Urtės Karalaitės poezijos knyga į sunkumus kviečia žvelgti su absurdo ir komedijos gaidelėmis

Urtė Karalaitė / Marijos Mireckaitės nuotr.
Autorius: Inga Glebova
Publikuota: 2020-09-24 18:04
Dauguma Urtę Karalaitę žino kaip tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ ir neseniai menininkų bendruomenę visame pasaulyje suvienijusios iniciatyvos „Artists With Belarus“ autorę. Dabar U.Karalaitės kūrybinėje biografijoje atsirado naujas vingis – poezijos knyga „Būčiau jeigu nebūčiau“, kurios eilėraščiai kviečia pažvelgti net į pačias sudėtingiausias gyvenimo situacijas su absurdo ir komedijos gaidelėmis.

„Šią knygą, kaip ir kitas savo kūrybines veiklas, matau kaip savistabos įrankius, padedančius žmonėms pradėti dialogą su savimi, pamatyti savo pačių patirtis iš šalies“, – sako U.Karalaitė pokalbyje apie gyvenimo absurdą, juoką pro ašaras, drąsą apsinuoginti ir sugebėjimą išlikti dėmesingu veiklų pilnoje kasdienybėje.

Daugelis pažįsta Urtę Karalaitę kaip pozityvų ir energingą žmogų, kuris gali vienu metu dalyvauti net keliuose projektuose. Tik atidesni sekėjai ir klausytojai yra girdėję, kad prieš porą metų tavo gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojomis, kai dėl sveikatos problemų galėjai sunkiai pajudėti ir ištvėrei sudėtingą operaciją. Veikliai, jaunai moteriai tai turėjo būti nemenkas išbandymas. Kokie šios stiprios patirties atspindžiai pastebimi tavo poezijos knygoje?

Tam tikra prasme šios knygos atsiradimas yra susijęs su ta patirtimi, nors eilėraštis apie tą situaciją tik vienas – pats ilgiausias. Iš pirmo žvilgsnio tikrai nebuvo juokinga – vieną dieną ankstesnės stuburo problemos grįžo su nauja jėga ir pajutau, kad nebegaliu atsikelti iš lovos. Nepaisant to, kad porą mėnesių visiškai negalėjau judėti – praleidau tą laiką tiesiog gulėdama namuose ir ligoninėje – teko pačiai išsireikalauti, kad mane operuotų.

Kol atgavau įprastą eiseną, praėjo dveji metai. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip drama, virto absurdo komedija.

Po to sekė pusmečio reabilitacija, kai vis dar negalėjau grįžti prie įprasto gyvenimo būdo. Kol atgavau įprastą eiseną, praėjo dveji metai. Praleidus ilgą laiką bejėgiškoje būklėje, tikintis stebuklo, operacijos ir bent kokios nors pagerėjimo, neišvengiamai pradedi juoktis. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip drama, virto absurdo komedija.

Vertingiausia tai, jog ši patirtis tapo postūmiu pasikeisti – jeigu iki operacijos dažnai abejodavau savimi, nesiryždavau mėginti įgyvendinti savo idėjų, po operacijos pradėjau drąsiau imtis naujų veiklų ir pasiūlymų. Požiūryje į gyvenimą atsirado daugiau lengvumo, išmokau pažvelgti į save ne taip rimtai.

Tą padėjo atrasti kaip niekada aštriai pajausta gyvenimo ironija ir iš to kylantis juokas, neleidžiantis nugrimzti savigailoje. Po reabilitacijos ėmiau aktyviau vystyti savo tinklalaidę, dabar pasirodė ir eilėraščių knyga – į ją surinkau naujus ir ilgą laiką stalčiuje slėptus tekstus.

Urtė Karalaitė / Marijos Mireckaitės nuotr.
Urtė Karalaitė / Marijos Mireckaitės nuotr.

Tave žinantys kaip tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ balsą – šviesų, neskubriai nagrinėjantį visuomeninius reiškinius, greičiausiai nustebs pajutę, kad knygoje tavo intonacija kritiškesnė, aštresnė, joje daug ironijos ir net juodojo humoro. Tad kokia ta tikroji Urtė?

Matyt, norinti padėti kitiems artėti prie pokyčių – reflektuodama savo patirtis, pastebiu, kad tai tampa naudinga ir tiems, kurie tai girdi ar skaito. Todėl nematau priešpriešos tarp tinklalaidės ir knygos turinio. Į abu šiuos projektus pirmiausia žiūriu kaip į savistabos įrankius, kurie gali padėti kitiems išlaisvinti sudėtingas, slegiančias emocijas, imtis norimų pokyčių.

Žinoma, poezijos knyga yra labiau apie mane, ji intymesnė, aštresnė, nors čia daugiau ir komiškumo. Vis tik šią knygą išleidau ne tam, kad įsitvirtinčiau literatūros pasaulyje kaip poetė ar poezijos formatu papasakočiau apie savo patirtis. Dalinuosi savo eilėraščiais labiausiai dėl to, kad tikiu, jog jie gali padėti skaitytojams pažiūrėti į save lengvesniu žvilgsniu ir per sveiką, saugų atstumą bei ironišką prizmę patyrinėti tai, kas labiausiai gąsdina, slegia ir vargina.

Urtė Karalaitė / Marijos Mireckaitės nuotr.
Urtė Karalaitė / Marijos Mireckaitės nuotr.

„Būčiau jeigu nebūčiau“ tekstai atvirai kalba ne tik apie dramatiškas patirtis, bet ir apie romantinių santykių atšalimą, nerimą, vienatvę. Ar taip apsinuoginti nebuvo baisu?

Apsinuoginti nebijau, nes žinau, kad man nieko blogo dėl to nenutiks. Priimu save jautrią, klystančią ir visokią, todėl pasirodyti tokia kitiems irgi nebijau. Kita vertus, jei bandyčiau save apgaudinėti, kad esu tik stipri ir kieta, tuomet būtų tikrai būtų sunku atsiverti. Nors visi jaučiamės labai išskirtiniai, vienaip ar kitaip neišvengiame bendresnių šiuolaikinio žmogaus problemų – vienatvės, beprasmybės, nerimo, santykių trumpalaikiškumo patirties.

Su šiomis patirtimis susiduriu ir aš, tačiau per žodžių ir detalių taupumą bandau paversti šias patirtis universaliomis, tokiomis, kuriose save galėtų atpažinti daugelis. Todėl knygos tekstai yra labiau ne išpažintis, o apmąstymas, bandymas brandžiai – be purvo ir savigraužos – pasižiūrėti į tai, kas vyksta su manimi ir aplink mane.

Urtė Karalaitė / Marijos Mireckaitės nuotr.
Urtė Karalaitė / Marijos Mireckaitės nuotr.

Kaip tau pavyksta suderinti aktyvų profesinį gyvenimą, įvairias visuomenines veiklas ir kūrybą?

Nors ir greitas, mano gyvenimas atidus. Net bėgdama mėgstu stabtelėti pastebėjus kokią taiklią mintį, neįprastą situaciją ar pojūtį ir juos užfiksuoti. Todėl mano eilėraščiai gimsta keisčiausiose situacijose ir apinkose, jei tik spėju staiga užrašyti tą minties užuomazgą. Surinkau juos iš telefono ir užrašų knygelių. Apskritai, galima sakyti, kad visi knygos tekstai gimė iš atidumo savo mintims kasdienybėje.

Todėl tikiuosi, kad tie trumpi, impulsyvūs poetiniai pastebėjimai, kaip ir tinklalaidė „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“, padės kitiems siekti jautrumo kiekvienam savo žingsniui, net gyvenant pagal įtemptą grafiką. Kaip pastebiu savo patirtyse, atidumas ir intensyvus gyvenimo tempas nebūtinai turi būti priešpriešos.

Naujausi straipsniai