Umberto Eco biografijos ėmęsis Claudio Paolucci: „Neretai tapdavau jo kaprizų taikiniu“

Claudio Paolucci/ Žurnalo LAIMĖ nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis
Publikuota: 2020-02-17 08:00
Italų semiotikos profesorius rašytojas Umberto Eco – viena iš tų asmenybių, kurių vardai popkultūroje skamba šimtą kartų garsiau už jų kūrinius. Kas atsitinka, kai sociume vardas pranoksta titaniškus darbus, ir kodėl Umberto Eco savo biografiją patikėjo buvusiam studentui Claudio Paolucci? Keturios akimirkos iš Claudio susitikimų su Umberto Eco.

Pirmoji akimirka. „Nuo pat mano vaikystės Umberto Eco vardas Italijoje skambėjo taip dažnai, kaip mados pasaulyje Giorgio Armani ar Valentino. Negalėčiau prisiminti, kada pirmąkart jį išgirdau ir kokių asociacijų kėlė. Greičiausiai pirmasis susidūrimas su Umberto Eco įvyko, kai pažiūrėjau 1986-aisiais režisieriaus Jeano Jacquesʼo Annaud tuo pačiu pavadinimu ekranizuotą romaną „Rožės vardas“. Man tada atrodė, kad tai labai senas filmas. Jau po daugelio metų, tapęs Umberto Eco studentu, ne kartą girdėjau, kaip maestro piktinasi, tiesiog grūmoja, kokia neva prasta, holivudiška knygos interpretacija, – štai dėl ko jis paskui draudė ekranizuoti kitus savo kūrinius. Kai apsisprendęs studijuoti semiotiką Bolonijos universitete pirmąkart susidūriau su profesoriumi, pajutome abipusę žmogišką simpatiją, nes abu buvome „kitokie“: jis – nestandartinis dėstytojas, nebijantis garsiai dvejoti ar prisipažinti ko nors nežinąs, aš – smalsus, ginčytis linkęs studentas, toks, kokių universitetų profesūra paprastai vengia ir stengiasi užčiaupti.

Po vieno rašto darbo (esė) kalbos filosofijos tema, nežinodamas, kad jo autorius esu aš, jis pasikvietė į savo biurą ir, prisimenu, šiek tiek nustebo, išvydęs tą patį smalsų nenuoramą devyniolikmetį. Pasikvietė pagirti ir pasiūlyti papildomų užduočių. O jo romanus perskaičiau tik praėjus keleriems mūsų pažinties metams – jam jau pabuvus mano kursinio, vėliau ir doktorantūros studijų darbo vadovu. Prisipažinsiu, įnikti į jo grožinę kūrybą vengiau, bijodamas, kad ten sutiksiu visiškai kitą Umberto Eco – to nenorėjau. Taigi įteikdamas daktaro studiją ant jos užrašiau: „Štai darbas baigtas, dabar pažadu perskaityti romanus.“ O jis pasikvietė, įsikibo į alkūnę ir sako: „Gali nieko neskaityti, išskyrus penkiasdešimt paskutinių „Fuko švytuoklės“ puslapių – juose esu visas aš.“ Net ir praėjus porai mūsų draugystės dešimtmečių, jis vis grįždavo prie tų puslapių, keldamas mudviejų tarpusavio diskusiją, nesvarbu, kur – ar užėjus į kokį nors vyno barą, ar sėdint jo bibliotekoje tarp 35 tūkstančių knygų Milane, ar ilsintis jo viloje Monte Čerinjonėje.“

Antroji akimirka. „Nuolat stebino profesoriaus kontroversiškumas. Kai buvo minimas jo mokytojo prancūzų semiotiko Rolandʼo Barthesʼo šimtmetis, Umberto Eco dar kartą ragino kolegas, kad šie „susidraugautų“ su popkultūra, kad drąsiau moksliniu lygmeniu nagrinėtų jos reiškinius bei objektus; kad universitetai išeitų į gatves; sykiu man priminė, kad modernisto Marcelio Duchampʼo pisuaras jau seniai nebėra muziejinė vertybė, ir netgi pasiūlė parašyti straipsnį „Sugrąžinkime pisuarus į greitkelių kavines“, žadėdamas jį išspausdinti italų dienraštyje „La Repubblica“. Aišku, to nepadariau. Šalia tokios laisvės profesorių kankinamai veikė liguistas perfekcionizmas ir pedantizmas. Jis viešai pareiškė, kad su jo vardu susijusios mokslinės konferencijos neturi vykti anksčiau, kaip praėjus dešimčiai metų po mirties, nes tik vienintelis laikas išgrynina ir patikrina mokslinių darbų svorį bei reikalingumą.

Profesorių nuolat erzino, kad universiteto bendruomenė, tyrinėdama aukštąsias materijas, nežino prancūzų kino režisieriaus Jeano Luco Godardʼo, tad jis leisdavo sau aplink esančius, ypač žiniasklaidos atstovus, vadinti kretinais ar bukapročiais. Daug kas tokį maestro charakterį pateisino dėl užklupusios nepagydomos ligos, kiti vadino tai atslinkusia senatve. Buvau besąlygiškai atsidavęs mokinys, ir Umberto Eco tai jautė, todėl neretai tapdavau jo kaprizų taikiniu. Tačiau mano reakcijas jis išbandydavo ne iš tuštybės, o tarsi dar ir dar sykį tikrindamas mano lojalumą ir labai vertindamas abipusį dialogą. Jis mokėjo apdovanoti komplimentais, bet nevengė ir kritikos, primindamas, kad niekas žmogaus taip nežudo kaip puikybė. Kai prieš dvidešimt metų įteikiau diplominį darbą, po kurio laiko sulaukiau Umberto Eco asistentės skambučio. Atėjau pas profesorių, o šis: „Prašom pateikti man galutinį darbo variantą!“ Sakau: „Čia ir yra galutinis...“ Tada jis: „Pasityčiojimas iš universiteto! Tu iki šiol nežinai, kad straipsnių pavadinimai išskiriami kabutėmis, o knygų – kursyvu? Tai tu neskaitei mano studijos „Kaip rašyti diplominį darbą“?“ – „Ne.“ – „Simona! – šaukia asistentę. – Jei jis išeis iš čia dar gyvas, įduok į rankas mano knygą „Kaip rašyti diplominį darbą“, iš kurios mokosi jau net Amerikos studentai, o tu dabar eik ir netrukdyk dirbti.“ Šitaip sugėdintas, išėjęs į gatvę pasijutau, tarsi būčiau nuogas. Ta knyga iki šiol grėsmingai žvelgia į mane iš lentynų.“

Trečioji akimirka. „Niekada nepamiršiu savo pirmosios knygos pasirodymo. Matau, skambina artimas Umberto Eco bičiulis, knygų leidėjas Mario Andreose, sako, svečiuojąsis pas profesorių jo viloje Monte Čerinjonėje ir abu vartą mano naują kūrinį. „Dar niekada Umberto Eco nemačiau tokio įsiutusio“, – girdžiu telefonu. Pasirodo, viršelyje – korektūros klaida, kurios nepastebėjau, nors, regis, taip skrupulingai viską tikrinau... Staiga iš Mario rankų pasičiumpa telefoną pats maestro ir kelias minutes deda mane į šuns dienas, versdamas pasijusti didžiausiu pasaulyje nevykėliu, tarsi būčiau karvė, paspyrusi primelžto šviežio pieno kibirą... Po kelių dienų, jau grįžęs į Boloniją, profesorius kviečiasi susitikti. Matau jį besišypsantį: „Žinau, tau tai buvo pirmas kartas, tačiau kur leidėjo akys, kad galėjo prasprūsti tokia klaida? Monte Čerinjonėje turėjau suvaidinti baisiai įsiutusį, kad Mario pajustų mano nusiteikimą, išimtų knygą iš prekybos ir perspausdintų viršelį. Viskas jau padaryta. Nusiramink. Tikrai nepykstu, nes gero darbo neturi temdyti menka klaida.“

Atrodo, tada nusiraminau, tačiau visą dešimtmetį vaikščiojau po akademinius Italijos knygynus ir kur tik aptikdavau neišimtą senąjį knygos egzempliorių su korektūros klaida, jį būtinai nupirkdavau. Nors su Umberto Eco mudu siejo šimtaprocentinis atvirumas ir nuoširdumas, tačiau visada į jį kreipdavausi „profesoriau“ ir visada „jūs“. Sykį, būdamas Milane, maestro gimtadienio proga nusiunčiau į vilą jam dedikuotą savo straipsnį, prašydamas pasakyti nuomonę. Tik jį gavęs, Umberto Eco skambina: „Atvažiuok. Mes čia su Renate (žmona, aut. past.), Mario Andreose, taip pat yra atvykusi Carlotta (dukra, aut. past.) su šeima...“ Nepaisant įsisenėjusios ir progresuojančios nepagydomos ligos, savo profesorių sutikau geros nuotaikos ir žvaliai nusiteikusį. Jis negailėjo komplimentų mano straipsniui, sakė, reikia jį būtinai paversti knyga. Jaučiausi be galo laimingas. Tai buvo viena gražiausių mano gyvenimo dienų.“

Ketvirtoji akimirka. „Nors Umberto Eco mylėjo visus savo studentus ir nešykštėjo jiems dėmesio, tačiau būti net ir per mažą žingsnelį išrinktuoju – ir garbė, ir didelė atsakomybė. Juo labiau rašyti apie jį knygą, kurios jis pats norėjo, prašė, kad rašyčiau, ir kurios tris skyrius dar spėjo perskaityti... Prieš kelerius metus turėjau paskaitų ciklą Prahoje. Keliaudamas į ją iš Bolonijos, užsukau į Milaną pas savo Mokytoją. Beje, buvau pasiskolinęs kelias jo asmeninės bibliotekos knygas, tad jutau, kad jau pats laikas jas grąžinti. Maestro, regis, atrodė pakiliai ir primygtinai prašė dar kartą apsilankyti grįžtant iš Prahos, nes Renate „norinti paruošti ypatingą vakarienę“, o profesorius turįs man kažkokią ypatingą dovaną. Pažadą tesėjau, bet savo metrą pamačiau pavargusį ir gerokai pasidavusį. Užrašęs dedikaciją, jis ištiesė savo diplominį darbą – „Estetikos problemos Tomo Akviniečio darbuose“. Buvau beatsisveikinąs, tačiau profesorius primygtinai reikalavo likti vakarienės. Matyt, norėdama išblaškyti nejaukią atmosferą, Umberto Eco žmona tarsi tarp kitko klausia: „Judu juk dvidešimt metų esat draugai, o vis dar kreipiesi „jūs“?“ Sutrikęs ir sakau, kad profesorius niekada nepasisiūlė tujintis. Ir staiga išgirstu iš kito kambario jo balsą: „Claudio, bet iš tiesų niekada į mane nesikreipei „tu“. Nuo šiandien aš tau „tu“, gerai?“ Palikęs savo Mokytoją gausioje bibliotekoje, išėjau iš jo namų ir ištirpau metro minioje, nešinas maestro dovanota knyga. Kažkas iš praeivių neatstodamas klausinėjo, kur ją įsigijau, nes šios knygos ieškąs jau daugelį metų... O mane kaustė begalinis liūdesys, kad turbūt jau niekada į profesorių neteks kreiptis „tu“. Bet kreipiuosi. Žiūrėdamas į dangų.“

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai