Dažna situacija daugelio iš mūsų kasdienybėje: darbe padarome klaidų, susipykstame su gyvenimo vyru ar pražiopliname geros draugės gimtadienį... Ir kvailokai nusišypsome: „Ups, atsiprašau“. O kas toliau? Tikimės, kad žmonėms bus aišku, kodėl susimovėme? Jie supras, kad gailimės ir jų atsiprašome?
Kartais taip elgiamės todėl, kad nenorime aštrinti situacijos – neva pradėjusios aiškintis tik pabloginsime reikalus. Kartais atsiprašyti neleidžia išdidumas. Ir tik labai retai pritrūkstame žodžių.
Bet žmonės neveltui turi kalbos dovaną. Todėl visokie ups, ak, oi, soriukas – yra asmeninės emocijos raiška, skirta pirmiausia sau, o ne pasiaiškinti aplinkiniams.
Atsiprašyti ar pasiaiškinti?
„Atsiprašau“ tinka, kai situacija aiški ir nereikalauja jokių papildomų aiškinimųsi. Na, pavyzdžiui, netyčia užmynėte kam nors ant kojos ar numetėte bendradarbės dokumentą. Tačiau daugeliu kitų atvejų taip lengvai išsisukti nepavyks. Nors, prisipažinkime, dažnai tikimės, kad formalūs „atsiprašau“ ir dirbtinės šypsenos yra pakankami norint užglaistyti nepatogią situaciją. Ypač jei nemalonumų turime darbe, o ne namie.
Žmogus pasijunta geriau, kai jam tampa aišku, kodėl gi mes neatlikome to, ką turėjome ar pasidavėmė emocijoms.
Kodėl nepakanka paprasto „atsiprašau“? Nes už formalių žodžių gali slėptis bet kas. Kad ir tingus savaitgalis ar sąmoningas nenoras vykdyti įsipareigojimą. Todėl tiems, kurių norime atsiprašyti, išreiškiame pagarbą tada, kai paaiškiname savo klaidos priežastį – pamiršome, buvome pavargusios ar sutrukdė nepalankios aplinkybės. Žmogus pasijunta geriau, kai jam tampa aišku, kodėl gi mes neatlikome to, ką turėjome, ar pasidavėme emocijoms.
Nuoširdžiai apgailestaudamos dėl nepavykusio projekto ar sukelto skandalo, galime sutarti ir su kolegomis, ir su vyru, kaip konkreti situacija toliau rutuliosis – ar galime pamiršti nesusipratimą ir ateityje panašių klaidų vengti, gal bendromis jėgomis įveikti iššūkį.
Nemoku ar nenoriu?
Bėda ta, kad šiandien dažnas žmogus paprasčiausiai jau nebemoka atsiprašyti. Arba nenori. Nes atsiprašymas yra pirmiausia savo kaltės pripažinimas. Taip parodome, kad nesame tobulos, skirtingai nei tada, kai išsišiepiame ir koketiškai išspaudžiame standartinį „atsiprašau“.
Tačiau nereikia manyti, kad pripažindamos klaidas sumenkinsime savo autoritetą, pasirodysime mažiau kompetentingos ar atsakingos. Aplinkiniai gerokai pozityviau priima kaltės įvardijimą ir nuoširdų atsiprašymą, nei apsimestines šypsenas ar gudrius išsisukinėjimus.
Klaidos akivaizdžiau už bet kokius žodžius parodo, ko nesugebėjome atlikti. O štai jų pripažinimas ir įvardijimas – kaip mes gebame jas priimti ir su jomis susidoroti. Būtent todėl kelyje į sėkmę – nesvarbu, profesinį pripažinimą ar laimingą santuoką, – atsiprašymai yra būtina sąlyga.
Praktinė nauda
Nuoširdus ir apgalvotas atsiprašymas gali išspręsti net sudėtingus konfliktus, padeda gydyti dvasines žaizdas, greičiau susitaikyti ir sulaukti atleidimo. Tik tai dažnai nėra lengva ir reikalauja tam tikrų emocinių pastangų.
Jei jums sunku prisipažinti klydus net tada, kai tikrai žinote, jog esate kalta, neturėtumėte stebėtis, kad ir su jumis aplinkiniai ima elgtis ne taip subtiliai.
Atsiprašydamos parodome, kad mums svarbu ne tik pripažinti savo klaidą, bet ir norime, kad mūsų artimieji ar pažįstami nebūtų palikti nešiotis nuoskaudų.
Atsiprašymas naudingas ir „nukentėjusiajam“ ir „skriaudikui“. Tačiau ne visi atsiprašymai turi poveikį – labai svarbu parodyti tam, kurį įskaudinome ar nuvylėme, kad suprantame, kokios yra mūsų netinkamo elgesio pasekmės. Pavykę susitaikymai būna tokie, kai, priklausomai nuo situacijos, pasiūloma kompensacija, parodomas supratimas ir pripažįstama klaida. Tie, kurių atsiprašome, nori jaustis pripažinti kaip asmenybės, nes įskaudinimas dažnai susijęs su pažeminimu.
O žmonės, kurie moka nuoširdžiai atsiprašyti, atrodo draugiškesni ir patikimesni už tuos, kurie nė už ką neprisipažįsta klydę.