Kadaise jaunai maištautojai atrodė, kad ji tai tikrai neturės vaikų, katinų ir „Apple“ kompiuterio. Kultūros vadybos specialybę studijuojančiai merginai nė minties nebuvo ir apie galingą verslą. Dabar Milda Mitkutė – pirmo lietuviško startuolio „Vinted“, tapusio „vienaragiu“ (pasiekusio milijardo dolerių vertę), bendraįkūrėja ir trijų pametinukų mama, kurios namuose išdidžiai vaikštinėja kelios katės.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Milda, atrodo, viskas vyksta, kaip sumanyta: trys vaikai per trejus metus. Planuose dar liko ketvirtas?
Žinoma! Versle buvau įpratusi kurti ambicingus planus, tai persismelkė ir į asmeninį gyvenimą. Planus labai mėgstu įgyvendinti. Ar sunkiau, ar lengviau, bet jei turi noro ir tikslą, dažniausiai pavyksta.
Kai kam ir du pametinukai atrodo siaubelis, o čia trys...
Kai iš kalbos išeina, kad auginu pametinukus, balse išgirstu nuostabą: „O Dievai... Du pametinukai...“ Ne, sakau, mano trys! Matui – ketveri metai, Juozui – treji, Antanui – metai su trupučiu ir dar ketvirtą planuojame! Be to, turiu minčių apie iniciatyvas, kurių norėčiau imtis.
Planuojate etapais: dabar – šeimos, paskui – vėl verslo?
Taip, kol esu motinystės atostogose, noriu maksimaliai atsidėti šeimai. Ir savanaudiškai skirti laiko sau – trečias magistrantūros studijas tęsiu ISM Vadybos ir ekonomikos institute. Naudojuosi proga gilinti žinias, kurios man įdomios, bet prie kurių, intensyviai dirbant, būtų sunku prisėsti. Mėgstu įsisprausti į rėmus: jei jau turiu tikslą, turiu ir priemonių jam pasiekti. O mokslai, žinau, visada paspartina mano augimą ir suteikia ugnies imtis drąsių iniciatyvų. Man įdomu kaupti žinias apie ateitį, įdomu, koks bus pasaulis po 20–30 metų.
Kadaise, pamenu, aprodėte savo sodelį su vaiskrūmiais ir vaismedžiais, o neseniai dar ir apželdinimo kursus baigėte. Norite, pavyzdžiui, apie obelų auginimą viską žinoti iš esmės?
Išmokau pajausti, kas man patinka. Ir ką veikiant tiesiog širdis ima dainuoti. Tai pajautusi, leidžiu sau daugiau laiko į tą veiklą investuoti.
Užsiimate keramika, namie turite savo pačios nusižiestų indų.
Keramikos studiją lankau jau penkti metai. Po kelių mėnesių kelsimės į naujus namus, ten turėsiu ir krosnį specialiai keramikos dirbiniams degti. Nemėgstu trumpalaikių projektų, jei patikrinu ir man prilimpa – tai jau ilgam. Žinot, kaip būna, žmonės sau pasako: viskas, sportuosiu! Prisiperka brangios įrangos, sportinės aprangos, o paskui mėnesį pasportuoja ir meta.
Trejus metus tiesiog lankiau keramikos būrelį, paskui pradėjau nuomotis studiją ir dirbti savarankiška
Aš elgiuosi priešingai – turiu dalykų, kurie mane domina, bet iš pradžių apsišniukštinėju: ar tikrai jie man reikalingi ir ateityje bus įdomūs. Jei taip, su jais susiženiju ilgam. Taip buvo ir su keramika – trejus metus tiesiog lankiau keramikos būrelį, paskui pradėjau nuomotis studiją ir dirbti savarankiškai. Su obelimis irgi panašiai – pirmus dvejus metus neturėjau daug žinių, nudeginau lapus, nesulaukiau obuolių, bet kai supratau, kad sodininkystė nenustojo vilioti, baigiau apželdinimo kursus. Atrodo, kad darau tikrai nemažai...
... dar pridėkime pianino pamokas ir knygų klubą.
Prieš pokalbį su jumis kaip tik baigėsi pamoka. Mokausi po valandą du kartus per savaitę – nėra daug, nors pradėjau nuo nulio. Pradėjusi mokytis savo mokytojai iškart pasakiau, kad neturiu klausos. Tačiau tai buvo tik ribojanti mano pačios nuomonė! Mes dažnai pasiteisiname savo kvailais įsitikinimais, kad esame kažkam negabūs, to net nepabandę. Nes tiesiog bijome bandyti, geriau apsilipdome stereotipais: „nemoku“, „man nepavyksta“, „aš tam negabus“, „čia ne man“. Nutariau pabandyti mokytis groti: na, nepavyks – tai nepavyks. Visai neblogai pavyksta! Turiu dar vieną įsitikinimą: „aš neturiu balso“. Manau, ateityje perlipsiu ir tą barjerą: dabar į dainavimo pamokas dar nedrįsčiau užsirašyti, bet kadangi labai mėgstu iššūkius, kas žino?
Nebus gaila palikti su meile kurtų savo jaukių namų? O jie dar ir turi istoriją – kadaise čia buvo bravoras. Ar jautėte, kad tai tik tarpinė stotelė?
Kurdami šiuos namus su vyru tikrai įdėjome daug širdies. Bet suprantu, kad negalima prisirišti prie daiktų, jie nebus amžini. Dabar šeimos ūkis tapo tiesiog per didelis ir reikėjo galvoti apie didesnį plotą – tai nebuvo užgaida: oi, noriu ko nors naujo! Augantiems vaikams ateityje norėsis savos erdvės, o kai namie dar auginame keturias kates (mano planuose ir penkta…), erdvės tikrai reikia.
Pernai businessfinansing.co.uk paskelbė sėkmingiausių pasaulio verslininkių savo šalyse žemėlapį. Patekote ir jūs – pagal pritrauktas investicijas esate 10 vietoje. Ar sulaukiate klausimų apie pinigus? Pasvarstymų, kad galbūt juose maudotės? Nes daugiau kaip 100 milijonų eurų investicijų visgi įspūdinga suma...
Tokių klausimų sulaukiu tik užsienyje – vokiečių ir prancūzų žurnalistai klausia drąsiai: „Tai kiek ten milijonų jūsų sąskaitoje?“ Dažniausiai apstulbstu – gal todėl, kad Lietuvoje to niekas neklausinėja. Lietuviai turbūt santūresni…
Turite pasiruošusi atsakymą?
Turiu. Nuoširdžiai atsakau, kad esu labai labai turtinga: turiu puikų vyrą, tris vaikus ir keturis katinus.
O koks jūsų požiūris į pinigus? Jis keitėsi, metams bėgant? Ir kam jų negaila?
Buvo įvairių perversmų: atėjus Nepriklausomybei, visi buvome beveik vienodai neturtingi, paskui visuomenė labiau išsisluoksniavo. Kai pirmą kartą daugiau užsidirbi, norisi pirkti, pirkti ir pirkti. Bet ką – pamenu, už keletą litų pirkau net molinius šuniukus… Kam? Nežinau. Kad ant lentynos stovėtų. Daugelis perėjome tą kompleksų gydymosi etapą – gal tai būdinga mano kartai. „Vinted“ irgi gimė iš pertekliaus – prisipirkau per daug drabužių, reikėjo juos perparduoti. Po pertekliaus norisi mestis į kitą kraštutinumą – minimalizmą.
Esu labai labai turtinga: turiu puikų vyrą, tris vaikus ir keturis katinus
Paskui imi laikytis aukso vidurio. Dabar stengiuosi užsirašyti, kam ir kiek per mėnesį išleidžiu. Turiu aiškų prioritetą: ne daiktai, o paslaugos. Mieliau nueisiu į masažą, užuot parsinešusi namo dar vieną daiktą. Turiu griežtą taisyklę: daikto nebereikia ir jis dar geros kokybės, negaliu išmesti – privalau jam surasti šeimininką. Įžvelgiu, kad tai irgi būdinga mūsų kartai – neapsikrauti daiktais, paklausti savęs: „Ar man to reikia ir ar mane tai džiugina?“ Anksčiau būdavo taip: ai, perku, jei nepatiks, kam nors perleisiu. Dabar surasti daiktui naują šeimininką, o ne jį išmesti jau atima laiko, todėl kiekvieną kartą prieš pirkdama pagalvoju, kad jei elgsiuosi neatsakingai, teks daiktui ieškoti kito šeimininko.
Ieškote ilgaamžių daiktų?
Jie – mano prioritetas. Kai šeimoje yra vaikų ir nemažai buities, norisi, kad ta buitis būtų kuo lengvesnė. Jei perku, pavyzdžiui, samtį, tegul jis bus metalinis – ilgam.
Kada paskutinį kartą sau pirkotės suknelę?
Vakar po labai labai ilgo laiko atėjo siuntinys iš „Vinted“ – pagalvojau, kad tikrai noriu kažko sau: suknelės. Gerokai anksčiau buvau sau pirkusi tik žygio batus. Bet jų tiesiog reikėjo, o suknelės tiesiog norėjau. Nesu visiška asketė, kuri pirkiniu save pradžiugintų kartą metuose, bet ir neperku visko iš eilės. Turbūt šiuo metu ne tas etapas, kai mane labai domina drabužiai… Kam dabar negaila pinigų – tai knygoms. Tiesa, dažniau renkuosi garsines. Gal todėl, kad popierinėms reikia ieškoti vietos namie, o taip norisi gyventi lengviau, su kuo mažiau daiktų. Įžengti į koridorių ir ant nieko neužminti! Elektroninė erdvė kartais gelbsti!
Į savo komandą esate samdžiusi daug žmonių. Turbūt esate ir nusvilusi. Gal turite savo metodą, kaip neapsirikti?
Mano intuicija grįsta praktika. Atrodo, bendrauji su daugybe žmonių, lyg ir imi juos jausti, bet kartais vis vien apsirinki. Pamenu vieną atvejį, kai žmogus melavo žiūrėdamas tiesiai man į akis, o aš juo patikėjau, nebuvo net minties ką nors tikrinti. Turbūt tiesiog tikiu žmonėmis. Gal nevadinčiau to naiviu pasitikėjimu.
Per visus savo veiklos metus išmokau neturėti išankstinės nuomonės
Per visus savo veiklos metus išmokau neturėti išankstinės nuomonės, nes kai ją susikuri – teigiamą arba neigiamą, dažnai apsirinki. Priimdama žmones į savo komandą, stengdavausi neapsiriboti tik vienu pokalbiu – aš už išsamią komunikaciją. Iš pradžių pasikalbėdavome ne apie darbą: kas tu esi, ką veiki, kas esame mes, kas mums svarbu. Jei matau, kad yra nemažai sąlyčio taškų, vėliau kalbamės apie techninius dalykus.
O ar daug laiko jums reikėjo pažinti vyrą Donatą? Ilgai, žvelgdama į jį, spėliojote, ar būsite gera šeimos komanda?
Mūsų visiškai nuobodi istorija... Prieš tapdami pora, mes buvome geri draugai, taigi atsirado kitų niuansų – teko pažinti žmogų kaip draugą. Kartais girdžiu: žiūrėk, ta ir ta ištekėjo 35-erių, o prieš tai neturėjo rimtų santykių. Aš manau, tai tik pliusas – tokio amžiaus tu turi daugiau žinių ir intuicijos nei dvidešimtmetė, kuri dažnai nežino, nei ko ieško, nei ko jai reikia. Kai esi brandesnė, tavo rinkimosi laikas labai sutrumpėja ne todėl, kad skubi, o todėl, kad imi intuityviai jausti, ko nori.
Su vyru turbūt turite daug panašumų, bet ir daug skirtumų. Ar jie neerzina?
Mūsų atveju – ne. Mes labiau auginame vienas kitą. Aš esu labiau užsideganti idėjomis, vyro mąstymas – strateginis, jis linkęs neskubėdamas viską apsvarstyti, kaip pasielgti būtų racionaliausia. Kiekvieno mūsų silpnybė yra kito stiprybė. Todėl man labai gerai: jei ką, turiu puikų mokytoją! Visada esu už tai, kad reikia kalbėtis, būti atviriems. Tada net jei žmonės ir labai skirtingi, galiausiai ras bendrų taškų ir – kompromisą.
Kadaise sakėte, kad niekada neturėsite vaikų, katinų ir „Apple“ kompiuterio.
O dabar visa tai turiu!
Kada viskas apsivertė?
Tai turbūt buvo paaugliška aistra maištauti. Dar sakiau, kad niekada neturėsiu sodo ir jokių ten obelų, aišku! Ir keramika žalioje jaunystėje man atrodė bobučių užsiėmimas. Ji man asociavosi su rudo molio dirbinėliais iš Kaziuko mugės… Dabar pati puodus lipdau, nes keramika gali būti įvairi, graži, moderni, estetiška. O dėl vaikų – turbūt atėjo branda, pradėjau galvoti: kas po manęs? Ir nebesišvaistyti tuo žodžiu „niekada“, nes jis apriboja galimybes. Ir nemanyti, kad pasaulis yra tik juodas ir baltas – yra daug spalvų ir atspalvių.
Šiaip pagalvojus juk mes, abu tėvai, esame gana kūrybingi ir galime užauginti gerus piliečius: viskas yra kūryba – ir verslas, ir vaikų auginimas. Nesakau, kaip kai kas mėgsta kartoti, kad vaikai yra vienintelė moters saviraiška.
Palaikau visas moteris, kurios siekia save realizuoti dar ir kitur
Palaikau visas moteris, kurios siekia save realizuoti dar ir kitur, nesuprantu tų, kaltinančių, kodėl viena ar kita jų nesusilaukė. Save išreikšti galima daug kur, nors visuomenėje kultūriškai susiformavusi nuomonė, kad moteris turi save „atrasti“ tik per vaikus. Nemanau, kad vaikai yra vienintelis gyvenimo džiaugsmas: taip, jie svarbus prioritetas, bet yra ir kitų džiuginančių dalykų. Neįsivaizduoju savęs, užsidariusios šeimoje, prie puodų su keturiais vaikais ir kalbančios tik apie vaikus...
Bet norint tiek daug visko spėti, kiek jūs spėjate, reikia turėti nemažą palaikymo komandą, ar ne?
Taip. Pas mus sukurta visa infrastruktūra, kaip įmonėje! Su kiekvienu vaiku ji keitėsi, nes kas tinka vienam, nelabai betiks trims. Padeda mano sesuo, gyvenanti šalia, mano mama, kuri persikėlė į Vilnių, puiki auklė, kurią laikau šeimos nare, vyro tėvai. Pagalba išties maksimali. Aš mėgstu rutiną. Jei keramika, sportas su asmeniniu treneriu ar pianino pamokos nebūtų mano rutina (tokiomis savaitės dienomis tokiomis valandomis sportuoju, einu į keramikos studiją ar groju), turbūt visa tai išblėstų. Jei užsibrėžiu, kad kasdien po valandą skaitau, – tai ir skaitau. Nors visa mano dienotvarkė nėra tokia griežta – gal tik trečdalis.
Joje yra laiko draugystei?
Turiu stiprų draugų ratą, turiu labai įvairiapusiškų žmonių, su kuriais aktyviai bendrauju. Tai vienas iš mano gyvenimo prioritetų. Kartą sėdėjome su draugais ir analizavome, kas sukasi mūsų rate. Yra geras posakis apie žmones, su kuriais kalbiesi apie daiktus, žmones, su kuriais kalbiesi apie kitus žmones, ir tuos, su kuriais kalbiesi apie idėjas. Tai va laikas tiesiog eliminavo pirmuosius ir antruosius; liko tie, su kuriais dalijamės idėjomis. Tada gimsta labai gražių dalykų ir crazyiniciatyvų, jomis jau degu! Tai penas širdžiai, sielai ir protui. Per savo mokslus buvau priversta kasdien rašyti lyderystės dienoraštį. Iš pradžių net rankos nusviro: ką kiekvieną vakarą rašysiu? Bet kaip įdomu: po penkiolikos dienų pramušė – pasirodo, vos spėju užrašinėti mintis. Ir net žinau, ką rašysiu rytoj. Taigi ir tai įsiliejo į mano rutiną: dešimt minučių kasdien rašau apie save. Labai gera praktika. Ji tapo ne prievarta, o maloniu dalyku – juk nepradėjusi nebūčiau to net sužinojusi!
