Elvyra Žebertavičiūtė – Turėjau būti išradinga

Elvyra Žebertavičiūtė / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Elvyra Žebertavičiūtė / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Faustina Bružaitė
Šaltinis: Žmonės
2021-08-24 08:54
AA

„Gyvenime daug kartų teko suktis iš padėties kliaujantis išradingumu, nes pinigų, kurie suteikia daugiau laisvių ir galimybių, chroniškai trūko. Grožio procedūros? Baikit! Kremus pradėjau naudoti tapusi pensininke. Bet vis tiek girdžiu: „Kaip gražiai jūs atrodote!“. Matyt, ne kremai ir makiažai lemia, kokią žmonės tave mato“, – svarsto aktorė Elvyra Žebertavičiūtė.

Man anų laikų mada labai graži

„Smetoninės Lietuvos nuotraukose mano mama – skrybėlaites dėvinti jauna moteris. Tuo metu mano tėvas dar nebuvo iššvaistęs didelio jos kraičio, tad mama galėjo rengtis puošniau. Gyvenome provincijoje, bet neabejoju, kad pasiturinčios moterys sekė Kauno madas. O jas, kiek žinau, diktavo scenos žvaigždės: aktorės, dainininkės, kurios važinėjo į Paryžių ir iš ten parveždavo mados naujovių. Man anų laikų mada labai graži.

Tos tvarkingos, elegantiškos trumpų plaukų šukuosenos... Prisimenu jas su apgailestavimu, kai šiandien matau besiplaikstančius, susivėlusius, nušiurusius kai kurių merginų ir moterų plaukus. Kaip raganos! Nesuprantu ir suplėšytų džinsų mados. Esu įpratusi tausoti daiktus, maistą, nes daug metų gyvenau vargingai. Nesuprantu, kodėl gerą daiktą reikia plėšyti... Saviraiškos laisvė?

Suprasčiau, jei ji pasireikštų originalumu, kūrybiškumu, bet primityvus medžiagos sudraskymas man neatrodo stilingai, man jis tolygus apsileidimui ir išsidarkymui. Pasakysiu nuoširdžiai: ir suplėšyti džinsai, ir didžiulės dirbtinės blakstienos, ir sluoksnis tinko ant veido, ir auskaras nosyje baisiai nepatinka! Beskonybė.

Man priimtina, kai moteris sumaniai pridengia tai, kas nėra jos privalumai, o turimus privalumus pabrėžia. Įsiminiau kažkieno žodžius: „Kai atsirado mini sijonai, kiek negražių kojų pamačiau! Niekada nedėvėjau mini, nes neturiu ilgų grakščių kojų.“

Iš bulvių maišų pasiūtas kostiumėlis

„Prasidėjus karui, buvau aštuonerių. Tuo metu su mama, vyresniais broliu ir seserimi jau gyvenome Kaune, prie oro uosto. Jame šeimininkaujantys vokiečiai valgydavo lauko virtuvėje ir mes, vietiniai vaikai, mėgome netoliese sukinėtis, nes kareiviai pavaišindavo saldainiais.

Vienas iš jų, kurį mintyse vadinau Jurgučiu, man buvo ypač malonus. Įsimylėjau! Su juo susijęs bene ankstyviausias mano prisiminimas apie norą gražintis ir koketuoti. Tuo metu dailiausi mano drabužėliai buvo du žiurstukai: juos vis keisdavau ir bėgdavau pasirodyti Jurgučiui.

Bet apskritai vaikystė, paauglystė asocijuojasi su vargais, pavojais ir vargšės mamos, kuri viena turėjo išlaikyti tris vaikus, kasdienėmis pastangomis kaip nors sudurti galą su galu. Yra išlikusi paauglystės laikų nuotrauka, kurioje vilkiu mamos iš bulvių maišų man pasiūtą kostiumėlį...

Paaugusi lankiau Kauno mergaičių gimnaziją. Žmonės jos auklėtines pravardžiavo davatkomis, bet tokios nebuvome. Aš ir dvi draugės labai mėgome studentų šokius tuometiniame Politechnikos institute. Valsas, tango, fokstrotas... Vaikinas prieina, nusilenkia, pakviečia, po šokio palydi... Gražu! Norėdavosi šokiams pasipuošti, todėl yra buvę, kad ėjau į juos vilkėdama mamos, sesers sukneles, man per dideles, bet, svarbiausia, kitiems dar nematytas.

Sportbačius, pagrindinę šokių avalynę, aš ir kitos mergaitės balindavome dantų miltelių ir vandens koše (pastų dar nebuvo) – vyrų kelnės amžinai buvo išteptos. Kartą iš įvairių siūlų galų nusimezgiau palaidinę, bet iki šokių nespėjau pabaigti rankovės... Vis tiek apsivilkau, o vietoj petukų įsikišau sulankstytas vilnones pančiakas. Petukai buvo privalomi, be jų negalėjau šokiuose pasirodyti! Ir geriau buvo į juos nevėluoti, nes galėjai ir nepatekti – norinčiųjų anšlagas!

Bet studentai mums, pavėlavusioms panelėms, padėdavo – įtraukdavo per instituto antro aukšto tualeto langą. Kartą taip besiropščiant suplyšo kojinės. Tada buvo madingos prie korseto segamos kojinės su stora siūle užpakaly. Ką daryti?! Viena mergaitė turėjo antakių pieštuką – juo nusipiešiau linijas ant nuogų blauzdų. Pritemdytoje salėje atrodė kaip kojinės...

Gyvenimas labai skatino išradingumą, be to, jaunystėje jūra iki kelių. Beje, bešokdama pamečiau improvizuotą petuką vidury salės. Pasiėmiau ir šokau toliau. Šokiuose visada turėjau pasisekimą, nes gerai, lengvai judėjau.“