TV veidas Ilona Juciūtė: „Girdėjau paskalą, kad esu antra blogiausia vedėja po Valinsko“

Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.
Autorius: L.Grinkevičienė
Publikuota: 2020-08-15 09:10
„Kai tampi matomu eterio žmogumi, sulauki ne tik dėmesio, bet ir paskalų. Viena labiausiai prajuokinusių, kad esu antra blogiausia laidų vedėja po Arūno Valinsko“, – atvirauja kulinarė, TV laidų „Virtuvės istorijos“ ir „Maisto kelias“ vedėja, kulinarinių knygų autorė, tinklaraštininkė Ilona Juciūtė-Čibirkienė.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1979 m. birželio18 d.

ZODIAKO ŽENKLAS. Dvyniai.

VAIKAI. Dukros Meda (17 m.) ir Eglė (14 m.).

DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS. Po ilgų motinystės atostogų ir 12 metų buvimo namuose su vaikais – grįžti į darbą.

PATIEKALAS. Mėgstamiausias – blynai. Patinka visi nuo lietinių iki bulvinių.

POMĖGIS. Nenustebinsiu, bet maisto gaminimas.

MALONIAUSIA GROŽIO PROCEDŪRA. Masažas.

RYTINIS RITUALAS. Kiekvienas rytas prasideda nuo kavos puodelio.

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Lyginimas.

VIRTUVĖS ŠEFO IDEALAS. Žaviuosi Martha Stewart.

BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Vandens buteliukas.

PATINKANTI SPALVA. Žalia.

SVAJONIŲ AUTOMOBILIS. Su asmeniniu vairuotoju (juokiasi).

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Bijau aukščio.

MĖGSTAMIAUSIA VIETA NAMUOSE. Virtuvė.

Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.
Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.

Su TV projektu jau trečią sezoną keliaujate po Lietuvą. Ar vis dar atrandate kažką naujo pati sau?

Po Lietuvą keliaujame su projektu „Maisto kelias“. Lietuva, nors, matuojant kilometrais, yra nedidelė, tačiau be galo turtinga kulinariniu paveldu. Unikaliausi gastronominiai atradimai slypi vos pasukus čia pat už kampo. Ne kasdien gali apsilankyti maisto pramonės fabrikuose, pamatyti, kaip gimsta produktai, keliaujantys į parduotuvių lentynas. Taip pat smagu atrasti ir unikalius restoranus ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, įsirašyti juos į lankytinų vietų sąrašą ir sugrįžti su draugais ar šeima.

Kulinarinės patirties sėmėtės iš garsių restoranų šefų ar kitaip?

Mano gyvenime profesijų buvo įvairiausių, susijusių ir su grožio sritimi, ir visokių kitų, tačiau mane visuomet labai įkvėpė kulinarija. Gimus pirmai dukrai, jaučiausi tarsi uždaryta namuose, mat gyvename vienkiemyje, kaime. Vyras dirbdavo, o aš būdama viena su vaikais, norėjau save realizuoti, veikti kažką naudingo. Taip pradėjau gaminti. Atsimenu, iš pradžių maisto priruošdavau tiek, kad jo nespėdavome net valgyti. Vėliau kilo mintis dalytis receptais, tad ėmiau rašyti tinklaraštį „Skanus gyvenimas“. Taigi – jokių kursų užsienyje ar pamokų pas profesionalius šefus.

Jus įvardija kaip tradicinės virtuvės puoselėtoją. Lietuviškus patiekalus prikeliate naujam gyvenimui?..

Virtuvėje mėgstu eksperimentuoti, išmėginti kažką naujo, tačiau esu ištikima lietuviškos virtuvės šalininkė. Šiais laikais namuose žmonės gamina įmantriausius patiekalus: tai sušius, tai picas ar rizotą, o kaip paruošti tradicinius močiučių laikus menančius blynus, apkepus, virtinius – nebedaug kas ir žino. Receptai nebėra perduodami iš kartos į kartą, tikrosios lietuviškos virtuvės paslaptys yra pamirštamos. Tai kodėl jų neprikėlus?! Kol kas esu išleidusi tik vieną receptų knygą, tačiau planuose visada yra daugiau.

Kaip pavyksta derinti aistrą kulinarijai ir televizijai?

Televizija mano gyvenime atsirado prieš ketverius metus taip, kaip ir daugelis kitų dalykų – netikėtai. Kai labai nori, viską suspėji. Pradžioje, žinoma, darbas prieš kameras buvo iššūkis, teko daug ko išmokti. Pažiūrėjus pirmuosius įrašus, kartais net pasidaro gėda... Bet visi juk pradedam kažką nuo nulio, patirtis ateina tik su laiku. Darbas televizijoje yra susijęs su kulinarija, tai labai smagu, gal todėl ir pavyksta viską suderinti. Juk nepuolu vesti laidos apie plytelių klijavimą ar automobilių sportą. Darau tai, ką išmanau, nors kas ten žino, kaip viskas pasisuks ateityje.

Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.
Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.

Filmuojant laidas turbūt būna visokių kuriozų?

Kuriozinių situacijų nutinka nuolat, kitaip ir būti negali. Tai pametame droną rapsų laukuose, tai nuvažiuojame ne į tą dvarą, o kartą kolegos mane net paliko: nuėjau į tualetą, o išėjusi žiūriu, kad jų jau nebėra. Laimei, buvo ką tik išvažiavę, tai apsisuko ir pasiėmė, bet juoko buvo daug. Įvairių smagių dalykų nutinka filmavimo užkulisiuose, kurių, deja, žiūrovai nemato.

Kokia TV žvaigždės kasdienybė? Gal šiokiadieniais virtuvėje dažniau šeimininkauja vyras ar dukros?

Mano kasdienybė yra lygiai tokia pati, kaip ir kiekvieno žmogaus. Nelaikau savęs žvaigžde. Auginu vištas, tvarkau kiemą, namus, atlieku visus buitinius darbus.

Nežinau, kaip kiti, bet aš nepavargstu gaminti maisto, tad ir namuose šia veikla užsiimu kasdien. Vyras nėra dažnas svečias virtuvėje, nors noriai ragauja tai, ką ruošiu. Dažniau prie puodų šeimininkauja jaunesnioji dukra: internete susiranda patinkančius receptus, išbando. Vis dėlto kai vykdau užsakymus ir gaminu valgius renginiams, kalėdinėms dovanoms, įsitraukia visa šeima. Aš gaminu, o namiškiai padeda pakuoti, puošti. Visada sakiau, kad desertai yra mano arkliukas – mėgstu kepti pyragus, keksiukus, sausainius, bet su lygiai tokia pat aistra galiu ruošti ir užkandžius, virti sriubas ar kepti kepsnius lauke.

Maistas, valgymas jums – ritualas, bendravimas ar šventė gomuriui?..

Valgymas man yra šventė gomuriui ir didžiausias gyvenimo malonumas. Manau, kad lietuviai yra labai pasaulietiški žmonės, jie atviri naujiems skoniams, kitų šalių virtuvių atradimams. Lietuviški valgiai mums atrodo gan paprasti ir įprasti, bet, susipažinusi su iš Šri Lankos atvykusiu virtuvės šefu Dilanu Dampella Gamage, juos pamačiau kitu žvilgsniu. Supratau, kad mes turime tokių produktų ir patiekalų, kurie kitoms kultūroms yra visiškai neįprasti ar net nepriimtini, pavyzdžiui, tos pačios bulvės, grietinė, miltiniai patiekalai, kefyras.

Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.
Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.

Ekrane jūs visada šypsotės. Ar tokia esate ir realiame gyvenime?

Esu atvira ir nieko neslepiu – kokia esu prieš kameras, tokia ir už jų. Žinoma, kartais pavargstu, kartais būnu liūdna ir pikta, nes esu žmogus ir turiu jausmus. Televizija to nepakeičia, tiesiog kartais tenka emocijas palikti nuošalyje. Na, o atsipalaiduoti man visada padeda laikas sau, kada galiu pamiršti darbus, filmavimus, net ir namų rūpesčius. Pavyzdžiui, mėgstu ramiai pagulėti šiltoje vonioje su... šampano taure.

Kokių turite moteriškų silpnybių? Jei neklystu, esate numetusi net 15 kg?.. Laikėtės kokios nors stebuklingos dietos?

Prisipažinsiu, turiu silpnybę batams ir kvepalams. Sunku praeiti pro tokias parduotuves ko nors nenusipirkus, nors namuose lentynos ir taip lūžta. Na, o išvaizda, žinoma, rūpinuosi, prisižiūriu. Numesti keliolika kilogramų padėjo ne dietos, o subalansuota mityba, sportas ir režimas. Turiu savo legendinę frazę: arba valgai, ką nori, arba atrodai, kaip nori. Žinoma, kaip ir kiekviena moteris noriu būti graži, patraukli, tačiau ar verta save alinti griežtomis dietomis, jeigu tai neteikia gyvenimo džiaugsmo?

Geriausiai jaučiatės su džinsais, suknele ar?.. Koks šiuolaikinės moters tipas jums priimtiniausias, labiausiai žavi?

Mano aprangos stilius labai smarkiai pasikeitė su amžiumi ir gyvenimo būdu. Anksčiau vilkėdavau tik sukneles, tikėdama, kad tik jos gali pabrėžti moteriškumą. Dabar, kadangi daug keliauju, kasdien aktyviai judu, gyvenu kaime su dideliu sodu, džinsai ar šortai tampa neatsiejami nuo kasdienės aprangos – su jais daug patogiau.

Gražiausia moteris yra ta, kuri yra laiminga ir mylima. Visiškai nesvarbu, ką ji bus apsirengusi. Jei veidą puoš nuoširdi šypsena, spindės akys ir ji pati jausis pasitikinti savimi, tuomet nieko daugiau jai ir nereikės.

Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.
Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.

Nesigailite miestą iškeitusi į kaimą? Koks ten gyvenimas?

Į kaimą iš miesto persikėlėme gyventi prieš 15 metų. Gamta man yra atsipalaidavimo šaltinis. Mėgstu rūpintis kiemu, sode nokstančiais vaisiais, šiltnamyje – augančiomis šviežiomis daržovėmis. Noriu matyti tai, ką valgau, ir vaikams rodau tokį pavyzdį, dukros žino, kaip ir iš kur atsiranda produktai. O ir augintinių turime nemažai – laikome net keturiasdešimt vištų ir šunį Grufą, kurį paėmėme iš prieglaudos.

Viename interviu esate sakiusi, kad svajonių nereikia siekti, reikia jomis tikėti. O viena jų – trečias vaikelis...

Taip, svajonėmis reikia tikėti. Kai stipriai tiki, tuomet jų sieki savaime. Galvoje užsiprogramuoja norimas tikslas ir... pats nespėji pastebėti, kaip viskas ima ir išsipildo.

Na, o dėl šeimos pagausėjimo – kol kas tokių planų nėra. Kol dukros buvo mažos, tikrai apie tai galvojau. Maniau, kad joms užaugus ir išėjus iš namų liksiu viena. Norėjau pagranduko, kad turėčiau, ką veikti. Tačiau gyvenimas taip pasisuko, kad užsiėmiau kitomis mylimomis veiklomis ir... pradėjau gyventi dėl savęs. Žinoma, laimės sąvoka yra neatsiejama nuo vaikų, šeimos, tačiau nevalia pamiršti ir meilės sau. Tikroji laimė turbūt ir prasideda tada, kai imi gyventi dėl savęs ir daryti tai, ko pats trokšti.

Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.
Ilona Juciūtė-Čibirkienė/Linos Stankevič nuotr.

Naujausi straipsniai