Umberto Eco – kalbėjęs kiekvienam ir visiems

Umberto Eco / Vida Press nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-06-24 17:00
Vasario 19-ąją per pasaulį nuvilnijo liūdna žinia apie Italijos filosofo, literatūros kritiko, akademiko ir rašytojo Umberto Eco (1932–2016) mirtį. Užverdamas šio pasaulio vartus 84-erių aštrios minties genijus, taiklaus ir ironiško žodžio meistras mums paliko daug daugiau nei garsųjį romaną „Rožės vardas“.

Italijos rašytoją ir semiotikos ekspertą lydint į amžinąją kelionę, šios šalies ministras pirmininkas Matteo Renzi kalbėjo: „Jis buvo išskirtinis Europos intelektualas. Pasižymėjo ir savita praeities inteligencija, ir neblėstančiu gebėjimu numatyti ateitį. Tai milžiniška netektis pasaulio kultūrai, pasigesime jo rašomų ir sakomų žodžių, įžvalgių gyvų minčių, skleidžiamų humanizmo idėjų... Umberto Eco mokėjo kalbėti bet kuriam ir kiekvienam.“ Nors kai kurie visuomenės veikėjai kreipėsi į vyriausybę ir paprašė surengti valstybines laidotuves, gedulo ceremonija buvo trumpa ir kukli – tokia, kokios išeidamas pageidavo velionis.

Romanus rašė tik savaitgaliais

U. Eco geriausiai žinomas kaip filosofinio detektyvinio viduramžių romano „Rožės vardas“ autorius ir kaip rašytojas, sukūręs parodiją „Fuko švytuoklė“. Tačiau jis pirmiausia save laikė rimtu dėstytoju ir akademinės bendruomenės nariu, o grožinės literatūros kūrinius prisipažino rašantis tik savaitgaliais.

Kaip semiotikos mokslo atstovas, domėjosi įvairiomis kultūromis, apie kiekvieną galėjo daug pasakyti nagrinėdamas jų savitus ženklus ir simbolius. Analizavo konkrečius žodžius, religijų ikonas, reklamų ir spaudos antraštes, drabužius, muzikos tendencijas, net animaciją (kartą yra palyginęs Peliuko Mikio istoriją su japonų haiku). Meistriškai ironija žongliruodamas intelektualas gebėjo sieti bet kokius aspektus: „Jeigu duotumėte man penkiasdešimt dolerių, parašyčiau esė apie mūsų laikų panašumą į neandertaliečių erą. Visada lengva rasti paralelių.“

Profesorius penkiomis kalbomis skaitė paskaitas Bolonijos, Harvardo, Jeilio, Kolumbijos, Kembridžo, Oksfordo universitetuose, išleido dešimtis darbų apie semiotiką, antropologiją, viduramžių estetikos raidą. Gal ir keista, bet U. Eco moksliniai darbai buvo taip pat mėgstami ir skaitomi kaip ir jo romanai.

Iki šiol visuomenę traukia 1995 m. italų mąstytojo išdėstytos tezės apie fašizmą. Pagal jo suformuluotus požymius galima nustatyti, kiek šalies santvarka primena tokią ideologiją. Filosofas ragino žmones būti visada budrius: „Mūsų pareiga yra atskleisti fašizmą ir į jį atkreipti dėmesį, nes jis pasirodo naujais pavidalais – kasdien ir kiekviename Žemės kampelyje.“

Verta pridurti, kad Umberto visada juto pasaulio pulsą, nebuvo abejingas šiandienėms realijoms ir gebėjo aiškiai numatyti ateities įvykius (pvz., buvo įsitikinęs, kad Europa nepajėgi sustabdyti pabėgėlių srauto). Tačiau, prof. L. Donskio žodžiais, „nei liūdėjo dėl pasaulio kaitos, nei svaidė prakeiksmus – nebuvo kada, reikėjo stebėtis ir mąstyti. Smalsiam protui nėra kada liūdėti.“

Sujungė du pasaulius

Nors akademiniai raštai ir grožinės literatūros knygos kilę, atrodytų, iš tarpusavyje nederančių pasaulių, intelektualas tarp jų tiesė tiltą – kuriamus romanus pripildė gausybe mokslinių įžvalgų. „Daugelio filosofinių knygų esmė – aprašyti filosofinio tyrimo istoriją. Panašiai pasakoja mokslininkai, aiškindami, kaip jie padarė didžiuosius atradimus. Kurdamas romaną jaučiuosi taip, tarsi dėstyčiau tokias istorijas, tik kiek kitokiu stiliumi“, – kūrybos užkulisius yra atskleidęs U.Eco.

Tiesa, romanus rašantis mąstytojas taip pat pasidalijo ir su tokios dvilypės veiklos sunkumais: „Ilgą laiką sukantis akademiniame pasaulyje pradėti rašyti romanus – tai tas pats, kaip būnant teatro kritiku staiga atsidurti rampų šviesoje priešais formalius savo kolegas kritikus. Iš pradžių tai šiek tiek glumina.“

Kalbant apie jo grožinės literatūros kūrinius, reikia pasakyti, kad nė vienas iš vėlesnių romanų („Fuko švytuoklė“, „Vakarykštės dienos sala“, „Baudolinas“, „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, „Prahos kapinės“, „Nr. 0“) nesulaukė tiek sėkmės, kiek pirmasis – bestseleriu tapęs „Rožės vardas“.

Jis buvo išleistas 1980 m., nuo to laiko parduota milijonai egzempliorių visame pasaulyje, o kūrinys išverstas į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Po šešerių metų pasirodė ir pagal ją sukurtas Holivudo filmas. Juostoje viduramžių vienuolį detektyvą vaidino garsus to meto aktorius Seanas Connery. Žinoma, dėl to romanas tik dar labiau išpopuliarėjo.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Umberto Eco, paklaustas, ar populiarių grožinės literatūros kūrinių rašymas nepakenkė jo kaip rimto mąstytojo reputacijai, su būdinga šypsena atsakė, jog veikiau priešingai. „Nuo to laiko, kai pradėjau publikuoti romanus, trisdešimt penki pasaulio universitetai suteikė man garbės daktaro laipsnį, – ir pamėgino paaiškinti, – akademinės bendruomenės narius domina balansavimas tarp pasakojimo ir teorijos. Jie dažnai pagrindžia ryšius tarp šių dviejų plotmių mano darbuose. Ir randa jų daugiau už mane patį.“ U. Eco teigė, kad rašydamas romanus apskritai niekada negalvoja apie semiotiką. Leidžia šį darbą atlikti kitiems. Ir visada lieka nustebintas jų rezultatų.

Dangaus dovana

Kalbant apie šviesias, iškilias ir visai žmonijai reikšmingas asmenybes, natūraliai kyla klausimas – kaip jos atsiranda, kur gimsta, kokios aplinkybės šiuos žmones suformuoja? Galbūt jie siųsti dangaus? Pasirodo, šiuo atveju toks atsakymas būtų itin arti tiesos. Pavardė Eco yra lotyniškos frazės ex caelis oblatus – lietuviškai „dangaus dovana“ – akronimas. Pasakojama, kad tokiu vardu Alesandrijos (Italija) miesto gyventojai pakrikštijo pamestinuką, kūdikį, vėliau jis tapo Europos intelektualu tituluojamo vyro seneliu.

Pavardė Eco yra lotyniškos frazės ex caelis oblatus – lietuviškai „dangaus dovana“ – akronimas.

Šis žmogus padarė didžiulę įtaką Umberto gyvenimui, nors jo berniukas neteko būdamas vos šešerių. Senelis buvo nepaprastai smalsus ir daug skaitė. Buvo spaustuvininkas, o išėjęs į pensiją ėmėsi knygrišystės, todėl namuose nuolat gulėdavo daugybė neįrištų knygų. Vienos pirmųjų, kurias iš vaikystės atsiminė Umberto, buvo seni, puikiai iliustruoti populiarių XIX a. T. Gautier ir A. Dumas apsakymai. Mirus seneliui, niekam nebereikalingos knygos pateko į berniuko tėvų namų rūsį. Kartą, paprašytas atnešti anglių, vaikas ten stovėjusioje dėžėje netikėtai aptiko tikrą lobį. Ir nuo to laiko rūsyje ėmė lankytis vis dažniau.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Skaityti mėgo ir Umberto Eco tėvas. Tiesa, taip laisvalaikį daugiausia leido jaunystėje, vėliau, gimus net trylikai vaikų, šį malonumą teko primiršti – daugiavaikė šeima negalėjo sau leisti tokių pirkinių. Tėvui teliko viena galimybė – knygas vartyti jų pardavimo vietose. Tad stovėdavo gatvėje prie kiosko ir ryte rydavo kokį romaną. Kai pardavėjas imdavo burbėti, įsitraukęs skaitytojas nukulniuodavo prie kito kiosko ir pabaigdavo įpusėtą knygą. Tokį gimdytojo paveikslą garsusis mąstytojas brangindamas nešėsi per visą gyvenimą.

Užgesus Umberto gyvybei, jautrių šeimos prisiminimų liko saugoti žmona Renate Ramge, sūnus Stefano ir duktė Carlotta. Studentai nepamirš barzdoto, cigaretės iš rankų nepaleidžiančio universiteto profesoriaus, galėjusio kiauras naktis klajoti su jais po Bolonijos tavernas. Na, o mums jis visada liks kaip viena iškiliausių kultūros pasaulio asmenybių.

Umberto Eco išminties krislai

  • „Vienintelis dalykas, apie kurį verta galvoti, ir tai supratau savo gyvenimo kelio gale, yra mirtis.“
  • „Kai žmonės nustoja tikėję Dievą, nereiškia, kad jie netiki niekuo, jie tiki viskuo.“
  • „Visada geriau, jei tas, kuris kelia tau baimę, bijo tavęs dar labiau nei tu jo.“
  • „Tu miršti, bet ne viskas miršta su tavimi. Tu palieki žinutę butelyje.“
  • „Apie save galvoju kaip apie rimtą profesorių, kuris savaitgaliais rašo romanus.“
  • „Ir šventas karas yra karas.“
  • „Kad skaitytojas suprastų jo tiesą, autorius privalo mirti.“
  • „Vertimas – tai nesėkmės menas.“
  • „Kad išgyventum, turi pasakoti istorijas.“
  • „Tik menki žmonės mums nekelia jokios nuostabos.“
  • „Žmonės pavargo nuo paprastumo. Jiems reikia iššūkių.“
  • „Grožis nuobodus, nes jis nuspėjamas.“
  • „Niekas neduoda bailiui daugiau drąsos nei akistata su dar viena baime.“
  • „Tikras herojus visada juo tampa netyčia. Jis tiesiog nori būti nuoširdžiu bailiu kaip visi likusieji.“
  • „Nėra nieko geriau nei įsivaizduoti kitus pasaulius, kad užmirštum, koks skausmingas tas, kuriame gyvename. Bent taip galvojau anuomet. Tada dar nesupratau, kad įsivaizduodami kitus pasaulius keičiame šį.“
  • „Kai tik parašau romaną, bent dvejus metus esu įsitikinęs, kad šis bus paskutinis. Romanas primena vaiką. Prireikia dvejų metų po jo gimimo. Turi juo kantriai rūpintis. Tada jis pradeda vaikščioti ir kalbėti.“
  • „Paslaptis galinga, kol yra tuščia. Žmonės dažnai mini „masonų paslaptį“. Kas yra toji masonų paslaptis? Nė vienas negali to pasakyti. Tol, kol ši paslaptis liks tuščia, ją bus įmanoma užpildyti visomis įmanomomis prasmėmis.“

Naujausi straipsniai