Jau iš septintos paramos misijos „Už kiekvieną vaiką“ grįžusi UNICEF vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė-Staniulėnė atvira – skurdžiose šalyse milijonai problemų, kurių nesprendžiant kasdien miršta vaikai. „Gyvendami išsivysčiusiose šalyse, turime priedermę būti tikri pasaulio piliečiai ir pasirūpinti visais vaikais“, – sako ji.
Misijos, į kurias vykstame su žinomais žmonėmis, skirtos vaikų išgyvenimo programai, nes gyvybės ar mirties klausimas yra pats svarbiausias.
Neseniai Vilniuje vyko UNICEF vaikų bėgimas, o prieš kurį laiką iš Malavio sugrįžo į misiją leidęsi dainininkai Justė Arlauskaitė-Jazzu ir Donatas Montvydas, kunigas Ričardas Doveika bei UNICEF geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė. Spalį tradiciškai vyks ir UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“, kurio metu žiūrovai išvys misijos dalyvių įspūdžius iš Malavio ir bus kviečiami aukoti, kad išgelbėtų dėl bado mirštančio vaiko gyvenimą.
Gyvybės ar mirties klausimas
„Į pirmąją misiją vykau ne su žinomais žmonėmis, o su UNICEF kolegomis iš kitų šalių. Turėjome savo akimis pamatyti, kokios dažniausios problemos skurdžiose šalyse ir kokia svarbi UNICEf veikla jose. Kiekvienas grįžome kupinas pasididžiavimo organizacija, kurioje dirbame, ir įkvėptas įtraukti į labdaringą veiklą kuo daugiau savo šalies gyventojų. Pati taip užsidegiau noru pakeisti tų vaikų būtį ir išgarsinti Lietuvą kaip šalį, kurioje daug mylinčių ir atjaučiančių žmonių, kad praleidau tik vieną misiją, kai buvau išėjusi trumpų motinystės atostogų, – pasakoja Jovita. – Kaskart ieškome istorijų, kurios geriausiai perteiktų konkrečioje šalyje vyraujančias problemas. UNICEF organizacija didžiausią dėmesį skiria keturioms sritims: vaikų išgyvenimui (skiepai, gydytojų apmokymai, vaistai, maistas), švietimui, vaiko apsaugai ir darbui su vyriausybe. Labai svarbu, kad viename regione sėkmingai įgyvendintas projektas būtų toliau vykdomas visos šalies mastu. Tam reikalingas bendradarbiavimas su vyriausybe.
Misijos, į kurias vykstame su žinomais žmonėmis, skirtos vaikų išgyvenimo programai, nes gyvybės ar mirties klausimas yra pats svarbiausias. Paskutinės misijos Malavyje metu mus vežusio vairuotojo paklausėme, ar jis laiko save sėkmingu žmogumi. Jo atsakymas buvo „taip, nes yra gyvas“... Lietuvoje niekada nesulauktum tokio atsakymo, tačiau skurdžiuose kraštuose tai, kad tu gyveni, yra didžiulė sėkmė, nes labai daug vaikų nesulaukia net pirmojo gimtadienio...“
TAIP PAT SKAITYKITE: Peršalote? Padės įprasti ir netikėti būdai
Viskas itin trapu
Viena labiausiai J. Majauskaitę-Staniulėnę sukrėtusių misijų buvo į Siera Leonę.
„Nusileidus lėktuvu tamsiame oro uoste (jei taip galima pavadinti tą vietą), teko gumine valtimi plaukti naktį iki kelionės tikslo. Šalyje toks skurdas, kad net sostinėje nėra normalių kelių, daugelis gyventojų kenčia siaubingą nepriteklių, miršta iš bado. Nufilmavome vieną istoriją, o grįžę į viešbutį sužinojome, kad jos herojus neišgyveno. Apie kitos maliariją sirgusios mergaitės mirtį mums pranešė, kai jau buvome grįžę į Lietuvą. Atrodo, net baisu filmuoti, viskas taip trapu, kad po akimirkos gali pasiekti žinia apie mirtį.
Sunku matyti siaubą tėvų akyse, kai nuo tos pačios ligos – maliarijos, kuria užsikrečiama įkandus uodui, šeimoje miršta jau trečias vaikas ir jie neturi jokio pasirinkimo.
Sunku matyti siaubą tėvų akyse, kai nuo maliarijos šeimoje miršta jau trečias vaikas ir jie neturi jokio pasirinkimo.
Iki artimiausios ligoninės – 20 kilometrų (jų keliais tai trunka daugiau nei valandą), transporto priemonių labai mažai, pinigų neužtenka net maistui. Susirgus vaikui, laukiama iki paskutinės minutės, tik ištikus komai skubama skolintis pinigų ir gabenti į ligoninę, tačiau dažniausiai jau būna per vėlu, – baisią realybę atskleidžia pašnekovė. – Malavyje visus labiausiai sukrėtė 3 mėnesių mažylės istorija. Jos mama mirė gimdydama, kūdikį augina močiutė, į ligoninę mergaitė pateko išsekusi, dabar po gydymo ji sveria vos 2,5 kilogramo (Lietuvoje naujagimiai sveria daugiau). Stabilizavus būklę ir kūdikiui priaugus svorio, jį galima būtų išleisti į namus, tačiau močiutė gyvena kelių kvadratinių metrų „būste“ be baldų ir su kiauru stogu, pati neturi ką valgyti, apie pieno ar mišinuko pirkimą negali būti net kalbos...
Tokie dalykai sukrečia ir kiekvienam iš karto norisi padėti. Prašėme gydytojo suskaičiuoti, kiek lėšų reikės mišinukui, kad mergaitė prasimaitintų iki 6 ar daugiau mėnesių, kai galės valgyti įprastą maistą. Susidėjome visi – ir Jazzu, ir kunigas Ričardas Doveika, kiti misijos dalyviai. Būna situacijų, kai negali laukti ir turi veikti tą pat sekundę, nes už kelių dienų tavo pažintas vaikas atsidurs ant mirties slenksčio.“
Apie save negalvoja
„Akistatoje su tokiomis problemomis, dideliu skurdu apie save negalvoji, nejauti nuovargio, miego stygiaus, pamiršti pavalgyti. Siera Leonėje užsikrėčiau maliarija, nes net nepagalvojau, kad uodai kanda ne tik vietinius, bet ir mane
Siera Leonėje užsikrėčiau maliarija, nes net nepagalvojau, kad uodai kanda ne tik vietinius, bet ir mane.
, – prisimena Jovita. – Kiekviena misija trunka savaitę. Kasdien nufilmuojame po vieną istoriją. Visuomet keliamės labai anksti, jau 6 val. ryto būname kelyje. Tuose kraštuose nėra apšvietimo, todėl dėl saugumo turime išvykti ir grįžti šviesiu paros metu. Visą dieną praleidžiame su ta šeima, kurią filmuojame.
Prieš vykdami į misiją, išstudijuojame šalies problemas, susisiekiame su UNICEF atstovybe ir prašome, kad surastų geriausiai problemą iliustruojančias šeimas. Negali tiesiog atvažiuoti, reikalingas savivaldybės, kaimo seniūno leidimas ir pan. Labai svarbūs protokoliniai dalykai. Pirmiausia atvažiuojame į savivaldybę, kur susirenka vietiniai valdžios atstovai, jiems pristatome savo misiją, papasakojame, ką veiksime. Tuomet vykstame į konkretų kaimą ir ten laukiame jo seniūno ar kito svarbaus žmogaus – tik gavę jo leidimą galime pradėti filmuoti.“
Pagalba nenutrūksta
„Grįžę iš misijos nepamirštame vaikų, kuriuos pažinome. Per tos šalies UNICEF darbuotojus sužinome apie jų būklę, kaip Lietuvos žmonių paaukoti pinigai keičia vaikų gyvenimus. Štai D. Montvydo istorijos herojumi tapo berniukas, kurio tėvai ir dvi sesutės nuskendo per potvynį plaukdami valtimi. Likęs vienas su dviem sesėmis, jis verčiasi labai sunkiai. Anksčiau puikiai besimokę trys vaikai priversti pamiršti apie mokslą. Apskaičiavome, kad, gyvendami vos už 25 euro centus per dieną ir norėdami mokytis, jie turėtų nieko nevalgyti ir negerti dvejus metus.
Apskaičiavome, kad, gyvendami vos už 25 euro centus per dieną ir norėdami mokytis, jie turėtų nieko nevalgyti ir negerti dvejus metus.
Liūdniausia, kad vaikai puikiai supranta mokslo svarbą, žino, jog tai vienintelis būdas išsivaduoti iš skurdo, tačiau aplinkybės negailestingos. Dar būdami Malavyje suskubome aiškintis, kaip galėtume užtikrinti šiems našlaičiais likusiems vaikams galimybę mokytis ir kiek tai kainuotų, – pasakoja pašnekovė. – Visos sutiktų vaikų istorijos sujaudina, norisi įdėti visas pastangas, kad jų gyvenimas taptų geresnis. Pasidarai amžinai atsakingas. Kaip sakė Mažasis princas, esi amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji.“
J. Majauskaitė-Staniulėnė pasakoja, kad dažnai iš UNICEF misijos grįžusių žinomų žmonių išgirsta apie tai, kaip jie pasikeitė, suprato, kas iš tiesų gyvenime svarbu, o į ką reikėtų kreipti mažiau dėmesio. „Visi grįžtame įkvėpti daryti didelius ir prasmingus darbus. Manau, kiekvienam labai svarbu įsisąmoninti, kiek mažai reikia, kad padėtum, pakeistum kito žmogaus gyvenimą. Nuoširdaus pokalbio su vienišu, senyvu žmogumi, apkabinimo, pasakymo „aš tave myliu“, 10 euro centų per dieną, 3 eurų per mėnesį, kad išgelbėtum iš bado mirštančio Malavio vaiko gyvenimą. Šventai tikiu, kuo daugiau visa Lietuva įsitrauks į UNICEF misiją padėti pasaulio vaikams, tuo patys būsime laimingesni, įvairiomis prasmėmis turtingesni ir tikri pasaulio piliečiai“, – kalba Jovita.
Norinčiųjų vykti į misiją daug
„Suprantama, visi turime problemų, mėgstame pasiskųsti. Kaip sakė UNICEF geros valios ambasadorius krepšininkas Pau Gasolis, tokia žmogaus lemtis. Tačiau padėti labiau kenčiančiam visuomet reikia. Ir dar, kaip Rytų išmintimi dalinasi Donato Montvydo mokytojas, visada reikia būti dėkingam už galimybę daryti gerus darbus. Šiandien aukojame Malavio vaikams, rytoj – Lietuvos, poryt – seneliams, vėliau – gyvūnėliams. Kaip sakė viena UNICEF aukotoja, ji aukoja visiems ir per metus išleidžia apie 20 eurų. Tai palyginti maža suma, tačiau ji gali labai daug pakeisti – išgelbėti gyvybę, – žino UNICEF vykdomoji direktorė. – Siekiant, kad UNICEF žinutė pasiektų kuo daugiau Lietuvos žmonių, būtina pasitelkti garsius asmenis.
Renkantis misijos dalyvius, visuomet svarbu jausti Lietuvos aktualijas – kas šiandien mūsų žmonėms yra svarbu, kuo jie žavisi, ko įsiklauso. Nuolat sekame tendencijas ir ieškome tokių, kurie šiandien galėtų pasiekti daugiausia žmonių, plačiausiai paskleistų UNICEF žinią ir suvienytų Lietuvą kilniam tikslui – išgelbėti toli gyvenančio vaiko gyvenimą.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Egiptietis Ašrafas: „Vykau paskui mylimąją, atradau svajonių darbą“
