Tik vienas cepelinas, o ne keli, ir tik iš šviežių bulvių. Taip sau keliaudama po Indiją prisakė televizijos laidos „Nuo...Iki...“ vedėjos Giedrės Talmantienės (44) mama Laima (77). Šį kartą žurnalistė į kelionę išyko ne viena, ne su šeima ar kolegėmis, o su mama. Taip patirties džiaugsmas – dvigubai didesnis.
Giedrė atkreipė dėmesį, kad šį kartą mama jau tikrai nusiteikusi klausyti šimtą kartų ne tik Indijoje, bet ir Lietuvoje girdėto patarimo rinktis daugiau daržovių, o ne riebaus maisto.
Moterys iš tolimos šalies parvežė ne tik lauktuvių, bet ir gydytojų rekomendacijų, vos telpančių į porą popieriaus lapų. Būtent: kelionė į ajurvedos centrą „Somatheeram“ Kovalamo miestelyje buvo labiau skirta tam, kad aplinkos grožio pakerėtos, moterys labiau susitelktų į save.
Giedrė į Indiją keliavo antrą kartą.
„Pirmoji kelionė buvo su mikrofonu ir vandens buteliu rankoje, kompiuteriu kuprinėje ir „Nuo...iki” laidos operatoriumi šalia. Nesu iš tų, kurie į Indiją važiuoja atrasti savęs ar savo gyvenimo tikslo, prieš pirmąją kelionę buvau nusiteikusi net skeptiškai, taip, vaizdai ten pribloškiantys, bet kaip pavyks viską nufilmuoti? Karštis, žmonių minios, įvairūs įspėjimai prieš kelionę - saugotis vagišių, nevalgyti gatvėje, negerti gėrimų su ledukais. Bet pirmoji kelionė buvo nuostabi, parsivežėme ne tik puikios medžiagos laidoms, supratau, kodėl Indija taip traukia grįžti.
Nedaug perdedu sakydama, kad filmavome tikruose aukso rūmuose, vaizdai aplink priminė Bolivudo filmus, kuriuose visos moterys stebuklingai gražios, o vyrai pasakiškai turtingi. Pakeliui į tuos rūmus - gatvės dulkėse besivoliojantys ir išmaldos prašantys luošiai, murzini vaikai ir lūšnynai, kurių net galo nematyti. Tiesa, be pagalbos su kamera gatvėse vargu ar būtume nufilmavę tai, ko norėjome. Pirmąja kelionę kartu su Indijos partneriais surengusi išskirtinių kelionių organizatorė Inga Bytautė tuomet pavargo ne ką mažiau nei mes, todėl, kai baigę darbą nuskridome į Himalajus ir ten praleidome porą dienų rūmuose įkurtame ajurvedos centre, pasvajojome, kaip būtų gerai tokioje vietoje ne filmuoti, o tiesiog pailsėti. Ir šiais metais šie norai išsipildė“, - pasakojo Giedrė.
Tarsi nuobodoka keliauti tik sustiprinti sveikatą.
Labiausiai norėjau tiesiog pailsėti ten, kur šilta, kur tikrai žinau, kad švies saulė ir virš galvos oš kokosų palmės. Be to, šį kartą keliavau su mama, kuri tikrai buvo pasiruošusi sustiprinti sveikatą. Mano mama aistringa sodininkė, todėl ji jau turbūt nuo kovo pradžios seka orų prognozes, ar tik nebus kokios nors palankios šiltos dienos nuvažiuoti į sodą. Kai tų dienų padaugėja, jos iš ten neiškrapštysi, o tiems darbams reikia jėgų.
Kodėl pasirinkote būtent „Somatheeram” ajurvedos centrą? Juk Indijoje jų gausybė, kaip nepaklysti?
Visiškai pasitikėjau Inga Bytaute, kuri pati buvo tame pačiame centre anksčiau. Esu Ingai sakiusi, kad ji gerąja prasme labai priekabi, niekada nenutylės dėl paslaugų kokybės ar kažko, kas nepatiks. Todėl, kai su mama važiavome į Keralą, į jos sostinę Trivandrumą, buvome ramios, kad viskas bus gerai.
Tiesa, mama po trumpos ekskursijos Delyje, kurioje lydėjo gidas ir nereikėjo niekuo rūpintis, vis manęs klausė, ar ten saugu, ar bus galima pavaikščioti po apylinkes, bet visuomet geriausia pamatyti pačioms. Kai jau buvome ajurvedos centre Kovalame, pasikalbėjau su vietiniais gyventojais, kur eina jie patys, kur ajurvedos gydytojai, ar procedūros kokybiškos ir ne vienas minėjo mūsų pasirinktą centrą. Tiesa, vietiniai gyventojai pridurdavo, kad jiems jis per brangus.
Kuo užpildytos dienos ajurvedos centre?
Mudvi su mama jame praleidome dvi savaites. Kaip sako jo specialistai, tai trumpiausias laikas, jei norite ką nors gero nuveikti dėl savo sveikatos. Jaučiausi kaip Druskininkų sanatorijoje: nustatytu laiku reikia valgyti, miegoti, eiti pas gydytoją ir į paskirtas procedūras. Pastarosios yra maloniausia dalis. Ir taip kiekvieną dieną. Gali atrodyti nuobodoka, bet laikas labai greitai bėga, ypač tuomet, kai kasdien pasiryžau dar porą valandų skirti jogai.
Kiek kartų tai bandžiau Lietuvoje, vis kas nors sutrukdydavo, o ten tiesiog nėra kur dingti. Atsikeli pusę septynių, netrukus sėdi ant kilimėlio, o mokytojas sako: „Labas rytas... giliai įkvėpkite...”. Vaizdas - tarsi specialiai būtų surežisuotas filmui: jogos pamoka vyksta atvirame ore, tolumoje matosi vandenynas, o aplink čiulba paukščiai.
Kas jus nustebino ajurvedos centre?
Nustebino šypsenos moterų, kurios atlieka procedūras. Karšta, jos vilki ilgus sarius, kuriuos masažuodamos pasiraitoja ir užsiriša prijuostes. Procedūros trunka po pora valandų, žmonės keičia vieni kitus. Jos tikrai pavargsta. Mano masažistė Šyla gyveno pačiame Trivandrume, mieste, iki kurio kasdien važiuodavo pusantros valandos autobusu. Bet ji visuomet šypsosi, klausinėja apie mano šeimą, susidrovi, kai paprašau kartu nusifotografuoti. Kai klausiu jos, ar nepavargsta, ji linguoja galvą į šonus, vėl šypsosi ir sako, kad tai puikus darbas.
Kokios procedūros, pamokos, ritualai?
Geriausia pamoka buvo vieno garbaus amžiaus jogos mokytojo. Matydamas stenančius raumeningus vyrukus, vis bandančius atsistoti ant galvos, jis pasakė, kad joga tai malonumas, nereikia prievartauti savo kūno ir jis pats viską padarys. Ir tikrai. Aš tikra bailė, ir kai reikėjo stotis ant galvos, pasakiau, kad jei manęs nepalaikysite, nedarysiu to, nes nugriūsiu. Kai mokytojas pažadėjo, kad palaikys ir atsistojo šalia, klausiau ką sako, negalvojau, kad nugriūsiu ir štai - jau stoviu! O jis man ir sako: „Nespėjau palaikyti“. (Juokiasi.)
Kokia grįžote, ko išmokote?
Grįžau puikiai pailsėjusi ir, tikiuosi, kad išmokau beprotiškai nebeskubėti. Tas lėtas tempas tikra palaima, greitai pajunti, kad viską spėji padaryti ir dar lieka marios laisvo laiko. O kai skubi, dėl to nerviniesi, blaškaisi, tas laikas kažkur dingsta.
Kokių įspūdžių patyrėte ne kaip ajurvedos centro svečias, norintis pabūti ramiai, o kaip turistė?
Smagiausia kelionė buvo tuomet, kai šalia ajurvedos centro esančioje gatvelėje susitarėme su tuktuko vairuotoju, kad jis mus gerą pusdienį visur pavežios. Vaikino vardas Radži, jis neblogai kalbėjo angliškai ir nesiūlė jokių turų po savo draugų parduotuves.
Su juo nuvažiavome į uostą, kaip tik tuo metu, kai ten po sėkmingos žvejybos parplaukė keli vietinių žvejų laivai. Vyrai ėmė nešti laimikį ir drėbtelėjo jį tiesiog ant kranto. Prasidėjo derybos, kurias sunku suprasti. Parduodantis žuvį murma jos kintančia kainą, atrodo, net nesustodamas įkvėpti oro, o kai pirkėjui ji tinka, jis nutraukia murmesį mosuojamas pinigų pluoštu.
Įspūdingo dydžio žuvys buvo parduotos vos per kelias minutes už šiek tiek daugiau nei 3000 rupijų, maždaug 40 eurų. Moterys, kurios šalia esančiame turguje pasistačiusios dubenis tiesiog ant žemės pardavinėja iš žvejų nupirktas gėrybes tik šiek tiek kilsteli kainą, kitaip vietiniai nepirktų.
Tuo pat metu šalia esančioje bažnyčioje prasideda pamaldos. Todėl beveik visi esantys netoli bažnyčios, atsisuka į ją ir klaupiasi. Jei manote, kad Keraloje lankysitės ir apžiūrinėsite tik spalvingas indų dievybėms skirtas šventyklas, nustebsite, kiek ten krikščioniškų bažnyčių.
Vieną sekmadienį paplūdimyje teko matyti įspūdingą vaizdą. Minia baltai pasipuošusių vyrų tiesiog užpildė visą paplūdimį ir suklaupė ant smėlio. Tik tuomet pamačiau ne ką mažesnį moterų pulką,einantį keliu ta pačia kryptimi kaip ir vyrai. Giesmės sklido iš garsiakalbių, pritvirtintų prie tuktuko stogo, moterų sarių spalvos tiesiog akino. Ir vyrai ir moterys susitinka ant kalvos pastatytoje bažnyčioje ir prasideda ne vieną valandą trunkančios pamaldos, pasibaigiančios beveik šokiais.
Kokių patarimų galėtumėte duoti užsigeidusiam panašaus pobūdžio kelionės, kokių nedaryti klaidų?
Nebijokite bendrauti su žmonėmis, net jei jums atrodo, kad įkyrūs prekeiviai ruošiasi jus apgauti ar įpiršti brangesnę prekę. Parvežiau į namus skaniausių mangų, kokius tik kada nors valgiau.
Pirkau juos kaip tikra negudri turistė iš moters, siūlančios juos paplūdimyje. Šamala atkakliai kiekvieną dieną prieidavo prie manęs ir klausdavo, kodėl tu neperki, kodėl niekada neturi pinigų? Atrodytų, reikėtų pasakyte „Ačiū ne, nenoriu, per brangu, kitą kartą“. Aš jos paklausiau, kiek jie kainuoja, ji atsakė, kad pasakys, kai pirksiu. Ir ką darytumėte, dar prisiklausę istorijų apie suktus prekeivius? Tikrai jau nepirktumėte! Kai pažadėjau jai, kad pirksiu tris mangus tą dieną, kai išvažiuosiu, ji buvo pasiruošusi jų pilną dėžę. Aplinkui futbolą žaidę paaugliai dar padėjo išsirinkti, kurie tikrai geri, sumokėjau beveik du eurus. Vėliau gatvėje vaisių parduotuvėje pamačiau, kad tokio dydžio mangai kainuoja brangiau.
