„Kalnų viršūnės svaigina“, – pripažįsta sinoptikas ir astrologas Naglis ŠULIJA (54), su sūnumi Augustinu (26) dalyvavęs turiadoje Pamyro kalnuose. Ten jie su bendražygiais įkopė į Čiurlionio viršūnę ir buvo tarp tų, kurie kitai, bevardei, suteikė Vydūno vardą.
Pastaraisiais metais Naglis, kai tik gali, traukia buriuoti. Tad daug kas nustebo išgirdęs, kad jis ruošiasi trijų savaičių žygiui į Tadžikistane stūksantį Pamyro kalnyną. Visgi kalnai jam nėra visai nauja sritis. Naglio šviesaus atminimo tėtis buvo geologas ir alpinistas. Jis ir Tadžikistane yra dirbęs, kopęs į kalnus, taip pat ir Pamyro.
Tik nedalyvavo 1964-ųjų ekspedicijoje, kai viršūnėms suteikti lietuviški – Lietuvos, Donelaičio, Čiurlionio – vardai. „Kadangi tą vasarą aš gimiau, tėtis nevažiavo į Pamyrą, o kad uždirbtų šeimai pinigų, buvo alpinizmo instruktorius Kaukaze, – pasakoja. – Prakutęs vaikystėje žaisdavau su alpinistų karabinais ir Abalakovo diržais.“
Pats į kalnus Naglis patraukė studijuodamas Vilniaus universiteto Gamtos fakultete. Jis yra buvęs ir Kaukaze, ir Tian Šanyje, ir Altajuje. „Tik tarp anų ir šių kalnų buvo apie trisdešimt metų tarpas... Viską teko prisiminti iš naujo“, – juokiasi.
Mintis save vėl išbandyti aukščiu jam kilo vakarojant su kaimynais, kurie į kalnus eina nuolat. Vienas toks pasisėdėjimas ir baigėsi pokalbiu apie tai, kad Vilniaus žygeivių klubas su legendiniu Algimantu Jucevičiumi priešakyje rengia ekspediciją į Pamyrą. Naglį suintrigavo galimybė pasivaikščioti tėvo takais... „Simboliška: tėvas kažkada negalėjo būti su pirmaisiais, įkopusiais į Čiurlionį dėl rimtos priežasties, o dabar dėl jos Naglis atvažiavo į kalnus ir dar atsivežė savo sūnų. Išeitų, kad dabar jau trys Šulijų kartos yra vaikščiojusios po Pamyrą.“
Ruošiantis į kalnus Nagliui ir jo Augustinui pirmiausia teko pasirūpinti amunicija: nusipirkti, išsinuomoti, pasiskolinti daugybę tokiam žygiui reikalingų specialių daiktų: nuo aprangos, batų, didelių kuprinių, miegmaišių iki šalmų, vadinamųjų kačių, ledkirčių. Taip, kopiant į beveik 5800 metrų aukščio Čiurlionio viršūnę reikia nusiteikti, kad ten lauks sniegas ir ledas.
Keturiasdešimt į ekspediciją susiruošusių žmonių iš Minsko per Stambulą atskrido į Tadžikistano sostinę Dušanbė. Ten juos pasitiko galingi visureigiai. Jais dvi paras visi dardėjo Pamyro traktu į kalnus. „Kažkas sakė, kad tas kelias įeina į pasaulio pavojingiausiųjų dešimtuką. To fakto netikrinau, bet dvi dienas kratantis bedugnių pakraščiais palei Piandžo upę vinguriuojančiu keliu kartais drugeliai tikrai skraidydavo po vidurius, o kai kada ir tikri kolibriai“, – dabar nemalonius pojūčius prisimena su šypsena.
Pasiekę maždaug trijų kilometrų aukštyje esantį Zungo kišlaką lietuviai po varginančios kelionės vieną parą atsikvėpė, paskui didžiąją savo nešulių dalį sukrovę ant asilų patraukė tikslo link. „Kovoti su aukščiu lengva nebuvo, – neslepia Naglis. – Kartais ėjau šniokšdamas kaip dumplės, kartais atrodė, kad širdį pasigausiu iššokusią kur nors priešais burną. Tačiau minčių sustoti nebuvo.“
Kai žygeiviai pakilo į daugiau kaip keturis kilometrus, pasiskirstę grupėmis pradėjo aklimatizavimosi žygius į dar didesnį aukštį. „Kildami prisėdam pailsėti ir vadas praneša: pasiekėme Monblano aukštį – apie 4810 metrų, per kitą atokvėpį – Kazbeko – 5047 metrų aukštį.“
Atėjus numatytai Čiurlionio šturmo dienai, Nagliui su Augustinu pasitaikė budėjimo diena. Trečią valandą nakties jie kėlėsi bendražygiams virti košės, o penktą valandą, švintant, dvidešimt penki žmonės jau stovėjo ledyno pradžioje pasirengę kilti į viršūnę. „Ekspedicijoje buvo įvairaus pajėgumo žmonių. Labiau patyrę kopė pirmi ir grįžę papasakojo, ko galima ten tikėtis. Mums, silpnesniems, buvo lengviau pasirinkti patogesnį maršrutą“, – prisimena Naglis. Kokios mintys ir emocijos užvaldė pasiekus tikslą – Čiurlionio viršūnę? „Dvilypis jausmas. Viena vertus, esi pridusęs dėl aukščio, pavargęs nuo ėjimo. Tačiau nenuneigsi – viršūnė svaigina. Dėl to jausmo visi ir kopia. Juk ten būnant aukščiau jau niekur... O nuo Čiurlionio matyti labai plačiai: Pamyro dykynės, Afganistano apendikso kalnai, Pakistano viršūnės, susiorientavęs gal ir Kinijai priklausančią kalnyno dalį įžiūrėtum.“
Leisdamasis kieto sniego šlaitu Naglis slydo, kelis metrus krito ledo siena. „Galvą saugojo šalmas, tad nuotykis baigėsi be traumų, – pasakoja. – Tik smūgis nuplėšė dėklą su telefonu ir kamera – jie įkrito į ledo plyšį. Likau be jų ir be filmuotos medžiagos bei nuotraukų... Tad visi žygio kadrai, kuriuos turiu, – iš draugų malonės.“
Šiek tiek atsikvėpę Naglis su Augustinu prisijungė prie dvidešimties žmonių grupės, kuri kopė į bevardę viršūnę. Tas žygis buvo įtrauktas į Vydūno 150 metų minėjimo renginių sąrašą, tad užkopusieji 4600 metrų aukščio viršūnei suteikė Vydūno vardą. Dabar tvarkomi formalumai, kad vardas taptų oficialus.
Na, o paskui ekspedicijos dalyvių laukė kelias žemyn, į Zungą, ir – vėl dvi dienos visureigiuose, grožintis kitoje Piandžo upės pusėje esančio Afganistano vaizdais.
Kokį įspūdį paliko Pamyras? „Kalnai buvo nudeginti saulės, – pasakoja. – Toks... be galo dulkėtas visokiausių rudų atspalvių mėnulio landšaftas, kuris kylant pereina į uolas, o viršuje pasitinka sniegas ir ledas. Iš ten parsivežiau posakį: „Įkyrus kaip Pamyro dulkės“. O kas žygyje buvo sunkiausia? Nagliui – ištverti šaltas ir ilgas naktis.
„Šeštą vakaro ten prasidėdavo vakaro žaros: reikia vakarieniauti ir ruoštis miegui, nes aštuntą jau būna visai tamsu, o švinta ryte – po penkių, – prisimena. – Išsimiegi per šešias ar septynias valandas, o ką veikti likusias penkias? Būdavo sunku laukti ryto: kieta, šalta, galvoji apie viską – ir apie žygį, ir apie likusius Lietuvoje. Mintims ten labai daug erdvės.“
Prieš skrydį namo vieną dieną žygeiviai praleido Dušanbė. Jauna, dar nė šimto metų neturinti Tadžikistano sostinė, Naglio akimis, – erdvi, su daug parkų ir fontanų. Miesto viduryje stovi prezidento rūmai, kaip du vandens lašai panašūs į Vašingtone esančius Baltuosius rūmus, ir plevėsuoja didžiausia pasaulyje nacionalinė vėliava...
„Po tokių kelionių daugelis dalykų tampa juokingi. Žygyje supranti kokybiško daikto vertę, bet kartu suvoki, kad tai – tik daiktas. Kai kabi ant ledinio kalno šlaito įsikibęs į jį tiktai „kačių“ dantimis ir ledkirčiu, o tau po kojomis puskilometrio praraja, supranti, kad viskas, kas tave saugo, yra tu pats ir patikimi bendražygiai, su kuriais esi susirišęs viena virve. Žmonės, su kuriais tau pakeliui, ir yra pati didžiausia vertybė.“
