Kristina Norvilaitė yra žinoma menininkė, turi savo vardu pavadintą galeriją, tad po vestuvių su pianistu Petru Geniušu nekeitė pavardės. Ir šiaip atrodo, kad gyvenimas eina, kaip ėjęs. Koks jis? Kristina neabejoja, kad geras, o ateityje bus dar geresnis.
Ar lengva būti savo galerijos šeimininke?
Man patinka žmonės, todėl nesunku. Per dieną čia apsilanko tiek, kad jei jų nemėgtum, mirtinai pavargtum, tave išsunktų, nuneštų stogą. Vasarą išvis būna antplūdis. Bet čia ateinantys žmonės suteikia tavo darbui prasmę. Kita vertus, juk kai dirbi, esi tyloje, visiškoje vienatvėje. Galerija padeda išlaikyti pusiausvyrą. Ir aš labai vertinu kiekvieną, kuris ką nors perka, tegu ir atviruką už šešis litus. Man svarbu, kad tuos pinigus skyrė ne telefonui, ne televizoriui, o kai kam daugiau.
Ta mažytė patalpėlė galerijoje – vienintelė tavo studija?
Taip, pasėdžiu salėje, pabendrauju su žmonėmis, nubėgu padirbu. Nelaukiu įkvėpimo. Aišku, ta patalpa maža, ten būti nesveika. Turiu bronchitą, odos alergiją. Anksčiau, kai nebuvo kur dirbti ir dirbdavau vonios kambaryje, buvo dar blogiau. Bet jei žmogus nori kurti, jis kurs kad ir lauke. Nesureikšminu darbo sąlygų. Man atrodo, aš ir taip daug turiu.
Tu kasdien esi galerijoje, Petras – kažkur pasaulyje. Ar vestuvės ką nors pakeitė?
Aišku, pakeitė. Atsirado kažkokia ramybė, jaučiuosi visai kitaip. Dabar esame vyras ir žmona, man ir Petrui prasideda naujas etapas. Ir aš nuoširdžiai galvoju, kad gyvenimas bus kitoks. Kol nebuvome susituokę, man irgi atrodė, kad viskas gerai, kad jokio skirtumo – vedę, nevedę. Juk daug kas dabar taip gyvena. Dar klausiau Petro: „Ar čia reikia? Kam čia reikia?“ Jam atrodė, kad reikia. Na, gerai. Ir kai susituokėme, supratau, kad skirtumas – didžiulis, kaip diena ir naktis. Giminei palengvėjo, visiems palengvėjo, ne tik mums... Maniau, kad tą dieną labai jaudinsiuosi, bet buvo kažkaip neįtikėtinai ramu. Tarsi visi to laukė, visiems to reikėjo, ir įvyko.
Bet judu tiek metų kartu, kad net neatsimeni, kaip susipažinote.
Petrą visi žino, žinojau ir aš. Paskui kažkur buvome supažindinti: „Čia – Petras.“ – „Čia – Kristina.“ Bendravimas prasidėjo vėliau. Buvo sudėtinga. Turėjome daug laiko santykiams patikrinti...
Per tą laiką beveik užauginai judviejų dukrą. Ar maestro padėdavo?
Padėdavo, nors tai ne visados buvo paprasta. Neturiu, kuo skųstis... Pasaulyje yra daug blogesnių dalykų, ir tas požiūris mane visada palaiko....
Visą interviu skaitykite spalio mėnesio žurnale „Laima“.