Apie kiną Gražina Arlickaitė žino viską. Kadaise pro jos akis prabėgdavo visi sovietmečiu sukurti lietuviški filmai, o pastaruosius dvidešimt metų Europos šalių kino forumo „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė rūpinasi, kad Lietuvos žiūrovus pasiektų geriausias europietiškas kinas. Jos pačios gyvenimas irgi galėtų virsti puikiu filmu – jei tik prisėstų parašyti scenarijų.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.
Laužyti visuomenės nustatytas taisykles yra chuliganų, bet kartu – ir genijų bruožas. Rodos, jūs tas taisykles pradėjote laužyti gana anksti?
Ir iš kur turėjau drąsos? Jaunystėje buvau tyli ir nedrąsi mergaitė, gerų tėvų gera dukra, bet tam tikrais momentais pasielgdavau taip, kaip norėdavau. O tai toli gražu nebuvo laikmetis, kai galėjai elgtis, kaip nori. Įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti filologijos: visiems tai atrodė aiškus kelias, nes man sekėsi humanitariniai dalykai, be to, abu tėvai buvo mokytojai. Tačiau širdyje žinojau, kad mokytoja nebūsiu. Baigusi studijas gavau paskyrimą dirbti kažkokioje Trakų rajono mokykloje – net nepamenu, nes tiesiog ten nenuvažiavau.
Jaunystėje buvau tyli ir nedrąsi mergaitė, gerų tėvų gera dukra.
Aišku, laikraštis parašė apie nedorėlius, kurie nevažiavo dirbti pagal paskyrimą, – na ir kas? Vis tiek susiradau darbą: žurnale „Sparnai“ prasidėjo mano žurnalistinė karjera – ji irgi nesužavėjo, buvo trumpa. Pamenu, dirbau „Šluotos“ redakcijoje, dairiausi į kolegas ir su siaubu galvojau: negi ir aš, sulaukusi trisdešimties – tada man tai atrodė senyvas amžius, – štai taip bejėgiškai sėdėsiu ir spėliosiu, išspausdins mano rašinį ar ne... Istorijos instituto Menotyros skyriuje laimėjau konkursą jaunesniojo mokslinio bendradarbio vietai užimti. Greitai mane išsiuntė į Maskvą, tuometę teatrologijos aspirantūrą, bet vėl iškrėčiau akibrokštą: nuvažiavau ir įstojau į kinotyrą.
Nes... jau buvote įsimylėjusi kiną?
Tiesiog supratau, kad noriu kino, o ne teatro. Už šį pasirinkimą dėkoju šviesaus atminimo bičiulei profesorei Marijanai Malcienei, kurios namai man buvo atviri ilgus metus. Aišku, tai reiškė sudegintus tiltus su Istorijos institutu, kuriame visi apstulbo: ką ta mergiotė sau leidžia? Bet aš ėjau savo keliu. Stojamieji į aspirantūrą VGIK institute – ne juokas: drakoniškas konkursas, tarp pretendentų – SSRS kinematografijos ministro dukra ir kitos prioritetinės figūros, bet nusiteikiau ryžtingai. Pagrindinis egzaminas – TSKP istorijos: Maskvoje į jį buvo žvelgiama labai rimtai.
Prisipirkau Lenino raštų – jie tekainavo po dvi ar penkias kapeikas. Skaičiau ir baisėjausi, kaip galima taip rašyti: Leninas nevengė atvirų grasinimų, ragino, kad komjaunuoliai surištų popus virvėmis ir prigirdytų upėje... Tačiau įsiminiau jo frazes. Egzamine stebėjau, kaip bendrakeleiviai „žūsta“ vienas po kito, o aš kalbėjau Lenino citatomis, ir komisiją tai pavergė. „Štai pavyzdys, kaip žmogus iš priešiško mums Pabaltijo gali išmokti marksizmą-leninizmą“, – garsiai paskelbė egzaminų komisijos pirmininkas. Aukščiausias balas garantavo, kad įstosiu į kinotyros aspirantūrą. Tą pačią dieną Lenino raštai atsidūrė šiukšlių dėžėje, o tada laukė treji maskvietiško gyvenimo metai.
Kas iš to laikotarpio jums paliko didžiausią įspūdį?
Dvilypiškumas. Visas sovietmetis buvo juo persismelkęs: vienas gyvenimas vyko anapus lango, visai kitas – šiapus, Senojo Arbato namų ir naujų daugiabučių virtuvėse, kur virdavo aistros ir intelektualūs pokalbiai apie meną ir politiką. Kiek daug laisvės slypėjo žmonėse, kai aplink viskas buvo draudžiama!
Be leidimo beveik niekur negalėjai įeiti, televizija transliavo nesibaigiančius kosmonautų ir melžėjų žiburėlius, jo didenybė CK generalinis sekretorius viskam dirigavo galinga ranka – bet gyvenimas ėjo savo keliu. Aš gyvenau garsiajame VGIK studentų bendrabutyje: jame buvo saugomas Šukšino ir Špalikovo atminimas, dainavo Vysockis ir Okudžava, įvairiatautė vietnamiečių, mongolų ir arabų publika bendroje virtuvėje gaminosi valgius, tvyrojo nekoks kvapas, o į dušą išvis buvo neįmanoma užeiti...
Pažinau labai drąsių žmonių: pasipriešinimas tam, kas vyksta šalyje, tiesiog buvo jų sieloje.
Su Žurnalistų ir Kinematografininkų sąjungos bilietu galėdavau prasmukti į jugoslavų viešbučius, kuriuose veikė puikūs bufetai, – ten bent jau buvo galima skaniai pavalgyti, nes maitintis studentų valgykloje buvo pavojinga gyvybei. Bet savaitgalius dažniausiai leisdavau bičiulės Liubos Alovos tėvų namuose, kur rinkdavosi garsiausi kinematografininkai. Maskvoje pamačiau pasaulio filmus, kurių Brežnevo stagnacijos laikais Lietuvoje nebūčiau pamačiusi, lankiausi spektakliuose ir koncertuose, į kuriuos be draugų pagalbos nebūčiau patekusi.
Pažinau labai drąsių žmonių: pasipriešinimas tam, kas vyksta šalyje, tiesiog buvo jų sieloje. Iš kiekvieno praverto lango Arbato prospekte girdėdavosi Vysockio dainos. Visi laukdavo Tarkovskio filmų premjerų – ir paskui prie stalo ilgai jas aptarinėdavo. Beje, mano pažintis su Tarkovskiu buvo labai juokinga. Jis gyveno tame pačiame name kaip ir Vytautas Žalakevičius.
Vieną darganotą žiemos vakarą ėjau imti interviu iš Žalakevičiaus – ir išvydau į mane šuoliais lekiantį milžinišką šunį, o iš paskos – nediduką vyriškį, šaukiantį: „Nebijokite, ji nesikandžioja!“ Nieko sau – nesikandžioja toks veršis!.. Man netyčia lietuviškai išsprūdo: „Idiote tu!“ „Aš ne idiotas, – atsklido balsas iš tamsos. – Aš Tarkovskis.“
O kaip susipažinote su Žalakevičiumi?
Maskvoje buvo įkurti Aukštieji režisierių ir scenaristų kursai, juose Vytautas turėjo savo mokinių grupę. Išdrįsau paskambinti ir paklausti, ar negalėčiau paklausyti jo paskaitų. Ragelyje kilo baisus triukšmas: „Aš neskaitau jokių paskaitų, ir išvis!..“ Pasirodo, jį papiktino žodis „paskaitos“. Bet paskui jis staiga nurimo ir pasakė: „Žinoma, galite.“ Vytautas buvo teisus, tai nebuvo įprastos paskaitos: jis tiesiog be galo nervingai, temperamentingai kalbėdavo, viską pateikdavo kaip neginčijamą tiesą ar nesibaigiančią abejonę. Visi apstulbę klausydavo, net įsirašydavo jo žodžius, nes taip kalba tik išskirtinio talento žmonės. Vėliau tą patį patyriau kino aikštelėse: Žalakevičius ateidavo ir pradėdavo kažką kalbėti.
Kino pasaulyje ilgai buvau jauniausia, o dabar laiko svarstyklės pasikeitė.
Rodos, tai neturėjo nieko bendro nei su filmu, nei su vaidmenimis, bet neklausyti jo būdavo neįmanoma. Sulaukęs momento, jis nežymiai parodydavo operatoriui, kad jau galima filmuoti, nes aktorius atsivėrė... Jis gebėjo aikštelėje sukurti išskirtinę magiją. Gal todėl nesudvejojau, kai tapęs Lietuvos kino studijos meno vadovu pasiūlė man vadovauti scenarinei kolegijai.
Mudu buvome atsakingi už tai, kad studijoje kasmet būtų pagaminama tiek filmų, kiek nurodyta, kad jie būtų laiku baigti, priimti Maskvos kinematografijos komitete ir išleisti į didžiosios šalies ekranus. Manęs nenorėjo patvirtinti į tas pareigas, nes neatitikau reikalavimų: netikau nei pagal amžių, nei pagal lytį, tik turėjau mokslo laipsnį. Dauguma mano kolegų buvo šešiasdešimtmečiai vyrai.
Pamenu, per Almanto Grikevičiaus jubiliejų Lietuvos viešbutyje pasakiau tostą: „Jei kurį nors rytą pabusi ir tau nieko neskaudės, tai žinok, kad mirei.“ Man atrodė, kad penkiasdešimt metų yra siaubingai daug... Kino pasaulyje ilgai buvau jauniausia, o dabar laiko svarstyklės pasikeitė – tarp kolegų tapau vyriausia. Tai vėlgi reiškia iššūkius, tik kitokius.
Kaip jus į savo būrį priėmė lietuviai kino režisieriai?
Tada filmus kūrė vyresnioji karta: Raimondas Vabalas, Arūnas Žebriūnas, Marijonas Giedrys, Almantas Grikevičius, Gytis Lukšas. Jau pradėjo filmuoti Algimantas Puipa, kuriuo Vytautas labai tikėjo. Dabar stebiuosi, kaip ištverdavau besaikį jų rūkymą: Žalakevičiaus kabinete rūkydavo visi, išskyrus mane. Kai iš ankštų patalpų Birutės gatvėje kino studija persikėlė į Antakalnį, savo kabinete kategoriškai uždraudžiau rūkyti. Tačiau ir tada rūkaliai rasdavo išeitį: užkišdavo už nugaros rankas su cigaretėmis – neva juk nerūko!.. Bet tikrasis karštis siautė dėl kūrybinių dalykų.
Aš nuolat atsidurdavau kryžminėje ugnyje tarp režisierių ir meno tarybos.
Aš nuolat atsidurdavau kryžminėje ugnyje tarp režisierių ir meno tarybos – ir reikėdavo ją atlaikyti. Pinigų tada neturėjo niekas – biudžetai, skiriami filmams, buvo juokingi, šių dienų masteliais nebūtų nė kalbos, bet visi konfliktai ir rietenos vyko ne dėl pinigų, o dėl laisvės: „Šito man neleido padaryti... Ano man neleido parodyti!“ Maskvos cenzūra reikalaudavo visokių nesąmonių: pavyzdžiui, scenarijaus sakinyje „Pro langą įskrido Dievo karvytė“ išbraukti žodį „Dievo“, nes jis blogas... Tada lieka – karvytė. Kuriozų būdavo daugybė.
Kitiems režisieriams Žalakevičius atrodė griežtos sovietinės sistemos atstovas?
Dažnas taip manė, bet iš tiesų Vytautas atstovavo tik savo paties sistemai: kažkas ją taikliai pavadino Žalalando sistema. Jis darė vieną lemtingą klaidą: norėjo, kad visi režisieriai būtų talentingi, filmai – irgi, todėl drastiškai kišdavosi į kūrybos procesą ir sulaukdavo kolegų priešiškumo. O kadangi aš buvau šalia, sugerdavau visą nepasitenkinimą.
Pamenu, labai sudėtinga buvo Vabalo filmo „Skrydis per Atlantą“ istorija. Raimondui tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, tai juostai jis atidavė visą save, numetė nežinia kiek kilogramų. Vietoj vienos serijos nufilmavo dvi: studijoje kilo triukšmas, nes Maskva finansavimą skyrė tik vienai. Vabalas pyko, kodėl mes neginame jo idėjos, – norėjo, kad juosta būtų dar ilgesnė. Be reikalo norėjo – galiu tai pasakyti neįžeisdama žmonių, kurių jau nebėra.
Filmas ir taip buvo ganėtinai ištęstas: lietuviams jis brangus dėl „Lituanicos“, tad pasiekė visus lankomumo rekordus, o kitur negalėjo sulaukti tokio populiarumo. Tiesa, aktoriai jam buvo parinkti puikiai: Vabalas nuo pat pradžių guldė galvą, kad lakūnus vaidintų Remigijus Sabulis ir Eimuntas Nekrošius. Jiedu buvo puikus duetas: Remigijus – hiperaktyvus ir energingas, o Eimuntas – žmogus mįslė, nušvietęs filmą savo šviesa.
Kas tikrai turi teisę sakyti, kad nukentėjo nuo sovietinės cenzūros, tai Jonas Vaitkus.
Kas tikrai turi teisę sakyti, kad nukentėjo nuo sovietinės cenzūros, tai Jonas Vaitkus. Centrinės televizijos užsakymu jis kūrė juostą apie Čiurlionį „Zodiakas MKČ“. Iki šiol gaila: tuo metu Lietuvos kino studija dar neturėjo aparatūros, kad įrašytų originalų filmą į vaizdajuostę. Būtų galima palyginti originalą su tuo, kas iš jo liko po cenzūros...
Jis buvo sunaikintas. Su tuo filmu važiavau į Maskvą šešis ar septynis kartus: kaskart išgirsdavau vis didesnių nesąmonių, ką neva reiktų „pataisyti“. Vaitkaus Čiurlionis blaškėsi uždaroje erdvėje, bandydamas iš jos išsiveržti, o tai pamatę cenzoriai užpuolė kino studiją: „Kaip jūs drįstate menininką vaizduoti kaip beprotį?“ Išklausęs pastabų, Vaitkus man lietuviškai pasakė: „Jūs kaip norite, o aš iš šito panoptikumo išeinu.“
Aš negalėjau atsistoti ir išeiti – neleido pareigos, o Vaitkus išėjo. Mums ir filmui bandė padėti net baleto karalienė Maja Pliseckaja, kurios negailestingo liežuvio biurokratai privengdavo, bet viskas veltui. Neįtiko Centrinei televizijai ir Vaitkaus filmas-opera „Don Žuanas“: priėmimo aktas buvo pasirašytas, nes už lango jau siautė perestroika, tačiau filmo taip ir neparodė. Į plačiuosius ekranus nebuvo išleistas ir Vabalo „Birželis – vasaros pradžia“.
Ar tame konfliktų ir kovos lauke užsimegzdavo draugysčių?
Žinoma – nepaisant ginčų, suktis toje virtuvėje buvo didelis džiaugsmas. Mėgau tuos žmones, mėgau jų skirtumus. Artimiau bendravau su Giedrio šeima – jo žmona Onute, įdukra Audra. Marijonas buvo žmogus, kuris neskrajoja padebesiais: jis labai kritiškai vertino save. Jam priekaištaudavo, kad yra buitiškas, o jis teisinosi negalįs filmuoti abstrakcijų, nes yra realistas.
Iš Almanto Grikevičiaus perėmęs filmuoti juostą „Herkus Mantas“, Marijonas pokštaudamas man citavo: „Kryžiuočiai krito nuo medžių kaip prinokę obuoliai“ – kaip manai, kaip turėčiau tai nufilmuoti?..“ Beje, Almantui filmo praradimas buvo didžioji gyvenimo tragedija, po kurios jis taip ir neatsigavo... Ir niekada neatleido Marijonui, nors šis neatėmė iš jo filmo – Almantas pats jį prarado. Kažkas turėjo užbaigti pradėtą juostą.
Svarbiausia – ji išėjo tikrai gera, Lietuvos kinui pelnė valstybinę premiją. Jei ne Giedrys, gal niekas ir nebūtų sužinojęs, kokio nuostabaus grožio ir talento aktorė buvo Eugenija Pleškytė, ten vaidinusi Kotryną.
Gaila, kad Lietuvos režisieriai rodė nepakankamai dėmesio puikioms to meto aktorėms... Užtat vyrams sekėsi daug geriau. Adomaičio, Budraičio ir Banionio karaliavimą pratęsė Smoriginas, Laucevičius ir kiti – lietuvius mielai kvietė vaidinti visoje Sovietų Sąjungoje. Vytauto Tomkaus populiarumas buvo neapsakomas.
Pamenu, su Tomkumi lankėmės kinematografininkų suvažiavime Kremliuje ir per pertrauką nuėjome į viešbučio „Rossija“ restoraną, bet išvydome užrašą „Uždaryta“. Tomkaus tai nesustabdė: jis pabeldė į duris – ir padavėjos, vos jį išvydusios, priėmė mus kaip karalius!.. Visi jį dievino. Adomaitis, Budraitis ir Banionis buvo vadinami „trimis karžygiais“.
Kai nepriklausomybės laikais buvau pakviesta į Kijevo kino festivalio žiuri, teko dalyvauti populiariausioje Ukrainos televizijos laidoje. Žiūrovai skambino iš įvairiausių miestų ir klausinėjo: „Sakykite, kaip gyvena Adomaitis, Budraitis ir Banionis? Ar jie vis dar tokie pat jauni ir gražūs?“ – „Taip, – patvirtinau. – Tokie pat jauni ir gražūs...“ Jiems lietuviai buvo ir liko vyrų idealai.
Minėtoji trijulė labiausiai išgarsėjo pasirodžius filmui „Niekas nenorėjo mirti“?
Šią juostą Sovietų Sąjungoje žiūrėjo rekordinis skaičius žmonių, sėkmės šleifas lydėjo ilgai. Tas filmas nugalėjo Bondarčiuko „Karą ir taiką“: ekranuose jie pasirodė vienu metu. Keista: „Karas ir taika“ rusams turėjo tapti kultinis, bet lietuvių režisieriaus juostą visi žiūrėjo kur kas labiau. Tai buvo tarsi „Žalgirio“ pergalė prieš CSKA, tik kine.
Šiais laikais tas filmas labai puolamas: jį kaltina dėl tekstų, kurie pataikauja sovietinei ideologijai, bet... Noriu paklausti puolančių: kuris iš jų 1965 metais galėjo viešai kalbėti apie Lietuvos okupaciją, nepriklausomybės siekį? Nė vienas. Gal svarbiau suvokti juostoje atskleidžiamos dramos gylį?
„Mano filme viskas yra išmonė, išskyrus kančią“, – teigė Žalakevičius. Jis kalbėjo apie laiką, kai iš tiesų niekas nenorėjo mirti, o mirtis tykojo už kiekvieno kampo. Kinas negali būti vertinamas iš pasikeitusių politinių pozicijų, tai yra menas, išmonė, kurioje slypi daug tiesos. Minint filmo trisdešimtmetį Žalakevičius pasakė: „Padariau viską, ką galėjau. Kiti, kurie ateis į mano vietą, tepadaro geriau.“
Tik ar kas nors padarė geriau? Mes labiau didžiuojamės menkaverčiais serialais ar visgi filmu, kuris parodė, koks tragiškas ir sudėtingas buvo žmogaus pasirinkimas tuo metu? Taip, daugelis žodžių vėliau nebeteko prasmės, bet kine kalba ne tik žodžiai.
Atėjusi Lietuvos nepriklausomybė reiškė ir kino studijos griūtį... Dviprasmiškas laikas.
Tai buvo virsmo laikas, o jis visada dramatiškas. Subyrėjo vieningoji kino studija, ėmė steigtis susivienijimai, studijos, paskui byrėjo ir jos... Kino studija buvo skausmingai privatizuota: iki šiol neatsakyta į klausimą, kaip atsitiko, kad ir studija Antakalnyje, ir jos filialas Klaipėdoje, ir poilsio nameliai Pervalkoje buvo parduoti kažkokiai verslo grupei už juokingą kainą, kuri irgi liko paslaptis.
Kažkam tai buvo naudinga, tik ne kinui. Virsmo laikas buvo tuščias – nuo 1990-ųjų iki 2000-ųjų sukurtas vos vienas filmas per metus, reikalai pajudėjo tik įsteigus Lietuvos kino centrą. Kita vertus – kas jautė meilę kinui, tas tebedirba iki šiol, nes kinas visgi yra gyvenimo būdas. Virsmo metais man pavyko užmegzti ryšį su Europos kino festivaliais, ėmiau rengti lietuviškų filmų retrospektyvas, atsivėrė daug galimybių.
Kova už būvį kino pasaulyje vyko visais laikais.
2003-iaisiais įsteigiau savo viešąją įstaigą: norėjau organizuoti nepriklausomą kino festivalį, į kurį niekas negalėtų pasikėsinti – privatizuoti pavadinimo ar panašiai... Kova už būvį kino pasaulyje vyko visais laikais. Taip atsirado „Scanorama“: galima sakyti, aš pasimokiau iš praeities klaidų. Padėjo ryšiai su kolegomis Šiaurės šalyse. Žmonėms visada reikėjo gero kino. Džiaugiuosi, kad mes iki šiol gyvuojame – greitai švęsime dvidešimtmetį. „Scanorama“, be abejonės, įvyks ir šį lapkritį: truputį kitokia, viruso padalyta į kino teatrus ir internetą, bet įvyks.
Europietiškas kinas – didžioji jūsų meilė, o ką manote apie lietuvišką kiną?
Jis gyvas. Niekada anksčiau nėra buvę taip, kad lietuviškų filmų premjeros būtų rodomos Kanuose ar Berlyne: vadinasi, jis žiūrimas, vertinamas, pripažintas. Nepriklausomybės pradžioje žiūrovai atsivalgė vidutiniškos amerikietiškos produkcijos, greitai pasiilgo savų veidų ir vardų, tad dabar į lietuviškas premjeras plūsta srautai. Atsirado žanrinis kinas: aišku, nepamirškime, kad jis būna ir geras, ir blogas... Grįžtame prie savų personalijų: visi laukia, ką sukurs Šarūnas Bartas, Lina Lužytė, Marija Kavtaradzė, Andrius Blaževičius, Karolis Kaupinis. Man įdomus tas vyksmas.
O kaip reagavote, kai Lietuvos kino pasaulį ėmė purtyti #MeToo skandalai? Kai kuriems jie smogė labai stipriai.
Na, Bartas ir po #MeToo skandalo yra Bartas – tarptautinis jo pripažinimas toks ir liko, koks buvo. Bet, žinoma, svarbu, ką mes apie tai galvojame. Ką mes laikome geru dalyku, o ką – blogu? Pati darbe mačiau daug #MeToo situacijų – žinoma, kad jų buvo... Buvome linkę su viskuo susitaikyti: tas mūsų nuolankumas ir sukūrė negerą nuostatą, kad buvo galima kažką slapčia daryti po stalu, bet niekas nekalbėjo apie tai garsiai. O dabar kalba.
Esu prieš tai, kad žmonės nuteistų kitą žmogų patys.
Pasauliniuose #MeToo skandaluose yra baisių dalykų, kuriuos nagrinėja teismai ir priima atitinkamus sprendimus, bet Lietuvoje tokio teismo dar nebuvo. Visgi aš esu prieš tai, kad žmonės nuteistų kitą žmogų patys, be teismo: tas, kuris nusikalto, turi būti nubaustas, o kalbėjimas apie tai turi būti pagrįstas, atviras ir brandus. Nemanau, kad moterys yra tokios silpnos būtybės, jog visai negalėtų apsiginti. O tarp žmonių kartais atsitinka dramų ir tragedijų. Kas gali režisieriui uždrausti naudotis savo žavesiu? Ir iki kokios ribos? Aš esu už pokalbio būtinybę, ne už tai, kad moterų linčo teismas ką nors giljotinuotų.
Kaip susiklostė jūsų pačios asmeninis gyvenimas?
Niekada neturėjau tikslo ištekėti – ankstyvoje jaunystėje net esu pasprukusi iš būsimų savo vestuvių. Mano išrinktasis buvo medikas – tėvams ir aplinkiniams jis atrodė puikus pasirinkimas. Sunku pasakyti, kodėl sutikau tekėti, bet artėjant vestuvių datai supratau, kad privalau trauktis. Dabar galvoju – kaip gerai, kad tai padariau... Ir vėliau mano gyvenime buvo keistų ir nereikalingų istorijų, kurių dabar net nepavadinčiau meile. Buvo ir gerokai vyresnis žmogus. Kalbant apie tuos dalykus, užbraukiau brūkšnį, kai išvažiavau studijuoti į Maskvą – pabėgau nuo savęs pačios, besiblaškančios ir neapsisprendžiančios, įsiveliančios tai į vieną, tai į kitą nereikalingą ryšį.
Niekada neturėjau tikslo ištekėti – ankstyvoje jaunystėje net esu pasprukusi iš būsimų savo vestuvių.
Papasakosiu vieną išsipildžiusį sapną. Gulėjau ligoninėje po operacijos – ir susapnavau, kad einu didelio miesto gatve, o šalia manęs yra vyriškis. Einu įsikibusi jam į ranką, labai saugiai jaučiuosi, bet nematau jo veido. Tas sapnas dovanojo nuostabų pasitikėjimo jausmą, kuris man padėjo greitai išgyti. Netrukus nuvažiavau į vieną seminarą – ir lipdama laiptais sutikau nepažįstamą vyrą. Tada pamačiau sapno herojaus veidą...
Tas susitikimas ant laiptų buvo lemtingas ir virto labai ilga, rimta, gilia meilės istorija. Niekada nesakiau, kas jis, ir nesakysiu – gal tik tiek, kad tai ne lietuvis, todėl istorija negalėjo būti lengva. Taigi tuo metu, kai Lietuvoje sklido apkalbos apie mane ir Žalakevičių, mano gyvenime dėjosi visai kiti dalykai, kurie telieka paslaptis... Neaiškinsiu smalsuoliams, kas siejo mane ir Vytautą: žmones gali sieti daug kas, ne vien tai, apie ką kalba kiti.
Buvote dar bent kartą susimąsčiusi apie šeimos kūrimą?
Buvo laikas, kai to tikrai norėjau. Tačiau ne viskas susiklosto taip, kaip mes planuojame... Džiaugiuosi, kad nepakvaišau nuo būtinybės turėti vaiką bet kokia kaina. Man šeima – ne tik tas žmogus, kuris yra mano gyvenime. Mylimas žmogus juk gali būti ir šalia, ir toli, galima džiaugtis, kad esi su juo, bet nebūtina drauge gyventi. Visokių yra buvimo kartu formų – vieniems jos tinka, kitiems ne. Aš neturiu vaikų, bet mano broliai turi, jų vaikai jau užaugino savo vaikus, tad jaučiuosi apsupta didelės šeimos.
