Fotografas, komercinių vaizdo įrašų ir vienas iš žurnalo „What do people do?“ kūrėjų Linas Marcišauskas (32) ėmėsi neįprasto projekto. Nusprendė savo kailiu patirti, ką reiškia dirbti įvairiausius darbus. Linas jau išbandė save kaip maisto išvežiotoją, vėliau dirbo populiarioje sostinės kepykloje, galiausiai padirbėjo šiukšlių surinkėju.
„Juk daugeliui sakydavo: „Mokykis, kitaip būsi šiukšlių vežėjas“. Aš norėjau savo kailiu išbandyti, ką tai reiškia“, – Žmonės.lt sakė Linas. Savo patirtis jis pasakoja ir instagramo paskyroje „Linas dirba darbus“.
Linai, papasakokite apie save daugiau. Iš kur jūs kilęs? Kokia jūsų profesinė patirtis?
Esu vilnietis, gimiau dar Sovietų Sąjungoje, augau laukiniame kapitalizme, mokiausi nepriklausomoje Lietuvoje ir galiausiai studijavau vakaruose, Anglijoje. Iš pradžių buvau įstojęs į politikos mokslus Vilniaus universitete, pasimokiau apie metus. Vėliau stojau į knygų leidybą. Po dvejų metų prasidėjo krizė, pradėjau ieškoti alternatyvų, nes iš knygų leidybos srities sklido depresija: atrodė, kad tuoj nebeliks nei knygų, nei leidyklų...
Man atrodo, tėtis su mama pakalbėjo ir suprato, ką aš darau – tai yra tam tikra dokumentika.
Tuomet išvykau pas mamą į Londoną, kuri ten gyveno jau kelerius metus. Studijavau fotografiją, bet jos taip ir nepabaigiau. Londone labiau mokiausi gyvenimo universitete. Atvykimas iš Lietuvos į Londoną – buvo šioks toks šokas, sudužo mano ego, supratau, koks pasaulyje esu mažas ir kiek daug reikia dirbti, kad kažko pasiektum. Suvokiau, kad jeigu noriu fotografuoti, diplomas man nereikalingas, turiu eiti ir tai daryti, nes geriausias diplomas – mano portfolio.
Tuomet pradėjote dirbti su vizualiniais menais ir keliavote po pasaulį?
Tuo metu pasirodė kameros, kurios galėjo filmuoti HD formatu, fotoaparatą jau buvo galima panaudoti ir kaip kino kamerą. Pajutau, kad tai, kaip fotografuoju, yra panašu į sustabdytą kino akimirką. Pradėjau domėtis montažu, filmuoti pagal komercinius užsakymus. Kai grįžau į Lietuvą, su šiuo užsidegusiu varikliu buvo labai tinkamas metas – daug kas ieškojo tokių žmonių. Vėliau man pasiūlė darbą Olandijoje, keliavau po visą pasaulį fotografuodamas.
Tai buvo platforma „With locals“ – jos esmė, atvykusį į svetimą miestą po jį tave vedžioja ne specialus gidas, o vietinis gyventojas. Mano darbas buvo fotografuoti tų žmonių patirtis. Vėliau tai peraugo į turinio kūrimą „YouTube“ kanalui. Pradėjome daryti kažką panašaus į dešimt dalykų, kuriuos privaloma nuveikti Paryžiuje. Po truputį tai tapo pagrindiniu mano darbu, išvykęs praleisdavau daugiau laiko nei Lietuvoje.
Kur toliausiai su šiuo projektu jums teko nukeliauti?
Jeigu skaičiuojant kilometrais, tai būtų Taivanas. Daugiau keliavau į tolimosios Azijos pusę nei į Lotynų ar Šiaurės Ameriką.
Kas nutiko, kad nutraukėte bendradarbiavimą su šiuo projektu?
Supažinau su savo dabartine drauge Rasa ir supratau, kad toks gyvenimo būdas man – nebetinkamas. Be to, aš ten dirbau ketverius metus, viskas šiek tiek suvienodėjo – nors ir vykdavau į skirtingas vietas, viską darydavau pagal tą pačią formulę.
Instagrame jūs pasivadinęs „Linas dirba darbus“ – taip jūsų naująjį projektą ir pavadinčiau. Kaip kilo mintis išbandyti skirtingas profesijas ir savo patirtimis dalytis socialiniuose tinkluose? Su drauge Rasa Jusionyte kuriate ir žurnalą „What do people do?“ – panašu, kad šie projektai glaudžiai susiję?
Kai pradėjome dirbti kartu su Rasa, supratau, kiek daug galima gilintis į darbą, kaip per mūsų gyvenimą jis keičiasi, juk darbinėje veikloje mes praleidžiame daug laiko. Kilo idėja, kad norėčiau savo kailiu pamėginti skirtingas profesijas. Juk daugeliui mūsų sakydavo: „Mokykis, kitaip būsi šiukšlių vežėju“. Man pasidarė įdomu, ką šį darbą dirbantys žmonės galvoja ir koks tas jų darbas, kuriuo gąsdinama.
Šiukšlių surinkėjai prieš darbą ir po jo privalomai turi papūsti į alkotesterį.
Juk kai pagalvoji ir apie kiemsargį – kyla mintis, kad tai yra nuobodus, atsikartojantis fizinis darbas. Bet kartu pradedi matyti, kad tai yra žmonės, kurie labai anksti keliasi, yra labai ramūs. Tuo pačiu man kilo klausimas, ar verta paisyti to standarto, jei tu nesijauti gerai, nes tau tiesiog pasakė, kad turi eiti dirbti į ofisą, prisiimti paskolų. Pagalvojau, galbūt yra kita versija. Gal tiesiog reikia paskaičiuoti, kiek tau reikia, ir susirasti tokį darbą, kuris yra atsvara peršamam gyvenimo būdui.
Koks buvo pirmas jūsų atsitiktinis darbas?
Šiuo metu skaičiuoju tris normaliai atidirbtus darbus. Pirmoji veikla buvo maisto išvežiotojas. Iš pradžių norėjau palyginti dvi platformas „Bolt food“ ir „Wolt“ iš kurjerio pusės. Bedirbdamas supratau, kad galiu papasakoti ir apie paties kurjerio darbą – koks jis sudėtingas, galbūt neįvertintas. O kai paleidau ilgą vaizdo įrašą „YouTube“, sulaukiau daug dėmesio, pasirodo, kad žmonėms tai yra įdomu.
Pasakokite apie kitus darbus: kepėjo ir šiukšlių krovėjo. Kaip kilo mintis įsidarbinti būtent čia?
Kepykloje „Druska, miltai, vanduo“ padirbau kelias dienas ir jau turėjau mokytis kepti duoną, tačiau paskelbė karantiną... Bet vaizdo įrašas pavyko neblogas, nes dirbau ir rytinėje pamainoje, aptarnavau žmones, buvau ir tas, kuris plauna indus ir valo staliukus. Tik duonos kepėjo darbo išbandyti nespėjau, bet susitarėme, kad aš ten grįšiu. Kepėjo profesija man atrodo labai romantiška. Norėčiau padirbėti ir didžiulėje kepykloje. O vasarą norisi išbandyti kuo daugiau sezoninių darbų.
Dėl šiukšlių krovėjo profesijos – turėjau tokį stereotipą, kad ten dirba labai paprasti žmonės. Galvojau, kad einant į darbo interviu turiu neišsiskirti, kuo paprasčiau atrodyti ir kuo paprasčiau elgtis. Šitas stereotipas labiausiai sugriuvo mano galvoje, nes ten sutikau įvairių, taip pat ir jaunų žmonių, kurie tiesiog nori išbandyti fizinį darbą. Tiesa, darbdaviai skundžiasi nuolatine darbuotojų kaita, daug kas ateina, pabando ir išeina. Na, ir dar – visi šiukšlių surinkėjai prieš darbą ir po jo privalomai turi papūsti į alkotesterį.
O vairuotojai, kuriuos sutikau, krovėjai ar sandelininkai – labai įdomūs žmonės, turi šeimas, papasakojo gyvenimiškų istorijų. Jei gerai pamenu, vienas iš vairuotojų buvo Lietuvos irklavimo čempionas, kitas baigęs politechnikumą. Man atrodo, kad ten dirba tokie žmonės, kurie nesuspėjo su gyvenimu. Kai viską keitė kompiuteriai, jie nesimokė.
Man norisi atverti tokio darbo užkulisius, parodyti, kokie procesai vyksta. Juk, atrodo, labai paprasta gauti duoną ar išvežti šiukšles. Pavydžiui, atliekų surinkėjų darbo našumas priklauso ir nuo mūsų. Jeigu mes perpildome konteinerį, jiems išvežti šiukšles dvigubai sunkiau.
Kaip artimieji reaguoja į šį jūsų sumanymą?
Iš pradžių buvo sunku paaiškinti, ką darau, bet aš jau dešimt metų dirbu sau, mama ir tėtis įprato, kad neturiu pastovaus darbo. Tėtis vis primena, kad jau daug ką išbandžiau ir gal pagaliau susirasiu normalų darbą. Bet, man atrodo, jiedu su mama pakalbėjo ir suprato, ką aš darau – kad tai yra tam tikra dokumentika.
Įdomi finansinė pusė. Jūs ir pragyvenate iš uždarbio tuose atsitiktiniuose darbuose?
Labai norėčiau pamėginti išgyventi mėnesį su minimaliu atlyginimu. Man atrodo vežėjas ar krovėjas gauna 550 eurų per mėnesį. Dirbdamas krovėju ir padaręs tam tikrų klaidų, gauni piniginę baudą, nukenčia alga. Man lengviau, turiu užnugarį – gaunu pajamų iš filmavimų ir redagavimo. Šiaip įdomus dalykas – daugelis ten dirbančių mane skatino susirasti geresnį darbą, sakė: „Turi teises, moki kitą kalbą“. O vienas kolega pasakojo, kad kai per ilgai ten dirbi, sunku išeiti. Darbas fiziškai sunkus, pavargsti, neberandi laiko ir noro mokytis, tobulėti, ieškoti kito darbo – labai supaprastėji. Pasakojo, kad kai kurie išeina ieškoti kito darbo ir po metų sugrįžta...
Kokį darbą artimiausiu metu dar žadate bandyti?
Išties turėjau daug planų, kol neužėjo karantinas. Jo metu savanoriavau programoje „Stiprūs kartu“, prieš tai bandžiau pajūryje prie Olando kepurės kasinėti su archeologais.
Dabar vienas iš norų – legendinėje Šventosios kavinėje „Paršelio rojus“ įsidarbinti padavėju. Šis restoranas nėra labai pasikeitęs, kaip ir pati Šventoji. Man atrodo, kad ten tarp klientų gali sutikti tą tikrą lietuvį.
Dar planuoju vykti į Trakus, padirbėti pramoginio laivo kapitonu arba jo asistentu. Taip pat kalbuosi su baidarių ir vandens motociklų kompanija, o jeigu atsiras tarpelis – norėčiau pabūti ledų pardavėju.