niujorką spėsiu grįžti, kai man nusibos šitas mažos salos ir smėlio-jūros-saulės gyvenimas. Gyvenau laive, daug skaičiau, kartais ištisas dienas nelipdavau į krantą. Ir vis dažniau aplankydavo mintis: „O kam man tas Niujorkas?“ Sau esu viską įrodžiusi. Žinau, kokia esu mama, kokia dėstytoja. Žinau, ką esu padariusi kaip kūrėja. Kitiems neturiu ko įrodinėti. Intuityviai norėjosi atsitraukti nuo viso ankstesnio gyvenime buvusio šurmulio, streso ir tiesiog pabūti su savimi. Švedai turi labai gerą posakį: „Tiesiog būti.“

Tačiau vienas dalykas saloje kelias savaites paatostogauti ir visai kas kita gyventi ilgesnį laiką...

Taip, saloje sudėtinga išsinuomoti būstą, nes po uragano Irmos 2017-ųjų rugsėjį daug kas tebėra sugriauta. Draugė išnuomojo man mažytį po vėtros nukentėjusį kambariuką savo name. Su tuo pačiu mažu lagaminu, su kuriuo atskridau atostogauti ir kuriame buvo vieni šortai, kelios palaidinės ir suknelės, pradėjau naują gyvenimą. Pas draugę radau seną siuvimo mašiną, kelis metrus audinių – pasisiuvau sau ir jai drabužių. Vėliau atsirado užsakymų iš turtingų salos žmonių dekoruoti prabangius jų interjerus. Vienas užsakymas, antras, trečias... 

Aušra Delval  / Asmeninio albumo nuotr.
Aušra Delval / Asmeninio albumo nuotr.

Jaučiausi labai gerai, nes turėjau ir mėgstamos veiklos, ir daug laisvo laiko – jį leidau vaikščiodama prie jūros ir dėliodama mintis. Visą gyvenimą, viena augindama du vaikus, stengdamasi uždirbti pinigų, kad mums nieko netrūktų, neturėjau vienintelio dalyko – laiko sau. Niekada. O dabar jo turėjau su kaupu. Ir nuoširdžiai pasakysiu, vyko net savotiška kova su savimi, nes nebuvau pratusi tiek galvoti apie save. Aš neturėjau darbo, namų, neturėjau socialinio gyvenimo saloje, bet pagaliau turėjau laiko sau. Kartais ranka jau tiesdavosi paspausti mygtuką ir nusipirkti bilietą atgal į Niujorką, nes visą tą laiką susirašinėjau su viena pažįstama dėstytoja tame mieste, pasakojau, kaip vėl noriu veiklos. 

O ji man rašė: „Aušra, nueik į paplūdimį. Pasiimk saują smėlio, pasivaikščiok su juo ir pagalvok apie mane, apie kitus žmones, kurie dabar padarytų viską, kad tik su tavimi galėtų pasikeisti vietomis.“ Bet tada aiškiai suvokiau: dirbti yra kur kas lengviau nei nedirbti. Bet kuriuo atveju jau planavau kovą kelti sparnus į Niujorką.

Bet lemtis?..

Turbūt kitaip to nepaaiškinsi. Vasario 13-ąją saloje buvo planuojamas karnavalas. Keli čia dirbantys lietuviai paprašė, kad iškepčiau blynų pagal mūsų Užgavėnių tradicijas. Smagiai pavakarojome. „O dabar važiuojam į miestą žiūrėti karnavalo“, – pradėjo įkalbinėti. Nenorėjau, vengiau masinių vietų, kur daug žmonių, muzikos, triukšmo. Bet toje šventėje sutikau dabartinį savo vyrą Aimé.

Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

Aš nebuvau pasiruošusi santykiams – nuoširdžiai prisipažįstu. Galvoje sukosi mintys, kaip stabilizuoti save kaip asmenybę, apsibrėžti savo norus, susidėlioti ateities žingsnius. Tuose planuose nebuvo vietos vyrui. Aimé priėmiau kaip simpatišką žmogų, su kuriuo malonu bendrauti, pasivaikščioti pajūriu, nueiti į kokią miesto šventę. O jis pradėjo kviestis mane į grilio vakarėlius pas draugus, į restoranus vakarienės, į futbolo varžybas, nes Aimé – futbolo treneris ir teisėjas. Pamenu, kartą sėdžiu stadione ir galvoju: „Viešpatie, ką aš čia darau? Juk nieko nesuprantu apie futbolą. Aušra, eik dirbti ir kurti savo ateitį, o ne dykinėk!“ Bet kitas vidinis balsas ramino: „Pažiūrėk, kiek daug smagių dalykų, prie kurių anksčiau nebuvai prisilietusi, į tavo gyvenimą atnešė šitas žmogus!“

Aušros ir Aimé Delval vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.
Aušros ir Aimé Delval vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.

O vieną gražią liepos dieną besiruošiant į paplūdimį Aimé pasakė: „Noriu tavęs savo gyvenime.“ Juokdamasi ištiesiau ranką – na, tai kur jau čia tas piršlybų žiedelis?.. Jis ištraukė iš stalčiaus auksinės spalvos dovanų juostelę ir užrišo man ant piršto. Aš jam irgi užrišau. Nuo tos dienos mūsų santykiai nebebuvo žaidimas ar nuotykis – prasidėjo vestuvių planavimas.

Artėjanti vestuvių data nebaugino? Net du jūsų bandymai kurti šeimą buvo nesėkmingi.

Nemeluosiu: turėjau keletą panikos atakų... Išsigandau, kai suvokiau, kad Aimé nesitraukia. Jis planavo, ruošėsi, ragino mane Lietuvoje užsakyti žiedus, pasiruošti vestuvinius drabužius. Ir kai man grįžus iš Lietuvos nunešėme prašymus tuoktis, vėl suėmė panika: „O Dieve, ką aš darau?! Juk tiek patyrusi turėčiau ypač saugotis!“ Supratau, kad tiesiog bijau rimtų įsipareigojimų. Bijojau ne gyvenimo kartu, ne santykio su tuo žmogumi – dėl jo buvau visiškai tikra. Išsigandau savęs: ar tikrai pajėgsiu sukurti sėkmingus santykius? 

Seniau ištikus bent mažiausiai nesėkmei ramiai atsisveikindavau su žmogumi: „Čiau, galiu ir viena. Galiu pati.“ Didžiąją savo gyvenimo dalį taip ir gyvenau pagal principą: „Pati. Viena. Galiu.“ Tikiu, daug moterų atpažins save... Ir dar tas puikusis Niujorkas, apie kurį tiek metų svajojau, iškilo prieš akis – negi jo atsisakysiu? Manyje virė sunki kova su savo pačios ego. Kol galiausiai suvokiau, kad ne Niujorkas yra didžioji mano meilė. Kad džiaugsmą ir laimę, kurių siekiau visą gyvenimą, aš radau čia – saloje su šiuo žmogumi. 

Mano prigimtis – laukinė, laisva, manęs negalima priversti, nurodyti, ką daryti. Man nepaprastai sunku prisitaikyti prie kito žmogaus. Sunku būti nuolankiai, jei jaučiu, kad iš manęs to reikalaujama. O Aimé nieko nereikalavo. Man tai buvo visiškai nauja santykių su vyru patirtis. Tik dabar pradėjau jausti, kokia laimė yra būti šalia žmogaus, kuris absoliučiai nieko iš tavęs nereikalauja, kuris tiesiog džiaugiasi, kad esi šalia. Iš jo mokausi meilės ir artumo.

Aušros ir Aimé Delval vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.
Aušros ir Aimé Delval vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.

Kokia yra jūsų vyro istorija?

Aimé yra prancūzas. Išsiskyrė prieš kelis dešimtmečius, turi tris jau suaugusius vaikus. Po skyrybų Aimé iš Prancūzijos persikėlė gyventi į Šventojo Bartolomėjaus salą.

Be to, kad yra futbolo treneris ir teisėjas, jis turi savo landšaftų priežiūros kompaniją. Kadangi sala yra viena prabangiausių Karibuose, turtingi žmonės čia gyvena labai ištaigingai, turi vilas, namus su gražiausiais sodais. Kurti ir prižiūrėti šiuos sodus yra gana prestižinis darbas. Pagyvenusi saloje supratau, kad svarbiausi žmonės čia yra geri vilų vadybininkai ir kraštovaizdžio prižiūrėtojai. Žinote, žmogus, kuris kuria grožį, taip gražiai pasakoja apie kiekvieną gėlytę ir augalėlį, negali būti blogas. Jo siela graži, pasaulį jis mato nuostabų. Tačiau jame labai stiprus ir vyro, kario pradas, nes yra tarnavęs Prancūzijos legione, vykęs kariauti į Čadą, Libaną, Mauritaniją, Centrinę Afriką.

Kodėl nusprendėte tuoktis oficialiai?

Aimé man nuolat kartoja, kad visiškai pakeičiau jo gyvenimą. Galbūt tikrai įnešiau daugiau spalvų. Galų gale, kai ateini į vienišo vyro gyvenimą, natūralu, kad daug ką pakeiti – užuolaidas namuose, dekoracijas, interjerą (juokiasi). Bet jei rimtai, mūsų abiejų gyvenimas stipriai pasikeitė per tokį trumpą laiką – vos per metus. Patys kasdien vis dar klausiame: „Ar suvokiame, kas iš tiesų įvyko?“ Juk mūsų amžiaus žmonės jau yra atsargesni, nepuola tuoktis... Bet abu norėjome įprasminti savo santykius. Nors ir maištautoja, aš tikiu santuoka. Man tai nėra tiesiog spaudas ar nauja pavardė.

Dar svarbiau, kad mano vaikai atskrido dalyvauti vestuvėse, nors jų kelionė kainavo be galo daug streso ir nerimo: turėjo atskristi gruodžio 26 dieną, bet pamačiau juos tik 28-ąją – vestuvių dienos rytą! Susisiekimas su mūsų sala ir šiaip gana sudėtingas: iš Vilniaus pasieki Paryžių, iš Paryžiaus skrendi į gretimą – didesnę Sen Marteno salą, o iš ten plauki laivu arba skrendi lėktuvėliu. 

Salas skiria dvidešimt penki kilometrai, todėl skrydis trunka vos 15 minučių. Įsivaizduokite, mano vaikai 27 dienos vakare pagaliau pasiekė Sen Marteno salą, bet aš negaliu sėsti į mašiną jų atsivežti! Oro sąlygos tokios prastos, bangos didžiulės, kad nei laivai plaukia, nei lėktuvai skrenda. Mus skiria dvi dešimtys kilometrų, o atrodo, lyg jūros marios. Ryte jiems pavyko įsėsti į pirmą link mūsų salos plaukiantį laivą – vėliau visi tos dienos reisai buvo atšaukti. Galėjo nutikti taip, kad jie net nebūtų dalyvavę vestuvėse. Kelionė, kuri turėjo trukti vieną dieną, išsitęsė kone per tris.

Aušros ir Aimé Delval vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.
Aušros ir Aimé Delval vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.

Koks dabar jūsų gyvenimas saloje: dirbate? Kuriate? Ilsitės?

Man teko padirbėti vienoje vyrų drabužių parduotuvėje – labai patiko, juk visą laiką svajojau kurti vyriškas kolekcijas. Bet sala priklauso prancūzams ir pagrindinė kalba čia yra prancūzų, tad pirmiausia turiu išmokti ją. O vieną kartą per savaitę pati mokau vaikus privačioje mokyklėlėje anglų kalbos. Prieš kelias savaites įsigijau teptukų, dažų, molbertą ir pradėjau tapyti.

Beveik nebeliko noro bėgti, plėšytis, kažko siekti. Kartais, kai vėl apninka tokios mintys, sėdu į mašiną ir išvažiuoju iš kiemo. Mes gyvename aukštai ant kalno ir pasukęs už kampo atsiduri tokioje vietoje – kad ir kur dairytumeisi, iš visų pusių supa vanduo. Užtenka pamatyti tą žydrą vandenį, ir sugrįžtu į save: „Kokie pasiekimai gali būti vertingesni už vidinę ramybę?“ 

Puikiai atsimenu paskutinius metus Lietuvoje, kai turėjau savo butiką. Tai buvo beprotiškas lėkimas ir nemigo naktys sukant galvą, kaip padaryti dar geriau, įdomiau, perkamiau, nes viskas buvo ant mano vienos pečių. Aimé kartais pasiūlo čia atidaryti savo dizaino parduotuvėlę. Bet kol kas atsisakau – vadinasi, dar nepasiilgau to vidinio nervo. Nenoriu grįžti ten, kur jau buvau. Kur esu dabar – viskas nauja, neišgyventa ir labai įdomu.

Naujausi straipsniai