Šiuolaikinės penkiakovės atletas, būsimasis teisininkas Justinas Kinderis prieš porą metų nustebino komandinės rungties pasaulio čempionato aukso ir individualiosios – bronzos medaliais. Jis pelnytai iškovojo kelialapį į Londono vasaros olimpines žaidynes. Jauniausias iš trijų Audronės Kinderienės vaikų ne kartą įrodė, kad ne visi pagrandukai – gležni lepūnėliai.
Iki šiol Audronė sūnaus startus stebėdavo internete, tačiau jau šią vasarą visas penkias Justino rungtis galės pamatyti gyvai – „Procter & Gamble“ programos „Ačiū tau, mama“ dėka turės galimybę nuskristi į Londoną ir apsilankyti vasaros olimpinėse žaidynėse.
Lygindamos savo vaikus, mamos labai anksti pamato kiekvieno stipriąsias ir silpnąsias puses.
Audronė: Justui negalioja vadinamasis jauniausio vaiko šeimoje sindromas. Užuot lipęs visiems ant galvų, užuot reikalavęs iš tėvų dėmesio, sūnus, kaip reta, buvo itin ramus, paslaugus ir labai švelnus. Kai iš Naujamiesčio kėlėmės į Velžį ir vaikui mokytis teko Panevėžyje, trečiaklasės mergaitės Justo gailėjo, nes visos buvo tiesiog įsimylėjusios. Ši permaina ir naujoko statusas iš pradžių jį itin traumavo. Žinoma, prie to prisidėjo dar ir mudviejų su vyru skyrybos... Neprisimenu dienos, kad, prieš išeidamas į mokyklą, vaikas nebūtų apsiašarojęs... Būdamas pernelyg jautrus, jis negalėjo ramiai taikstytis su pašaipomis ar tuo labiau pedagogų replikomis, neva „atvažiavai iš kaimo, tu – ne mūsų lygio“. Justui reikėjo įrodyti, kad jis niekuo nenusileidžia miestelėnams. Ir tai pavyko su kaupu – jo realizuotos ambicijos pranoko daugelį visais atžvilgiais.
Justinas: Plaukimo treniruotės rytais (mokiausi popietinėje pamainoje) tarsi išblaškydavo visas baimes, tačiau kai tik sulaukdavau valandos, kada reikėdavo išeiti, būdavo kažkodėl labai baisu. Laimei, bent jau vakarais grįždavau namo linksmesnis, nes žinodavau, kad ryte – vėl baseinas. Plaukioti niekas nevertė – to pats labai norėjau, nes neįsivaizdavau, kaip galima nesitreniruoti, kai baseinas čia pat, mokykloje. Juk tris metų laikus laukdavom vasaros, kad paplaukiotume kur nors ežere, o čia gali vaikščioti ištisus metus.
Audronė: Vyriausioji mano dukra Jūratė (33-ejų), kirpėja, dviejų vaikų mama, labai man padėjo auginti ir Justą, ypač palaikė po skyrybų, kai mažajam tebuvo vos devyneri. Metais už sesę jaunesnis vidurinis sūnus Mindaugas – visiška Justo priešingybė: galvą turėjo gerą, bet nesimokė, o jei jau mokykloje pasisukdavo kalba apie iškrėstas šunybes, mano vaiko vardas būdavo linksniuojamas tarp įvykio lyderių. Paskui, žinoma, suaugo, susigriebė mokytis, bet laikas ir ūpas jau buvo nebe tas. Nors stengiausi skirti dėmesio po lygiai, vyresnieji vis primindavo: „Justas amžinai tau bus mažiukas...“ Ir tai tiesa: jis man ir dabar mažiukas. Neseniai visi trys išsiaiškino, kad mažėlis, gavęs saldainių, paprašytas pasidalyti su broliu ir sese, kol iki jų nueidavo, kone viską pats sušlamšdavo. Ir pameluodavo: „Tik tiek mama davė...“
Ar ryškų antspaudą paliko gyvenimas nepilnoje šeimoje, o vėliau ir žinojimas, kad tėvas yra „kažkur“?
Audronė: Visada kartodavau: nors ir nesusiklostė mūsų gyvenimas, niekada nepamiršk, jog turi tėvą. Kai būsi jau suaugęs, galėsi elgtis taip, kaip lieps širdis, o dabar paklausyk manęs ir tėvą būtinai lankyk. Iš pradžių Justas pas jį nelabai norėdavo važiuoti, bet vėliau ši žmogiška pareiga darėsi vis natūralesnė. Kol sūnui sukako aštuoniolika, buvęs mano vyras, nors ir nereikalavau per teismą alimentų, kiek galėdavo, tiek padėdavo vaikui materialiai.
Justinas: To „kažkur“ niekada nebuvo, ir kelias pas tėvą visada buvo žinomas. Nors ypatingos šilumos vienas kitam nejaučiam, tačiau nekuriam ir barjerų, kurie neleistų bendrauti: pasiskambinam, aplankau. Pagaliau šiandien juk abu esam jau suaugę žmonės. Vaikystėje tėvo poreikis būtų buvęs nepalyginti didesnis, jei būčiau likęs tik su mama, o dabar bendravimą kompensavo vyresnė sesuo ir brolis.
Visą interviu rasite liepos mėnesio žurnale „Laima“.