„Ir kitiems atrodau, ir pati dar jaučiuosi vaikiška. Nejaučiu, kad man sukanka trisdešimt“, – prisipažįsta vasario 12-ąją gražią sukaktį mininti dainininkė Irūna Puzaraitė-Čepononienė.
Laiminga, depresuojanti, o gal ignoruojanti savo metus – kokia tu pasitinki šią dieną?
Man tai – apmąstymų laikas. Ta proga sugalvojau pasidaryti virtualų nuotraukų albumą – į vieną vietą sudėti, ką gražiausio per tuos metus patyriau, išgyvenau, pamačiau. Žiūrėdama fotografijas supratau, kad stipriausias, geriausias man buvo pastarasis dešimtmetis, nuo dvidešimties iki trisdešimties metų. Per jį įvyko daugiausiai visokių man svarbių įvykių. Manau, kad tokio ryškaus ir intensyvaus laiko man jau nebus.
Matyt, vieni ryškiausių tame koliaže – kadrai, primenantys 2016-ųjų birželį įvykusias vestuves su kariškiu Roku Čepononiu, gimusius vaikus – pustrečių metų Torą ir penkių mėnesių Gloriją?
Šeima man – didžiausia vertybė. Galiu drąsiai sakyti, kad mano gyvenimas jau yra pasisekęs, nes turiu palikuonių, nuostabų sutuoktinį.
Visiems kartu būti savo namuose, matyti, kaip auga atžalos man – didžiausias stebuklas. Nes šiais laikais vaikai ne visiems lengvai ateina...
Kai pagalvoju, aš gi viską jau turiu! Tačiau norint judėti į priekį reikia motyvacijos. Mane įkvepia vaikai.
Ar esi patenkinta, kaip susiklostė scenos karjera?
Mano auksinė valanda scenoje atėjo 2010 metais. Tada atsiskyriau nuo „Mokinukių“, pradėjau dainuoti su Mariumi Jampolskiu. Manau, kad tada buvo mano karjeros pikas, tapau žinoma.
Augindama vaikus muzikinės karjeros nesustabdžiau. Kartais išvažiuoti į koncertą norisi ne todėl, kad būnant namuose man važiuoja stogas. Iš tiestų būti buityje man smagu, gera pačiai auginti vaikus. Mėgaujuosi tuo laiku. Tačiau pasakiškas jausmas, kai žinau, kad manęs koncerte laukia gerbėjai, kad jie susirinko pasiklausyti mano dainų. Daug esu įdėjusi pastangų, kad taip atsitiktų, dar nenoriu visko paleisti. Kol pati mėgaujuosi muzika, kol į koncertus renkasi žmonės – noriu dainuoti.
Kol neauginau vaikų buvau viena iš televizijos laidos „KK2 penktadienis“ vedėjų. Šou versle dar norėčiau išbandyti vienintelį dalyką – aktorystę. Nusifilmuoti kine būtų labai smalsu.
Beje, prie reikšmingiausių gyvenimo pasiekimų priskirčiau ir studijas. Galbūt pasirodys juokinga ir keista, bet aš Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavau ekonomiką. Jau maniau, kad tų mokslų nebaigsiu, nes jie sutapo su labai intensyviu mano muzikinės karjeros etapu. Tačiau visgi pavyko viską suderinti, o įgytos žinios juk dar niekam nepakenkė! Visai norėčiau kada nors pasėdėti prie popierių – išbandyti kruopštų ekonomistės darbą.
Trisdešimt – išskirtinė sukaktis. Planuoji didelę puotą?
Norėčiau! Tačiau jos kol kas nebus… Esu labai pasiilgusi draugų, man patinka burti žmones. Norėčiau su jais pasilinksminti, pabendrauti. Pasiilgau šokių, kvailiojimų, bet dabar tokios šventės rengti negaliu, nes pati tebemaitinu mažąją. Glorija dar visiškai priklausoma nuo manęs...
Su Roku nusprendėme, kad šį mano jubiliejų atšvęsime, kai ir jam sukaks trisdešimt: 2022 metų gegužę. Štai tada bus šventė tokia, kokios norime!
O gal aš tada lauksiuosi trečios atžalos? Vyras apie tai kol kas nenori nieko girdėti. Tačiau aš tokią svajonę turiu.
Negi šiemet tą dieną praleisi tyliai?
Na jau ne! Visi artimiausi žmonės šeštadienį rinksis pažaisti boulingo. Kai ką nors organizuoju, visada susidaro mažiausiai trisdešimties žmonių. Maždaug tiek, matyt, susiburs ir šįsyk. Mano, vyro šeimos nemažos, aš labai glaudžiai bendrauju su pusbroliais, pusseserėmis. Ir keli artimiausi draugai pakviesti – visai kukliai pasibūti nepavyksta.
O ko sau norėtum palinkėti?
Labiausiai norėtųsi, kad sudėtingomis akimirkomis man užtektų kantrybės. Norisi rasti daugiau laiko sau, nes pritrūksta paprasto poilsio – tiesiog išsimiegoti.
