Atstumas nuo Vilniaus iki Kauno yra kiek daugiau nei 100 km. Tokį nuotolį Vilniuje gyvenantis ultra bėgikas Evaldas Nausėda kaunietį draugą atbėgtų aplankyti greičiau nei per 7 valandas. Kiek laiko trunka pasiruošimas 100 km iššūkiui, kokia ilgų distancijų kaina bei kodėl su kiekvienu kilometru auga noras bėgti dar daugiau pasakoja Tarptautinio „Vilniaus 100 km bėgimo“ nugalėtojas Evaldas Nausėda.
Evaldai, daugelis Jus pažįsta kaip ilgų nuotolių bėgiką iš Vilniaus, tačiau retas žino apie kitas veiklas ir pasiekimus.
Gimiau ir augau Klaipėdoje. Būdamas 20-ties baigiau mokslus – Laivininkų profesinėje mokykloje įgijau jūreivio bei virėjo specialybes. Iš karto po to išvykau gyventi į Vilnių, kuriame, ne paslaptis, platesnės karjeros galimybės, didesni darbo užmokesčiai. Šiuo metu nedirbu, tačiau ieškau tokio darbo, kurį galėčiau derinti su bėgimu, nes kasdien tenka treniruotis 2 ar net 3 kartus per dieną. Darbo visu etatu ir treniruočių nesuderinčiau fiziškai, o 0,5 ar 0,625 etato pasiūlymais niekas nesišvaisto...
Dažnai žmonės bėgiojimą įvardija kaip hobį ar būdą atsipalaiduoti. Kaip jūs leidžiate laisvadienius?
Visiškų laisvadienių beveik neturiu ir, patikėkite, nejuokauju! 7 dienas per savaitę tenka sportuoti, todėl didžiausia šventė man būna tada, kai reikia nuvažiuoti į kokį kitą miestelį bei sudalyvauti varžybose, pabendrauti su žmonėmis. Tai toks tas mano laisvalaikis – bėgimas. Tačiau išduosiu mažytę paslaptį – vis svajoju įsigyti paspirtuką ar riedlentę, kurie bent retkarčiais leistų kiek pravėdinti galvą nuo bėgimo. Tikiuosi, kad su laiku pavyks įgyvendinti šią svajonę...
Kaip bėgimas tapo Jūsų aistra?
Pirmą kartą varžybose sudalyvavau 2014 metais Trakuose – savo jėgas išbandžiau 5 km distancijoje. Joms ruošiausi intensyviai, ištisas 2 savaites (noriu pabrėžti, kad siekiant aukštų rezultatų, toks skaičius atrodo juokingai)! Bėgiodavau vos po 1–3 km per dieną iki pat lemtingųjų varžybų. Pamenu, kad tą kartą teko bėgti vos su vienu trumpu sustojimu!
Nepasirinkau optimalaus tempo, iki trasos vidurio kiek per greitai bėgau ir gavau „pompą“, buvo sunku kvėpuoti, todėl teko sustoti... Tačiau vėliau išsiaiškinau, kad išbandymą įveikiau gana neblogai. Jei gerai pamenu, buvo apie 400 dalyvių. Rezultatų lentoje gana ilgokai ieškojau savo vardo bei pavardės: tikėjausi save rasti 200–300 pozicijoje. Vėliau likau nustebęs – subėgau per kiek daugiau nei 22 min ir užėmiau 32 ar 33 vietą. Niekada gyvenime nebėgiojau, o taip, sakyčiau, visai neblogai pasirodžiau varžybose. Nugalėtojo laikas įrodė, kad visai įmanoma kada nors priartėti prie to rezultato. Taigi, ta diena buvo lemtinga – po jos nebesustojau bėgioti.
Ką tenka aukoti dėl treniruočių?
Dažnas ilgų nuotolių bėgikas su manimi sutiks, kad tokių distancijų kaina yra labai didelė. Pavyzdžiui, šiais metais, norėdamas pasiruošti 100 km varžyboms, bėgimui atsidaviau beveik 7 mėnesiams – intensyviai sportavau kasdien po 3–5 val. Apie laisvalaikį su šeima ar draugais kuriam laikui teko pamiršti: praktiškai visus savaitgalius vykdavo varžybos arba sunkios ilgos treniruotės po 35–50 km. Nenuostabu, kad po tokių dienų nieko nenorėdavau: nei kažkur nueiti, nei kažką nuveikti.
Papasakokite apie savo treniruočių rutiną.
Treniruotės metu per savaitę dažniausiai nubėgdavau 140–180 km, tačiau tai nebuvo pagrindinės jos dalys. Gana nemažai laiko skirdavau bendro fizinio pratimams – mažiausiai 4 kartus per savaitę, – taip pat kasdien mankštindavausi su masažiniu volu. Retkarčiais paimdavau ir kamuoliuką, su kuriuo išmasažuodavau skaudamus raumenų taškus (bėgikai patvirtins – tai beprotiškai skausmingas dalykas).
Galiu pasakyti, kad esu kiek kitoks nei visi asfalto ultra bėgikai. Mėgstu bėgioti miškais, kalvomis, kas leidžia man labiau sustiprinti kojas. Iš tiesų visko labai nenoriu pasakoti, nes tai šiokia tokia paslaptis (šypsosi).
Tiesa, galiu atskleisti apie savo beprotiškus savaitgalius. Kartais šeštadienį anksti ryte bėgu 30 km 15 s greičiau, nei varžybiniu tempu 100 km distancijoje (tarkime, varžybinis tempas yra 4.05 min/km, tai judu apie 3.50–5 min/km), o vakare – apie 10–15 km dar greičiau (apie 3.45 min/km). Jūsų nuostabai, sekmadienį kartoju tą patį! Dažniausiai per tas dvi dienas gaudavosi 75–90 km, o vidutinis tempas – greičiau nei 3.50 min/km. Patikėkite – po tokių treniruočių norėdavau numirti. Vis dėlto žinau, kad šį kartėlį vėliau vainikuoja saldus laimėjimo skonis.
Kas Jus motyvuoja, skatina nesustoti ir tvirtai palaiko siekiant ilgųjų tikslų?
Jei atvirai, aš nežinau, kas mane labiausiai motyvuoja, tai – gana sudėtingas klausimas. Galbūt aš pats daug kam suteikiu motyvacijos siekti aukštesnių tikslų, o vėliau pats semiuosi stiprybės iš tų žmonių, galbūt, kad noriu užpildyti istorijos puslapius? Būsiu atviras – atkakliai siekiu Lietuvos rekordų, taip pat noriu varžytis su geriausiais atletais, įrodyti žmonėms, kad viskas gyvenime yra pasiekiama. Tikrai nežinau, tačiau jaučiu, kad privalau gyventi su bėgimu, nes visa tai – įaugę į kraują.
Jaučiu didžiulį palaikymą iš artimųjų: greta savęs turiu beprotiškai gerą, mylimą žmogų, kuris visada palaiko, kartu važiuoja į varžybas, aukoja savo laiką ir buvimu šalia prisideda prie mano rezultatų. Mano mergina Monika – mano motyvacija, mano stiprybė, kuri skatina tobulėti, todėl norisi pasirodyti vis geriau! Visi kiti šeimos nariai supranta, kiek man tenka aukotis ir taip pat mane labai palaiko.
Kiek daugiausiai kilometrų esate įveikęs?
Daugiausiai esu nubėgęs 101 km du kartus: 2018 ir 2019 metais varžybose. 1 km apšilimui, o po jo – visą 100 km!
Kodėl, nepaisant minėtų sunkumų, vis tiek ruošiatės tokių ilgų distancijų bėgimo varžyboms?
Atsakymas labai paprastas: ilgų distancijų bėgimo varžybose lengviau prasibrauti į elito gretas, nes jose dalyvauja gerokai mažiau žmonių nei, tarkime, nė kilometro nesiekiančiose. Žinoma, tam reikia daug ir intensyviai ruoštis. Svarbu ne tik būti ištvermingam: reikia išmokti nuteikti save, išlikti psichologiškai stipriam. Tokių žmonių yra ne tiek jau daug: per metus kiek daugiau nei 10 tūkst. žmonių varžybose įveikia 100 ir daugiau kilometrų. Grįžtant prie trumpų distancijų varžybų, manau, kad norint jose sužibėti, reikia būti talentingam ir jaunam. Vis dėlto, man jau 26 metai, todėl nelabai ką pasiekčiau net jei ir daug dirbčiau. Bėgikai Lietuvoje, sulaukę tokių metų, jau dažniausiai pradeda bėgioti pusmaratonius ir maratonus.
Smalsu sužinoti apie Jūsų mitybos įpročius.
Kalbant apie mitybą, galiu patikinti, kad valgau absoliučiai viską, kas yra valgoma, tačiau yra žodelis BET! Viską labai normuoju: savaitgaliais bėgioju ilgus nuotolius arba dalyvauju varžybose, todėl 3–4 dienas prieš tai nevalgau sunkaus maisto (bulvių, mėsos gaminių ir pan.), nes šie produktai lėtina medžiagų apykaitą. 1–2 dienas prieš svarbius startus atsisakau ir pieno produktų. Tačiau tik ne saldumynų: be jų – nė dienos! Žinoma, juos taip pat labai saikingai vartoju, dažniausiai tik pusryčiams arba per pietus prie kavos (sukramsnoju kokį avižinį sausainį arba šokoladinį kruasaną), taip pat labai mėgstu juodąjį šokoladą (80–90 proc.) ir morkų pyragą. Kalbant apie alkoholį, kas dvi savaites išgeriu 1 pintą alaus arba taurę vyno.
Ką Jums reiškė laimėjimas 100 km distancijoje šią vasarą Vilniuje?
Neneigsiu – buvo smagu tapti šių varžybų čempionu, tačiau laimėjimas man būtų tapęs dar reikšmingesniu, jei jose būtų dalyvavę kiti pajėgūs bėgikai: Ruslanas Seitkalijevas, Aleksandras Sorokinas ir Gediminas Grinius. Manau, tą dieną nei vienas nebūtų galėjęs man pasipriešinti, ypač, kai buvo labai karšta. Svarbus buvo ir pasiektas rezultatas (6 h 54 min 59 s) – antras šalies istorijoje ir visai šalia Lietuvos rekordo. Džiugu ir tai, kad atsipirko įdėtas darbas – pavyko pasiekti Tarptautinio sporto meistro vardo kvalifikacinį laipsnį.
Prisiminus netolimojoje praeityje vykusias varžybas, dažnai pasvarstau: kaip būtų pasikeitęs bėgimo scenarijus, jei tą dieną temperatūra būtų nukritusi 5–7 laipsniais? 7–10 min geresnis rezultatas ir ranka pasiekiamas Lietuvos rekordas...
Prakalbote apie intensyvų pasiruošimų varžyboms maratoną. Kokie svarbūs startai ateities planuose?
Šiemet dar kartą planavau bėgti 100 km spalio mėnesį Italijos kalnuose, tačiau patyriau traumą bėgdamas Lenkijos kalnuose, taigi planus teko atšaukti... Mėginsiu startuoti 30 km distancijoje Lietuvos trail (bekelės) čempionate lapkričio mėnesį. Tikslai dideli, nemeluosiu – giliai širdyje svajoju tapti Lietuvos čempionu. Tolimesni startai – 2020 m. 100 km Lietuvos čempionatas, taip pat pamąstymai apie pasaulio bei Europos čempionatus. Svarstau ir apie 6 val bėgimą: turiu mažytę svajonę per šį laiką perkopti 90 km ribą. Nors varžybų laukia gana nemažai, tačiau kol kas labai negalvoju apie reikšmingiausius startus, nes, pirmiausia, reikia viską protingai susidėlioti bei intensyviai ruoštis tam, kas svarbiausia.
Kokiose tarptautinio lygio varžybose dalyvaujate?
Labiausiai mėgstu trail (bekelės) kalnų varžybas (Lenkijoje, Italijoje, Švedijoje ir kituose kalnuotuose regionuose), kuriose dalyvauju bent keletą kartų per metus. Kartais norisi trasų įvairovės – ne tik asfalto. Esu laimingas, kad tokiose varžybose (40–70 km) taip pat sekasi užimti gana aukštas pozicijas.
Kol kas rimtesnėse varžybose nesu dalyvavęs, nes finansai nelabai leidžia... Tačiau noriu pasidžiaugti, kad atsirado keli finansiniai rėmėjai – „Top Exchange“ ir „Meinart“. Viliuosi, kad ateityje dar pavyks sudalyvauti svarbesniuose Ultra bėgimuose.
Kaip nustoti laukti pirmadienių ir pagaliau motyvuoti save pradėti bėgioti?
Iš visos širdies sakau: jeigu yra bent mažiausias noras pradėti bėgioti, tai tik visu greičiu pirmyn! Žinoma, gerai pradžiai pirmiausia patarčiau susirasti trenerį, kuris sudarytų pradedančiųjų bėgimo treniruočių programą.
Taip pat reikėtų pas gydytoją pasitikrinti širdį: jis įvertins, ar galite patirti didesnius krūvius nei įprastai. Aišku, nemažiau svarbus dalykas bėgime yra ir pasitikėjimas savimi – nebijokite naujų iššūkių, nes gyvename trumpai. Bėgimas – tikrai nuostabus laisvalaikio praleidimo būdas, užtikrinantis geresnę savijautą, pakilesnę nuotaiką, energingesnę dieną.