Ūkio viceministras Elijus Čivilis: „Kodėl turėčiau verslininkui uždirbti dar vieną milijoną, jei manau galįs padėti savo valstybei“

Elijus Čivilis – gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-06-10 18:27
Elijus ČIVILIS (36), padaręs įspūdingą karjerą tarptautinėse kompanijose, ryžosi savo žinias ir patirtį investuoti į Lietuvos valstybę – tapo ūkio viceministru. Ir tai – visai ne kliūtis kartu su planetoje pripažintais profesionalais tęsti čempionišką kalnų ir bekelės dviratininko karjerą.

Iškeisti solidžią poziciją pasaulinėje IT kompanijoje į valdininko kostiumą nestabilioje Vyriausybėje – rizikingas žingsnis.

Niekas iš niekur neatsiranda. Kalbėdamas apie savo istoriją, turėčiau pabrėžti keletą svarbių mane, kaip asmenybę, formavusių niuansų, kurie ir nulėmė vėlesnius pasirinkimus. Kai buvau paauglys, mūsų valstybė buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę ir išgyveno sunkų laikmetį, vyravo labai slogios nuotaikos. Jau tada supratau, kad, norint rasti vietą po saule ir pasitikrinti galimybes, reikia drąsiai žvalgytis po pasaulį ir semtis ne tik profesinės, bet ir gyvenimiškos patirties.

Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.

Tada užsibrėžiau tikslą: kai tik galėsiu, iškart lėksiu laimės ieškoti svetur. Kaip liaudies dainoje: „Nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis...“ Po IT, paskui dar ir ekonomikos studijų vykau į visas galimas stažuotes, priėmiau visus darbo pasiūlymus užsienyje – kad būtų kuo toliau nuo Lietuvos, kuo egzotiškesnis kraštas.

Kompanijos, kurią pasirinkau, strategija buvo nukreipta į tai, kad jos darbuotojas neužsibūtų Vilniuje penkias dienas per savaitę – vis keliautų. Metai, praleisti Panamoje, dirbant IT vadovu JAV prekybos rūmuose, patirtas socialinis ir kultūrinis šokas atvėrė akis ir išmokė į pasaulį žvelgti globaliau.

Ne tiek kitų kraštų geografinė ir kultūrinė įvairovė, kiek pats IT kompanijų tarptautiškumas išmokė būti kosmopolitu. Šiandien, atsidūręs tarptautinėje aplinkoje, jaučiuosi ramesnis ir labiau savimi pasitikintis, nei bendraudamas vien su tautiečiais.

Kodėl turėčiau kokiam verslininkui ar verslininkų grupei padėti uždirbti dar vieną milijoną, jei manau galįs padėti savo valstybei.

Kaip valstybės tarnautojas negaliu pasisakyti už emigraciją, tačiau kaip asmuo esu linkęs skatinti žmones pamatyti kitus kraštus ir ten pasisemti patirties. Tik per atstumą gali įvertinti Lietuvą, kaip galimybių ir saugaus būvio šalį (nesame nei terorizmo rizikos, nei seisminėje zonoje – gyvename kaip šiltnamyje). Taip, mes verkšlename, kad šalta, verkšlename, kad karšta, verkšlename, kad lyja, verkšlename, kad sausa... Žiemą šešias savaites praleidau Gran Kanarijoje – ten irgi vietiniai dėl visko dejuoja, net dėl to, kad šalta, nes... vos 24 laipsniai šilumos...

O žingsnį į Vyriausybės kabinetą vadinčiau savo paties branda ir vertinčiau, kaip ką tik išdėsčiau: diegdamas globalaus verslo modelius ir daug keliaudamas, pasisėmiau patirties – kodėl turėčiau kokiam verslininkui ar verslininkų grupei padėti uždirbti dar vieną milijoną, jei manau galįs padėti savo valstybei.

Viename interviu esi išskyręs du verslininkų tipus: kapitalą kaupiančius „ūkininkus“ ir improvizuojančius „medžiotojus“.

Save priskirčiau prie antrųjų, nes sukauptas turtas (prabangus namas, įmonės pastatai, automobilis, vilos) pririša prie vietos ir apriboja judėjimo laisvę plačiąja prasme. Nesu „žemdirbys“, kuris saugiai jaučiasi turėdamas didelį namą, nesu ir „funkcijų atlikėjas“, kurį galima iki pensijos uždaryti viename biure.

Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.

Mano prigimtis – medžioti, patirti, atrasti, man kuo sunkiau – tuo lengviau, nes įdomiau. Abstrakčios užduotys, kurias reikia paversti konkrečiomis, atrodo nepalyginti patrauklesnės, nei iš anksto skaičiais išreiškiamo tikslo siekimas. Ne kartą esu sakęs, kad mano verslo filosofija – imti „debesis“, iš jų formuoti „avinėlius“ ir paleisti į žemę. Nepritariu demagogijai: „Dirbk mėgstamą darbą ir nejausi, kad dirbi.“

Veiklos prasmingumą ir kylantį iš to malonumą vertinu kiek kitaip: atėjęs į biurą ar dar namuose, prieš eidamas į jį, užsimerk, įsivaizduok ir atsakyk sau į klausimą – ar norėtum, kad tokia pat maloni būsena, kokią jauti šią akimirką, tave aplankytų ir po penkerių metų? Jei atsakymas „taip“, vadinasi, iš tiesų dirbi mėgstamą darbą.

Ne vienus metus išdirbęs IBM, laikui bėgant, ėmiau kelti klausimą: na, gerai, padidinsime pelną dar vienu milijonu – o kas iš to? Kur veda tas milijonas? Nebemačiau to kelio prasmės. Matyt, reikėjo gero dešimtmečio, kad suprasčiau, priaugčiau iki minties, jog laimingiausias žmogus būna dirbdamas sau, savo šeimai, savo valstybei.

Žinau, mano šalis negali pasigirti gamtos ištekliais, negali pragyventi iš turizmo, tačiau esame vieni iš lyderių IT srityje ir tai mums gali suteikti svorio. Taigi būti atsakingam už valstybės IT politiką bei jos įgyvendinimą – ir garbė, ir atsakomybė, ir dar nerealizuotas ambicingas iššūkis. Esu įsitikinęs: jei sieksiu jį įgyvendinti užsidegęs ir tikėdamas tuo, ką darau, – jausiu prasmę ir būsiu laimingas. Vadinasi, ir kitus įkvėpsiu kurti bei jaustis laimingus.

Praeitą birželį Italijoje kartu su Andrejumi Dolgovu pirmą kartą šalies dviračių sporto istorijoje tapai pasaulio kalnų dviračių 24 valandų lenktynių čempionu. Vėliau triumfavai „Mongolia Bike Challenge“, vienose sudėtingiausių daugiadienių kalnų dviračių lenktynių pasaulyje.

Man labai patinka tas 24 valandų varžybų „žanras“, kai pradedi kovoti ne su varžovais, o pats su savimi. Esu dėkingas likimui ir sutiktiems žmonėms, kad dviračių sportą atradau seniai.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Mano tėtis, kurio anksti netekau, – Lietuvos autoralio ir autokroso čempionas, verslininkas. Jis, kaip dauguma kitų aistringai į savo hobį panirusių tėvų (ypač jei aistra susijusi su automobiliais ir motociklais), labai norėjo, kad sekčiau jo pėdomis. Stūmė į kartingus. Kai tau šešeri ar kiek daugiau, nelabai susivoki, ką rinktis.

Vėliau žiemomis išmėgindavau komandinius žaidimus, tačiau kai sykį atsisėdau ant sportinio dviračio, pajutau, kad jis yra mano dalis, tarsi manęs paties tąsa. Šiandien tokį savo identiteto atradimą pavadinčiau genetiškai užkoduotu reiškiniu.

Prisimenu, atėjo vasara ir jaučiu, kaip reikia tėtį įtikinti, kad prie kartingų negrįžčiau ir pasilikčiau prie savo plento dviračio. Sukti ratus aplink Karoliniškes būdavo pats didžiausias malonumas visais metų laikais, nesvarbu, kokiomis oro sąlygomis, o varikliais valdoma technika nepatiko – ir dabar ji man nepatinka.

Didžiausia tragedija – jei sugenda kokia nors technikos priemonė: jaučiuosi visiškai bejėgis. Dviratis, kad ir koks būtų – plento, treko, kalnų, – teikia begalinį malonumą. Įsivaizduoju, tai kažkas panašaus į muzikos reiškinius: jei esi klavišininkas, savas būsi ir prie pianino, ir prie fortepijono, ir prie klavesino, ir prie sintezatorių ar elektroninių vargonų. Gal net – su akordeonu. Be to, su dviračiu jaučiuosi organiškai integruotas į gamtą, jos dalis.

Kažkada paklusau tėčio valiai ir sėdau ant motociklo, o šis miške plerpia, riaumoja kaip žvėris – kankinausi, lyg būčiau verčiamas daryti nusikaltimą, kaip koks barbaras, kaip svetimkūnis, niokojantis svetimą teritoriją. Gyvūnai turbūt per mylią nuo tokių kenkėjų bėga, o kai važiuoju dviračiu, būna, vos neatsitrenkiu į stirną ar šerną – jie neišsigąsta, priima kaip savą.

Sportas negailestingas: publika įsidėmi ir prisimena dažniausiai tik olimpinius čempionus.

Pas mus Lietuvoje dar labai ryškus provincialus tautinis kompleksas: jei nesi čempionas ar medalininkas, tave galima sutrypti, nes tu – niekas. Civilizuotuose kraštuose bet kuris rimčiau sportuojantis žmogus gerbiamas ir turi gerą reputaciją.

Ten visiems aišku, kad ne kiekvienas pilietis gali būti šalies prezidentu ar miesto meru, todėl ir čempionu tampa retas, išskirtinis, o gal – atsitiktinai, pastūmėtas palankių aplinkybių.

Esame ekosistemos dalis, o joje kiekvienas elementas be galo svarbus: žvirblio funkcija nė kiek ne menkesnė nei, tarkime, jūrinio erelio. Sportuoju ne dėl medalių ar rezultatų – jie yra tiesiog padarinys tos mano būsenos, kurią sukuria begalinis malonumas būti su dviračiu gamtoje ir šalia tokių pat bendraminčių, bendrajausmių būtybių kaip aš.

Ministerijoje taip pat mėginu švelninti hierarchinius laiptus, visiems teigdamas, kad esu toks pat mirtingasis kaip jie, tik mano vaidmuo turi nepalyginti didesnį atsakomybės krūvį. O sporte neatrodau toks fiziškai galingas ir genialus, kad varžyčiausi su prestižinių „Tour de France“ ar „Giro d’Italia“ atletais, tačiau ilgametė patirtis suformavo tam tikrą nuovoką, pojūtį, gebėjimą pažinti savo organizmą, įskaitant ir smegenų veiklą, kad galėčiau kovoti kitose rungtyse ir būti konkurencingas su pasaulinio lygio varžovais.

Negaliu pasigirti idealiais fiziniais duomenimis: pavyzdžiui, plaučių tūrio rodikliais, efektyviu raumenų darbu, hemoglobino gaminimo kraujyje ir deguonies pernešimo organizme greičiais, tačiau vidinė energija, koncentracija, mąstymas, tam tikra nuovoka ir nervų sistema leidžia įveikti jaunesnius ir fiziškai stipresnius varžovus. Profesinis gyvenimas ir sportas vienas kitą papildo. Šiandien jau negali būti vien profesionalus sportininkas, neturintis rimtos specialybės. O kad globaliau pažintum pasaulį, jos vienos negana: antai vienas mano bičiulis įgijęs elektroninės muzikos kompozicijos ir verslo vadybos specialybes – puiki sintezė. Panašią perspektyvą įsivaizduoju, pavyzdžiui, tarp medicinos ir IT.

Prieš kelis mėnesius dokumentinių filmų kūrėjas Arūnas Matelis pristatė juostą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, kuri pasaulyje buvo įvertinta žiūrovų aplodismentais ir kritikų žodžiais. Neabejoju, ją matei. Ar vaizdai nekelia tam tikrų pamąstymų apie mazochizmą, gal net savęs naikinimą?

Šis režisierius, vaizduodamas „gregorių“ – tų, kurie daugiadienių dviračių lenktynių „Giro d’Italia“ trasose padeda laimėti lyderiams, – gyvenimą, be galo įtaigiai atskleidė nefasadinę dviračių sporto pusę. Iš esmės jis kalbėjo apie tuos žvirblius, kurių vaidmuo ekosistemoje nė kiek ne menkesnis nei jūrinių erelių.

Eidamas dar ir Lietuvos dviračių federacijos viceprezidento pareigas, jauniems atletams visada akcentuoju nešvaistyti vėjais laiko, primenu, kad niekada jo neturės daugiau nei dabar, sportuodami. Per maksimaliai suplanuotą darbo dieną galima siekti ne tik sportinės karjeros. Per poilsio laiką galima studijuoti, kurti verslo idėjas – žodžiu, daryti tai, ką sugebi ir kas prie širdies.

Visų klausiu, ką darysit, kai nebesportuosit? Kai patirdavau rimtą su dviračiais susijusią traumą (jų buvo trys – lūžę kaulai, trūkę raiščiai), kaskart galvodavau, kad sportas baigtas, kad ant dviračio jau esu niekas, tačiau manęs neslėgė nerimas dėl ateities, nes turėjau labai įdomių darbų.

Daugelis dar mano, kad kuo labiau fiziškai save alinsi, tuo greičiau pasieksi geresnių rezultatų. Sportinė forma įgaunama ne tada, kai organizmas fiziškai perkraunamas, o kai efektyviai padirbėjęs mūsų kūnas ilsisi. Kuo tas poilsis įvairesnis ir emociškai turtingesnis, tuo geresnė sportinė forma.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Iki trisdešimties nebuvo tokių varžybų, kad kentėdamas sukandęs dantis savęs nebūčiau paklausęs: ką gi aš čia veikiu, kam to košmaro reikia? Dabar jau išmokau „išjungti“ kančią: taip, būna fiziškai sunku, tačiau dvasinės konvulsijos manęs nebekankina ir noro kapituliuoti per varžybas nekyla.

O dėl minėto filmo – taip, jis tuo ir stiprus, kad vaizduoja žmones ribinėse, galbūt savęs naikinimo, situacijose. Empatiškas, jautrus žiūrovas, matyt, kitaip galvoti ir negali. Mano mama, pažiūrėjusi šią juostą, už galvos susiėmė: „Tai ir tu taip dažnai griūni, kaip ten rodo?“ Iki tol, matyt, galvojo, kad esu kritęs tiek kartų, kiek ateidavo aplankyti į ligoninę. Prieš trejus metus per Baltijos šalių varžybas patekau į masinę griūtį. Prilekia medikai, klausia, ar viskas gerai, sakau – taip, viskas puiku, apsičiupinėju – jokių nubrozdinimų, tik, matau, kelis tarsi į šoną „pabėgęs“ nuo kojos, mėginu stotis – nė iš vietos, dar kartą... Pavyksta, bet išgirstu trekšt – lūžis... Taigi beveik viskas kaip tame filme.

Ar tokie įvykiai neverčia sustoti, negi esi toks egoistas, kad nejauti atsakomybės šeimai: mamai, žmonai, vaikams žinoti, jog tave veža į traumatologinį, – sakykime, ne pati maloniausia naujiena?

Paradoksaliausia, kad ne tada, kai medalius kabina, ne tada, kai aplenkiu stipriausią varžovą, o tik patyręs traumą, tik trenkęsis į asfaltą, keldamasis nuo žemės ir plaudamas kraujuojančius nubrozdinimus suprantu, kaip vis dėlto myliu šį savo sportą.

Yra du pasirinkimai: arba darau tai, kas mane džiugina, teikia prasmę, ir dėl to jaučiuosi laimingas (o jei laimingas, vadinasi, ir aplink mane esantys laimingi), arba atsisakau savo pomėgio ir vaikštau kaip žemę pardavęs.

Ir žmona Ugnė, ir vaikai Nerilė bei Steponas tai supranta, kasdien jaučiu besąlygišką jų meilę. Juos taip pat myliu besąlygiškai – juk atrodyčiau kaip beprotis, visiškas idiotas, jei sakyčiau: „Žinai, Ugne, tave myliu tik tada, kai pasidažai ir pasidarai manikiūrą... Arba – kai pagamini skanius pietus.“

Meilę ir draugystę žmogus visada patikrina, išgyvendamas krizines situacijas: įklimpo į alkoholį, narkotikus, neteko prestižinio darbo, prarado santaupas – ir dingo visi draugai. Tai kur ta besąlygiška meilė? Dėl mano dviračių sporto gyvename gal šiek tiek kitaip nei dauguma šeimų, tačiau tas hobis yra labai organiškai integruotas į šeimos gyvenimą, jis nėra koks prielipas ar balastas kitiems nariams.

Mes galime gamintis skirtingus patiekalus, tačiau prie stalo visi sėdame tuo pačiu metu. Ugnė yra šalininkė valgyti tik tai, kas per amžius kultivuojama močiutės ūkyje, todėl, pavyzdžiui, strutienai ar jūrų gėrybėms absoliučiai abejinga. O aš – visavalgis, mano mityba priklauso nuo ruošimosi varžyboms etapo.

„Neringos“ restorane galiu mėgautis lėkšte salotų, kai šeima pasirengusi sukirsti po „Kijevą“. Nors neretai sunku apsispręsti, kuriame restorane norėtume vakarieniauti, per dešimt santuokos metų prie tokių smulkmenų pripratome ir vienas kito dėl to netrumpiname.

Mes kartu leidžiame savaitgalius, vykstame į sodybas... Pavyzdžiui, planuojame savaitgalį Druskininkuose: drauge pakuojame daiktus, dedame į automobilį, tik prieš išvyką aš atsikeliu trimis valandomis anksčiau ir išlekiu į kurortą dviračiu. Kol šeima susiruošia ir atvažiuoja, susitinkame beveik vienu metu. Jau būnu laimingas, pasikrovęs endorfinų, ir visi galime turiningai ilsėtis ar pramogauti.

O kai prie Velykų stalo sėdu, sukoręs pedalais 150 kilometrų, jaučiuosi, tarsi atlikęs nuoširdžiausią išpažintį. Akivaizdu: turiu priklausomybę nuo dviračio, bet viliuosi, kad ji nepalyginti geresnė nei kai kurios kitos (juokiasi). Esu egoistas, matyt, didelis egoistas, ir artimieji tai žino, mato, supranta; jie žino, kad, išplėšdami iš manęs dviratį, tam tikra prasme mane apvogtų, o gal ir sunaikintų.

Naujausi straipsniai