Restoranų konsultantė, tinklaraštininkė Urtė Mikelevičiūtė su „Žiemos ekranų“ festivaliu draugauja jau antrus metus. Gurmanė ir skonio ekspertė neatsiejama nuo prancūzų kultūros. Juk Prancūzijoje maistas ir vynas yra ypatingos svarbos reikalas. Žinoma moteris dalijasi rekomendacijomis, ką vertą pamatyti šiais metais.
Urte, kas jums yra prancūziškas kinas?
Prancūziškas kinas užima svarbią vietą mano gyvenime. Jeigu ne Audrey Tautou, gal ir pati nebūčiau tokia linksma bei susitaikiusi su faktu, kad esu truputį crazy asmenybė. Prancūziškas kinas man yra kinas, kurį visada žiūrėsiu su didžiausiu malonumu. Jis įkvepia gražiau gyventi, net jei ir pasitaiko liūdnesnis scenarijus. Prancūzų subtilume galima įžvelgti daug įdomių dalykų.
Kaip manote, kuo patrauklus šis festivalis?
Aš manau, kad reikia „išnaudoti“ tokius festivalius ir pažiūrėti bent keletą savo stiliaus filmų, taip pat tokių, kurių niekada nesirinktumėt. Galite maloniai nustebti. Beje, tai puiki proga išvysti ne tik naujienas, bet ir pažiūrėti seną gerą prancūzišką klasiką.
Kokius festivalio filmus rekomenduotumėt pažiūrėti?
„Alisa ir meras“ – šį filmą apsirašiau taip: „Neturite įkvėpimo? Nežinote, ką mėgstate gyvenime? Nenurašykite savęs, taip būna ir garsiems, ir paprastiems. Drama apie subtilumą ir kitokią draugystę. Ir dar truputį stebuklo – kai nori ir lemta – tai ir įvyksta“.
„Gražuolė ir gražuolė“ – šio filmo pati dar nemačiau, bet kai rinkausi, ką žiūrėti, filmas atsidūrė tarp top 3. „Susitikimas su praeities ir ateities savimi – intriguojanti avantiūra“, – skamba gerai.
„Notre Damas“ – įtraukiantis pasakojimas apie prancūzaitę, kurios statusą būtų galima apibūdinti „it's complicated“. Labai gerai išdirbtas siužetas, kad kai jau atrodo klausimas išsisprendžia, tampa dar komplikuočiau. Tipinė prancūziška komedija, kurią vadinu romantišku santykių detektyvu.
„Klajojanti siela“ – geriausiu 2019-ųjų pirmuoju prancūzų filmu pripažintoje Stéphane’o Batuto juostoje susipina realybė ir fantastika. Kartais jaučiatės patekę ne į tą dimensiją? Filme rasite pamąstymus ir egzistencinius klausimus apie ją ir apie tai, jog meilė gali nugalėti netgi nemirtingumą.
Iš retrospektyvinės porgramos mane sudomino: „Paryžius priklauso mums“, „Vasaros pasaka“ ir „Pepė le Moko“.