Turkijoje gyvenanti lietuvė Sigita Dabulskytė: „Kartais pasiilgstu lietuviško tiesmukumo“

Sigita Dabulskytė / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Milda Seldžiuvienė
Publikuota: 2019-07-12 10:05
Liepos antrojoje pusėje netoli Vilniaus vyks jau devintasis dvasinių praktikų, psichologijos, sveikatingumo bei kūrybinių užsiėmimų festivalis „Mandala“. Kalbamės su jo organizatore, Turkijoje gyvenančia psichologe, šokio terapeute ir anglų kalbos mokytoja Sigita Dabulskyte.

Kokie keliai atvedė į Turkiją? Kas šioje šalyje sužavėjo?

Visuomet mėgau keliauti. Esu dėkinga tėčiui, kuris kai dar buvau vaikas, pasiimdavo kartu į keliones, netgi į kalnus. Vėliau, kai buvau 17-os, išleido kartu su draugėmis mėnesiui į Ispaniją. Taigi, jau nuo mažumės žinojau kelionių skonį. Pabaigusi vidurinę mokyklą studijavau Škotijoje – Glazgo universitete įgijau psichologijos bakalauro laipsnį. Grįžusi į Lietuvą pradėjau studijuoti socialinės psichologijos magistrą, tačiau man vėl kirbėjo kur nors išvykti. Pasinaudojau Erasmus mainų programa. Pagal savo studijų kryptį galėjau rinktis vykti į Norvegiją, Suomiją arba Turkiją. Pasirinkau Turkiją, mat ji – toliausia ir egzotiškiausia, be to traukė jos šiltas klimatas. Ši šalis atrodė labai įdomi, norėjau netgi mokslinį tyrimą apie musulmones moteris daryti. Tuomet klaidingai įsivaizdavau, kad visos turkės nešioja hidžabą (specialią skarelę, uždengiančia plaukus ir kaklą). Atvykusi nustebau kiek daug moterų čia rengiasi šiuolaikiškai, o gatvėse gali pamatyti netgi transvestitų prostitučių.

Stambulą pamilau iš pirmo žvilgsnio. Atskridau žiemą: paliekant Vilnių buvo 20 laipsnių šalčio, nusileidus Stambule – 5 šilumos. Švietė saulė, jūra atrodė kerinti, visur išsirikiavusios spalvingų namukų eilės – net aiktelėjau, negalėjau patikėti, kad tikrai čia gyvensiu. Be to Stambule – aktyvus kultūrinis gyvenimas: ėjau į koncertus, teatrą, kiną, meno parodas, įvairius susibūrimus. Semestras prabėgo labai greitai, ir išvažiuoti buvo labai gaila... Grįžusi į Lietuvą Stambulo, savo turkų draugų labai ilgėjausi. Išlaikiau likusius egzaminus, apsigyniau diplominį darbą ir nutariau nuvykti į Stambulą paatostogauti... Tačiau iš šių atostogų niekuomet nebegrįžau. Aplinkybės susiklostė taip, kad į atgalinį skrydį tiesiog neįsėdau, o atostogauti skridusi draugė atvežė kai kuriuos būtiniausius daiktus.

Turkija sužavėjo klimatu, puikiu maistu, o labiausiai – draugiškais ir labai svetingais žmonėmis.

Nors daug lietuvių atostogauja Turkijoje, apie turkus žino gana nedaug. Papasakok – kokie tai žmonės, kokios jų tradicijos?

Vien Stambule – daugiau nei 17 milijonų gyventojų, tad žmonių čia yra įvairių. Visgi, kai kurie bruožai būdingi daugumai. Turkai man labai patinka – jie draugiški, svetingi, labai komunikabilūs ir bendruomeniški. Pernai su dauge nusprendėme išbandyti autostopą – vos pakėlėme ranką, sustojo automobilis – net nusifotografuoti nespėjome, kad “tranzuojame” Turkijoje. Kartą viena sėdėjau parke, netoliese sėdėjo ir viena šeima – aplinkui daugiau žmonių nebuvo, tad pakvietė atsisėsti prie jų, ėmė vaišinti savo atsineštu maistu, arbata. Turkijoje normalu bendrauti su kaimynais, parduotuvėje persimesti žodžiu su pardavėju. Jei neši sunkiai – kas nors padės, jei paklausi kelio, bet žmogus nekalba angliškai – paėjės kartu, kad parodytų kur eiti. Jie kiekvienam sako “draugas”, pavyzdžiui, autobuse vairuotojas sako “Draugai, prašau, paeikite į priekį!”. Tačiau nemalonių dalykų turkai nepasako, ir tai mane kartais erzina – pasiilgstu lietuviško tiesmukumo, kai dalykai sakomi tiesiai šviesiai.

Turkams svarbu šeima, jie gerbia vyresnius žmones – viešajame transporte jiems visuomet užleidžia vietą. Jiems patinka įvairūs susibūrimai, šventės, skaniai pavalgyti – o kodėl gi ne – turkų virtuvė laikoma viena geriausių pasaulyje.

O kaip turkų vyrai?

Aš bendrauju su šiuolaikiškesniais, pasaulietiškais vyrais, labiau išsilavinusiais, mokančiais anglų kalbą. Turkai daug dirba, nes pagal tradiciją turi išlaikyti šeimą, daug rūko, šiek tiek išgeria. Jiems patinka moteriškos moterys. Mano draugės, draugaujančios ar ištekėjusios už turkų, sako, kad jie itin pavydūs. Tačiau tas pats sakoma ir apie turkes moteris. Poros santykiuose – daug kontrolės. Girdėjau net tokių kuriozinių atvejų, kai žmona vyrui skambina kas pusę valandos ir prašo parodyti kas aplinkui.

Pati galiu patvirtinti, kad turkai iniciatyvūs ir drąsūs, užkalbina net gatvėje, negaili komplimentų.

Ar dažnai lankaisi Lietuvoje? Ko joje labiausiai pasiilgsti?

Grįžtu kiekvieną vasarą ir pabūnu ilgiau – mėnesį ar du. Kartais grįžtu ir Kalėdoms, tačiau pastaraisiais metais tą laikotarpį išnaudojau kelionėms į egzotiškas šalis. Užpernai buvau Tailande, pernai – Vietname. Labiausiai pasiilgstu savo šeimos – tėvų, sesių, brolių (esu iš penkių vaikų šeimos), lietuviško maisto, gryno oro. Grįžus gera kalbėti gimtąja kalba, sudalyvauti dvasiškesniuose pasisėdėjimuose, renginiuose. Jau už kelių dienų skrisiu į Lietuvą – seilės tįsta pagalvojus apie lietuvišką maistą, ypač apie mamos gamintus kotletus ir karbonadą.

Kaip gimė festivalis "Mandala"? Kas tai per festivalis, kam jis skirtas?

Prieš dešimtį metų su draugu apsilankiau Latvijoje rengiamame dvasinių praktikų festivalyje “Gara vasara”. Jis paliko didelį įspūdį – patiko viskas: ir paskaitos, ir sutikti žmonės, ir bendra renginio atmosfera – visi buvo labai pozityvūs, palaikantys vienas kitą. Apsisprendžiau panašų organizuoti ir Lietuvoje – tik šiek tiek praplėčiau jo programą: mano festivalyje be dvasinių praktikų yra rengiamos ir paskaitos apie psichologiją, sveikatą, organizuojami įvairūs kūrybiniai užsiėmimai. Pirmoji “Mandala” buvo surengta 2011 m. ir buvo pirmasis tokio tipo renginys Lietuvoje.

Šis renginys skirtas visiems, norintiems būti sveikesniais ir laimingesniais. Tai puiki proga išmokti naujų dalykų, gauti įkvėpimo ir sutikti bendraminčių, taip pat – tiesiog pailsėti gamtoje. O mokytojams šis festivalis – gera platforma supažindinti su savo praktikomis platesnį ratą žmonių.

Kur ir kada jis šiemet vyks? Kuo įdomi šių metų programa?

Šiemet festivalis vyks liepos 19-21 d. poilsiavietėje ,,Saulėtas krantas’’ prie Pailgio ežero Švenčionių rajone.

Festivalis suskirstytas į keturias erdves: Oro (dvasinę), Vandens (psichologijos), Žemės (kūno) ir Ugnies (kūrybinę). Oro erdvėje vyksta įvairos meditacijos, kvėpavimo praktikos, paskaitos apie harmoningesnį santykį su savimi bei aplinka. Vandens erdvėje – užsiėmimai apie porų santykius, vaikų auklėjimą, krizių įveikimą. Žemės erdvėje – įvairios mankštos, masažo pamokos, paskaitos apie sveikatą, natūralų gydymą. O Ugnies erdvėje vyksta rankdarbių kūrimas, piešimo, dainavimo, šokių užsiėmimai.

Šių metų programos akcentas – porų, šeimų santykiai. Lietuva pasaulyje pirmauja ne tik savižudybių, bet ir skyrybų skaičiumi, todėl norėtume bent šiek tiek prisidėti prie šios problemos sprendimo.

Dvasiniai mokytojai Rolandas bei Ieva Žigoniai ves užsiėmimą “Santykių harmonizavimas” – joje bus mokoma kaip sugrįžti į susitaikymą ir meilę, į gyvenimą žvelgti lengviau, pasiduoti jo tėkmei. Žigoniai gyvenimo paslapčių mokosi iš žymių Pietų Amerikos šamanų. Psichologė Ieva Balvočiūtė skaitys paskaitą “Konfliktų sprendimas šeimoje”, kur mokys kaip užkirsti kelią konfliktams, o jiems kilus greitai rasti kiekvienam palankų sprendimą bei kalbės tiek apie problemas, kylančias tarp sutuoktinių, tiek tarp tėvų ir vaikų. Psichologo Mykolo Truncės paskaitoje “Emocinio ir intymaus ryšio sąveika” klausytojai galės sužinoti apie stiprios santuokos pagrindus, kaip juos išugdyti ir išlaikyti.

Iš įdomesnių Oro erdvės užsiėmimų išskirčiau šamanizmu besidominčio muzikanto, multiinstrumentalisto Pete Kabir Bengry iš Didžiosios Britanijos gydymo garsu sesiją, kinų kultūros specialisto ir meditacijos mokytojo Vytenio Sinkevičiaus užsiėmimą “Svajonių žemėlapio piešimas”, kuriame jis pasakos kaip tinkamai formuluoti norus, kad jie greičiau išsipildytų. Giliai atsipalaiduoti padės dvasinių praktikų mokytojos Jurgitos Mazurkevičiūtės vedama judesio meditacija “Esu”.

Iš Vandens erdvės užsiėmimų, įdomi ir naudinga turėtų būti psichologės Anastasijos Pilkionienės paskaita “Kriziniai gyvenimo laikotarpiai”, jos kolegos Nerijaus Oginto paskaita “Meilė darbui” bei specialus užsiėmimas vyrams – asmenininio tobulėjimo lektoriaus Igno Genio vedamos dirbtuvės “Tikras vyras”.

Žemės erdvėje – gydytojos Godos Denapienės paskaita “Ajurvedos išmintis per mokslo prizmę”, kurioje ji pasakos apie Ajurvedos pritaikymą šiuolaikiniame gyvenime, ypač akcentuodama sveikatą ir gydymą. Holistinės medicinos atstovė Janina Jonynaitė, sirgusi paskutinės stadijos vėžiu ir jį išsigydžiusi natūraliomis priemonėmis, skaitys paskaitą “Natūralūs ligų gydymo būdai”. Profesionali šokėja, judesio terapijos specialisė Justina Brazaitė ves užsiėmimą “Bodywork – meditacinis šokio masažas”, kuriame pristatys sveikatingumo praktiką, sujungiančias judesį ir masažą.

Ugnies erdvėje festivalio lankytojai galės pritaikyti feng šui žinias perkuriant savo namų interjerą, nutapyti mandalą neįprastu būdu – ant klijų, kurti lino raižinius ar išreikšti save šokyje.

Kokių dar veiklų, užsiėmimų bus?

Bus įrengtos specialios asmeninių paslaugų, vaikų bei poilsio erdvės.

Asmeninių paslaugų šiemet bus kaip niekuomet daug: įvairūs masažai, konsultacijos, asmeninio horoskopo sudarymas, aromaterapija, bioenergetiniai testai, auros diagnostika ir t.t.

Vaikų erdvėje vyks įvairūs smagūs, mokomieji užsiėmimai – vaikai galės čia pabūti, kol tėveliai klausysis paskaitų ar dalyvaus jiems skirtuose užsiėmimuose.

Vakare festivalio svečiai galės atsipalaiduoti klausydamiesi gyvos muzikos pasirodymų. Koncertuos „Baltasis kiras“, dainininkės Eglė Sirvidytė, Rugilė Daujotaitė. Taip pat vyks jungtinis Raimondo Binkausko gongų ir P. K. Bengry šamaniškų būgnų koncertas.

Kaip nuo atsiradimo šis festivalis keitėsi?

Nuo pat pirmųjų festivalių struktūra – keturios užsiėmimų erdvės, nesikeitė, tačiau paskaitos ir užsiėmimai – kaskart kiti, be to atsirado daugiau papildomų veiklų. Kviečiame daugiau pranešėjų iš užsienio, į koncertinę programą – vis žymesnius atlikėjus, išaugo ir lankytojų skaičius. Daug dalyvių, apsilankę kartą, tampa nuolatiniais “Mandalos” lankytojais.

Pati esi psichologė – kaip tau atrodo, kas labiausiai trukdo žmonėms būti laimingais?

Priežasčių daug: nemokėjimas įvertinti ir džiaugtis, negatyvus mąstymas, psichologinių įgūdžių stoka, nuovargis. Manau, svarbu džiaugtis tuo, ką turi, skirti laiko mėgiamiems dalykams, puoselėti gerus snatykius su aplinkiniais ir nedramatizuoti, o iškilus problemai, konstruktyviai ją spręsti.

Lietuvoje daugiau nei du trečdaliai žmonių jaučiasi nelaimingi, o savižudybių skaičius – didžiausias pasaulyje. Visgi yra šalių, kur net 70-90% žmonių laimingi, o savižudybės yra retenybė. Kas tai nulemia – genai, tradicijos, nesaugi socialinė situacija?

Pagal Jungtinių Tautų sudarytą Pasaulio laimės indeksą, mūsų vieta kyla, šiuo metu lenkiame Latviją ir Estiją. Visgi, savižudybių skaičius nesikeičia – pagal šį kriterijų vis dar esame pirmaujanti šalis Europos Sąjungoje. Manau, kad politinė ir ekonominė situacija turi nemažai įtakos laimės lygiui – tam pritaria ir daug savižudybes tiriančių mokslininkų. Taip pat kai kas nulemta ir genetiškai – genai ypač įtakoja depresijos ir neurozių išsivystymą. Svarbu ir aplinka, auklėjimas. Pasak garsaus psichologo Jurio Beltės, Lietuvoje vaikai yra užprogramuojami, kad privalo būti geriausi, nuo mažens ugdomas perfekcionizmas ir konkurencija. Esame labai uždaro būdo, nesame bendruomeniški, vienas kitą palaikantys, Lietuvoje labai aukštas patyčių skaičius – visa tai kuria neigiamą emocinį šalies klimatą. Būtent dėl to išsikrausčiau į Turkiją – žmonės čia daug šiltesni, paprastesni, mokantys džiaugtis mažais dalykais.

Kokias dvasines, sveikatingumo praktikas pati atlieki?

Šiemet pirmą kartą gyvenime pradėjau eiti į sporto klubą. Prieš tai lankiau hip-hopo pamokas, bet vasaros metu jos nevyksta. Kartą per savaitę su lietuve drauge einu į spa, kur plaukioju baseine, einu į pirtį, man atliekamas masažas. Škotijoje ir Lietuvoje lankiau meditacijos grupes, deja, Turkijoje dėl įsigalėjusios islamo, tokias rasti labai sunku. Kai noriu ką nors keisti, tobulinti, ant popieriaus lapo užsirašau afirmacijas ir pasikabinu matomose vietose, kad matyčiau kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną užsirašau už ką tą dieną esu dėkinga – tai svarbi praktika norint būti laimingu. O taip pat mėgstu pagulėti skambant relaksacinei muzikai – tai puikus būdas atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienybės problemų.

Ar jautiesi laiminga, o jei ne, ko tau trūksta?

Dažniausiai esu laiminga, ir taip jaučiuosi šiuo metu. Žinoma, jei kas nors nutinka, ir man būna sunku, tačiau manau, jog man lengviau tvarkytis su jausmais, nes turiu psichologinį išsilavinimą. Šiaip esu laiminga ir patenkinta gyvenimu, kurį susikūriau; šiuo metu trūksta tik poilsio – festivalio organizavimas atima labai daug jėgų.

Kokie tavo ateities planai?

Turiu visokių idėjų, tačiau jos kol kas laukia tinkamo meto – esu labai užsiėmusi, jas įgyvendinti poilsio sąskaita nenoriu. Vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau metus laiko keliauti. Bet šiaip dabar man svarbu stebėti gyvenimo siūlomas galimybes ir jei širdis pajaus, kad tai yra tai, ko reikia – nebijoti jomis pasinaudoti.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai