Pasaulinio garso šokėja Andra Vaidilaitė neslepia neįsivaizduojanti savo kasdienybės be šokių: „Gimiau šokti. Tai yra mano gyvenimas.“ Kalbamės su ja apie ilgą ir sunkų kelią aukštumų link, šokių partnerį ir sutuoktinį italą Nino Langella bei ateities planus visam laikui nusiavus šokių batelius.
Trumpa dosjė
- Gimimo data. 1989 06 21
- Horoskopo ženklas. Dvyniai
- Akių spalva. Ruda
- Mėgstamiausias filmas. „Užrašų knygelė“
- Laisvalaikio pomėgis. Vakarienė su Nino
- Svajonių automobilis. „Mercedes Wagon“
- Mėgstamiausia spalva. Juoda
- Įdomus faktas apie save. Dievinu rūkytą žuvį.
- Gražiausias girdėtas komplimentas. „Šokėja, kuri visada šypsosi.“
- Netikėčiausias daiktas rankinėje. Visų oro linijų taškų kortelės.
- Svarbiausias gyvenimo įvykis. Vestuvės
- Patinkantis metų laikas. Vasara
- Erzinantis žmogus. Tas, kuris galvoja, kad viską moka geriau.
- Mylimiausios gėlės. Baltos rožės
- Keisčiausias poelgis. Užmigti galiu tik ant pilvo.
- Nemėgstamiausias buities darbas. Mokesčių skaičiavimas.
- Svajonių šalis. Prancūzijos Polinezija.
Jūsų pasiekimai – atimantys žadą. Kaip atsitiko, kad mūsų šalyje jūs mažai žinoma?
Tiesa. Esu pasaulio, Europos, Kanados ir Italijos Lotynų Amerikos šokių čempionė. Pasaulio čempionų trenerė, konkursų organizatorė ir pasaulinio lygio teisėja. Lietuvoje esu žinoma tarp visų šokėjų. Bet ne šokių pasaulyje mano vardas mažai ką sako. Priežastis ta, kad iš Lietuvos išvykau būdama vos 12 metų (šokti pradėjau nuo 4-erių) ir varžybose ėmiau atstovauti kitoms šalims.
Kelionė pasiekimų link buvo sunki. Ar dar kartą rinktumėtės tokį patį kelią?
Žinoma! Laisvai galiu pasakyti, kad gimiau šokti. Tai yra mano gyvenimas. Esu labai laiminga, kad tai atradau būdama maža, turiu šeimą ir mokytojus, kurie mane visada palaikė kopiant karjeros laiptais. Šį kelią rinkčiausi dar šimtą kartų. O tie visi sunkumai, su kuriais susidūriau, patys šokiai, suteikė man tvirtumo, pasitikėjimo savimi. Dėl to labai džiaugiuosi.
Ar niekada nebuvo kilusi mintis viską mesti?
Rimtai mesti niekada nesvarsčiau. Buvo atvejų, kai kažkas nepasisekė, įskaudino, keitėsi rezultatai ir pan. Tais momentais susikrauni lagaminą – viskas, didžiulė drama. Bet paskui paskambini mamai, išsiverki, išsikrauni lagaminą... ir – į salę (šypsosi).
Aš esu toks žmogus, kuris šimtu procentų vadovaujasi širdies balsu. Todėl niekada ir nesiviliu savo sprendimais. Aš niekada neskubu. Kurdama santykius – taip pat. Dėl to turėjau mažai šokių partnerių ir vos kelis mokytojus. Manau, mane taip užaugino. Buvau auginta nepasiduoti ir visada rasti kelią. Man įdiegta, kad gyvenimo sunkybės yra normalu. Nereikia skubėti ir tikėti, kad kitur žolė žalesnė. Svarbiausia gyvenime stengtis rasti savo.
Iš kur tas jūsų talentas? O gal tai tik sunkus, atkaklus darbas? Bet juk keturmetė dar negali būti tokia užsispyrusi…
Manau, gimiau su talentu muzikai. Buvau charizmatiška mergaitė. Man buvo natūralu savo jausmus ir mąstymą publikai perteikti per šokį. Bet visa kita… O dieve. Buvo labai sunku.
Mano silpnoji vieta buvo kojos. Tai sukėlė didžiulį stresą. Gamta man nedavė mano mamos kelties, todėl turėjau labai stengtis, kad nebūčiau prastesnė už merginas, kurios iš prigimties turėjo dailias kojas ir pėdas. Bet radau savo kelią, nes supratau, kad kelties nepakeisiu. Tad paauglystėje treneriai pradėjo mane mokyti ne kaip pozuoti, o kaip judėti, kaip muzikaliai ir plastiškai dėlioti kojas.
Po truputį supratau, kad, nors ir sunku, viskas įmanoma! Užsispyrimas ir disciplina jau kita tema. Ranką ant širdies uždėjusi galiu pasakyti, kad šios savybės buvo įskiepytos šokant „Žuvėdros“ klube nuo 4 iki 12 metų. Čia, jei nesistengei, keliavai namo ir dar nuo tėvų pylos gaudavai (šypsosi).
Ar daug šokių partnerių esate pakeitusi?
Manau, šokių pasaulyje esu viena iš rekordininkų (juokiasi). Per 28 karjeros metus turėjau tik keturis rimtus partnerius. Priežastis ta, kad visada rasdavau kelią eiti toliau, net kai kas nors nepatikdavo ir nesisekdavo. Tų pykčių ir dramų – milijonas. Išsiskirti galima kiekvieną dieną. Bet kas toliau?
Gyvenimas mane išmokė, kad keistis turi pats, o ne aplinkiniai. Jei kyla aistros, geriau padaryti pertraukėlę, atsigerti kavos, nusiraminti, išsišnekėti. Žinoma, viso to išmokė gyvenimas, tėvai ir psichologai. Sporto psichologų pagalbos mums reikia visada.
Vis dėlto manau, kad nesutarimai ir diskusijos yra labai svarbu. Kai matau porą, kuri niekada nesipyksta, imu galvoti, kad arba jie apsimeta, arba neturi pakankamai noro ir aistros šokti. Šis sportas toks azartiškas, toks individualus – juk visi norime laimėti.
Su italu Nino Langella esate partneriai ir šokių aikštelėje, ir namuose? Kaip pavyksta sutarti?
Vienas kitą pažįstame nuo vaikystės. Tačiau jis šoko Italijoje, aš – Lietuvoje. Abu buvome čempionai, bet skirtingose kategorijose, nes jis už mane 3 metais vyresnis. Daug metų konkuravome. Tačiau vieną dieną susitikę ėmėme plepėti kitomis temomis (šypsosi).
Pasipiršo jis man po 6 mėnesių draugystės ir viskas buvo aišku. Vienintelė problema – net ruošdamiesi vestuvėms, šokome su skirtingais partneriais ir nesimatydavome mėnesiais (šypsosi). Tai buvo tikrai sunku. Myli, nori būti su savo žmogumi, o jis kitame žemyne ir dar su kita moterimi šoka.
Po kurio laiko jis su partnere išsiskyrė, o po pusės metų mano partneris nusprendė baigti šokių karjerą, nes už mane buvo 11 metų vyresnis. Taip su Nino pradėjome šokti drauge. Tačiau jau per pirmą repeticiją susipykom (juokiasi). O šiaip esame labai laimingi. Šokių aikštelėje esame kaip liūtai, gyvenime kaip du vėžliai – mums patinka ramybė.
Stereotipiškai italai laikomi karštakošiais. Kaip yra iš tiesų?
Mano vyras visada sako, kad jis ne italiano, o napolitano (šypsosi). Tai didelis skirtumas! Nino kilęs iš didelės šeimos – turi tris seseris. Aš juos labai myliu. Iš tikrųjų nesu gyvenime sutikusi tokių gerų žmonių, su tokiomis didelėmis širdimis kaip iš Niapolio.
Mano vyras labai vertina šeimą. Jis yra labai ištikimas, visiems visada padės – net priešams. Dažnai pagalvoju, kad Nino per daug geras. Tiesa, manęs dažnai pavydi (šypsosi). Ir man tai patinka. Mano vyras pats geriausias!
Kada ir kodėl paprastai baigiasi šokėjų karjera? Kas tuomet?..
Aukšto lygio šokėjus sustabdo amžius. Tada prasideda naujas etapas – mokyti kitas aukšto lygio šokėjų poras ir padėti jiems tapti čempionais. Ne visada geriausias šokėjas tampa geriausiu mokytoju. Tai absoliučiai du skirtingi talentai. Kad galėtum mokyti kitus, pats turi labai daug mokytis. Tai nėra lengva. Bet dažniausiai baigę šokių karjerą ant parketo, šokėjai moko kitus ir teisėjauja varžybose, organizuoja konkursus, atsidaro mokyklas ar akademijas, dalyvauja šokių laidose.
Kas jus sieja su Lietuva, be to, kad esate čia gimusi?
Aš myliu Lietuvą. Čia gyvena dalis mano šeimos. Visada noriu juos aplankyti. Esu lietuviško maisto fanė (juokiasi).Taip pat jaučiu atsakomybę padėti Lietuvos šokėjams eiti į priekį. Čia turiu gerų draugų šokėjų, man patinka su jais dirbti, patarti, pamokyti. Kadangi dabar daugiausia laiko tarp darbų praleidžiame Marbeloje, Ispanijoje, galime dažniau atvykti į Lietuvą. Mums su vyru tai labai patinka (šypsosi).
Ar pramoginiai šokiai nepraranda populiarumo? Ar šokančių vaikinų tikrai visada nuolat trūksta?
Manau, yra atvirkščiai. Pramoginiai šokiai populiarėja. Juk tai yra džiaugsmas. Pasaulyje šiuo metu apstu šokių laidų, konkursų, šou. Vaikai vis stipresni ir talentingesni. Žiūriu į jaunučių kategoriją ir širdis džiaugiasi, koks aukštas lygis!
O vaikinų užtektinai. Dabar, mano manymu, mažiau merginų su gera darbo etika ir tikra aistra. Galėčiau sakyti, kad yra talentų perteklius. Taip pat yra kita problema – šiais laikais visi per greitai visko nori, ieško lengvesnių kelių į sėkmę. Nesvarbu, kur esi, visur tas pats – tikra sėkmė ateina tik sunkiai dirbant ir neprarandant užsispyrimo.
Sėdimą darbą dirbantys žmonės ilsisi judėdami? O kaip ilsisi sportininkai?
Mes su Nino ilsimės nieko nedarydami. Mums patinka būti namie su savo šuniukais, skaniai valgyti. Mėgstame eiti į kino teatrą, prie jūros. Kartą per savaitę keliaujame į pasimatymą (šypsosi).
Geras masažas ir vakarienė restorane – mėgstamiausia mūsų laisvalaikio veikla. Bet nelabai mokame atitrūkti. Net atostogaudami nejučia imame kalbėtis apie kitas varžybas, planus. Mes gyvename šokiais.
Esate gyvenusi ne vienoje šalyje. Ar sutinkate su mintimi, kad „visur gerai, bet namuose geriausia“. Kur tie jūsų „namai“?
Namuose jaučiamės tik būdami pas tėvus. Nesvarbu, kur jie. Bet taip, pas juos geriausia (šypsosi). O šiaip gyvenu lagamine, turiu daiktų visuose žemynuose, bet namai yra ten, kur yra tavo mylimieji. Ir visai nesvarbu, kokia tai šalis.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
