Ultramaratono rekordininkė V. Tomaševičienė bėga paromis: „Nesu greita, tačiau galiu kentėti ilgai“

Viktorija Tomaševičienė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-07-31 20:41
Pirmą kartą 2016-aisiais tapusi Lietuvos 24 val. ultramaratono rekordininke Viktorija Tomaševičienė kasmet sudalyvauja trijuose ilgų distancijų bėgimuose. Gerindama ne tik savo, bet ir Lietuvos rekordus ultramaratonuose šiandien bėgikė ir pati organizuoja „Laukinis trail“ bėgimus.

Dažniausiai ultramaratonais vadinami bėgimai nuo 50 kilometrų, tuo tarpu lietuvė Viktorija Tomaševičienė bėgdama įveikia daugiau nei 232 kilometrus. Moteris teigia, kad tokiam lėtam ir ilgam bėgimui reikalingas ne tik fizinis pasiruošimas, bet ir tinkama psichologinė būsena.

„Ilgesniuose ultramaratonuose greitis neturi tokios didelės reikšmės. Svarbu tai, kaip bėgikas gali „susitvarkyti“ su savo nuovargiu, emocijomis, kiek jis atsparus stresui, maisto ir vandens trūkumui. Aš manau, kad kuo ilgesnis ultramaratonas, tuo daugiau lemia psichologinis pasiruošimas“, teigia bėgikė.

Ultramaratonai itin reta sporto šaka Lietuvoje. Kaip atradote šiuos ilgų distancijų bėgimus?

Bėgimas mano gyvenime atsirado netikėtai, kai iš prieglaudos pasiėmiau labai aktyvų kurtsharų veislės šunį. Šuo „neišsikraudavo“ vedžiojamas, o paleistas nuo pavadžio ilgam pabėgdavo. Taigi, pradėjau bėgioti kartu su juo. Pirmieji bėgimai man buvo kančia ir nelabai patiko, tačiau ilgainiui bėgti kartu su šunimi tapo visai smagu.

Pradėjusi bėgioti su augintiniu sužinojau, kad vyksta bėgimo su šunimis (angl. canicross) varžybos.  Sudalyvavau ir labai netikėtai užėmiau trečią vietą. Tuomet su šuniu pradėjome intensyviai treniruotis ir dalyvauti varžybose.

Kartą išbandžiau bėgti be šuns, kadangi jis susižeidė ir varžybose dalyvauti negalėjo. Buvo labai sunku, nes mano šuo ne tik bėgdavo kartu, bet ir mane tempdavo (juokiasi). Tuo metu išbandžiau pusmaratonį, vėliau susidomėjau ir maratonu. Be jokio sistemingo pasiruošimo nubėgau maratoną. Distancijos įveikimo laikas tikrai nebuvo įspūdingas – nubėgau kiek greičiau nei per 4 valandas. Tačiau man pasidarė įdomu, ar galėčiau nubėgti ir daugiau. Taip atradau ultramaratonus.

 

Viktorija Tomaševičienė/Asmeninio archyvo nuotr.
Viktorija Tomaševičienė/Asmeninio archyvo nuotr.

Esate Lietuvos 24 val. ultramaratono rekordininkė. Prisiminkite savo rekordinį bėgimą – koks jis buvo?

Lietuvos 24 valandų rekordininkė esu nuo 2016-tų metų, kai Prancūzijoje, Albi miestelyje, pagerinau tuometinį Lietuvos 24 valandų bėgimo rekordą. Tuomet nubėgau 195,199 km ir tai buvo mano pirmosios 24 valandų bėgimo varžybos. Gaila, kad nepasiekiau 200 km, kadangi trūko visai nedaug. Nors 24 valandų bėgimas buvo ypač sunkus, jau tada žinojau, kad bėgsiu dar kartą, nes labai norėjau peržengti 200 km ribą.

Dar kartą gerinau Lietuvos 24 valandų bėgimo rekordą 2018-tųjų gruodį Barselonoje. Tuomet nubėgau 232,34 km ir tai buvo naujas Lietuvos rekordas. Varžybos buvo tikrai labai sunkios, ypač pabaigoje, kai nustojus veikti skrandžiui nebegalėjau valgyti ir buvo silpna, svaigo galva. Realiai rūpinausi tik tuo, kad „neatsijungčiau“.

Tai buvo tiek man, tiek ir varžovėms netikėtas rezultatas. Dar neįpusėjus varžyboms girdėjau, kaip trečią ir ketvirtą vietą užėmusios bėgikės aptarinėjo mano įsiveržimą į priekį. Jos tarpusavyje kalbėjo, kad nors ir startavau pirma, turėčiau sulėtėti, juk buvau žinoma tik kaip 200 kilometrų bėgikė.

O kaip sekasi įveikti trumpesnio atstumo maratonus? Juk bėgant trumpesnę distanciją reikalingas maksimalus greitis, kas ultramaratonose nėra taip svarbu.

Visai nesenai, liepos 21 dieną dalyvavau Lietuvos 100 kilometrų bėgimo čempionate. Buvo labai karšta diena, todėl ir bėgti  buvo sunku. Kuo trumpesnės varžybos, tuo jos sąlyginai būna greitesnės, nes norint pasiekti geresnius rezultatus nuo pat pradžių reikia bėgti greičiau. Čempionatą laimėjau, taip pat įvykdžiau sporto meistro normatyvą, tačiau šios varžybos buvo be galo sunkios, kadangi reikėjo bėgti greičiau nei bėgant 24 valandų bėgime. Aš nesu greita, bet galiu ilgai kentėti bėgant lėtai.

Kokios bėgiko savybės ar esminiai sprendimai nulemia galutinį rezultatą ultramaratone?

Ultramaratonas mane žavi tuo, kad viską lemia ne vien genetika ar greitis. Žinoma, genetika turi reikšmės, nes skausmo ar nuovargio tolerancijos slenksčiai yra įgimtas dalykas. Tačiau ultramaratone daug lemia ir tai, kaip bėgikas sugeba tvarkytis sudėtingose situacijose. Vien bėgti negana, reikia ir sistemingai maitintis bei gerti vandenį, keisti drabužius, ieškoti būdų kaip efektyviau vėsintis (jeigu karšta), keisti maitinimosi planą, jei skrandis pradeda jautriau reaguoti į kai kuriuos produktus. Labai didelę reikšmę turi ir bėgiko palaikymo komanda, t.y. žmones, kurie laiku paduoda maistą ir gėrimus, prižiūri ir koreguoja visą bėgimo strategiją.

Viktorija Tomaševičienė/Asmeninio archyvo nuotr.
Viktorija Tomaševičienė/Asmeninio archyvo nuotr.

Bėgant beveik visą parą tenka išgyventi įvairias oro sąlygas, papulti į tam tikras sudėtingas situacijas. Ar yra tekę patirti tokių nuotykių, kurių dar ilgai nepamiršite?

Daugiau nuotykių pavyksta patirti bėgant trail ultramaratonus, nes jie nėra monotoniški ir keičiasi ne tik kelio danga (nuo asfalto, žvyrkelio iki siauro akmenuoto kalnų takelio), bet ir oras, matomumas, vaizdai. Vienose trail varžybose Lenkijoje pakilus į kalną sniego buvo iki kelių, tad reikėjo klampoti, o migla ir vėjas buvo tokie stiprūs, jog blakstienos apledėjo ir nutrupėjo. Likti be blakstienų tikrai nebuvo smagu, tačiau įspūdis apie ypač atšiaurias oro sąlygas liko iki šiol.

Dar vienas nuotykis nutiko viename pirmųjų trail ultramaratonų Italijoje. Neatsargiai bėgant slidžiais akmenimis grįsta nuokalne kritau ir išsimušiau dantį, susiplėšiau striukę, sudaužiau telefoną. Galvojau, kad artimiausiame pagalbos punkte sustosiu ir nebaigsiu varžybų, nes skilęs dantis prakirto lūpą, nuolat iš burnos bėgo kraujas. Visgi, supratau, kad danties trūkumas niekaip neįtakoja bėgimo ir bėgti galima išvis be dantų, tad varžybas baigiau.

Ultramaratonai Lietuvoje kol kas nėra itin populiarūs. Ar būdama Lietuvos ultramaratono rekordininkė stengiatės populiarinti ilgos distancijos bėgimus?

Kol kas ultramaratonų neorganizuoju, tačiau daug dėmesio ir pastangų skiriu bėgimų gamtos takais organizavimui. Jau ketvirtus metus organizuoju „Laukinis trail“ bėgimus, kurie vyksta skirtingose, gražiose ir įdomiose Lietuvos vietose. Praėjusiais metais vyko devyni „Laukinis trail“ bėgimai, šiais metais jų bus dešimt.

Ultramaratonai Lietuvoje populiarėja. Pastebiu, kad vis daugiau žmonių išbando šį sportą ir tuo labai džiaugiuosi, tačiau gaila, kad dažniausiai ultramaratonus išbando vyrai. Tikiuosi, kad ateityje ir moterys prisijungs prie „ultra pasaulio“.

Naujausi straipsniai