Tris atžalas auginanti Laura Mazalienė: „Jaučiu beprotišką priklausomybę nuo vyro ir vaikų“

Laura ir Šarūnas Mazalai su šeima įsiamžino fotosesijoje prie Baltijos jūros / „Gabrielė Švirinė Photography“ nuotr.
Autorius: L. Grinkevičienė
Publikuota: 2020-07-25 09:00
„Rytuose tikima, kad meilė kasmet vis stiprėja. Man labai priimtina tokia teorija. Per septynerius mūsų su vyru santykių metus pasitaikė ir barnių, bet jausmai kasmet vis tvirtesni ir gražesni“, – atvirauja verslininkė, žurnalistė, trijų vaikų mama Laura Mazalienė.

Trumpa dosjė 

GIMIMO DATA IR VIETA. 1990 05 05 Klaipėdoje.

ZODIAKO ŽENKLAS. Jautis.

VAIKAI. Dukros Deimilė (4 m.) ir Aurėja (2 m.), sūnus Matijus (1 m.).

VYRO ZODIAKO ŽENKLAS. Dvynys.

VESTUVIŲ DATA. 2015 07 07.

DRĄSIAUSIAS  SPRENDIMAS (POELGIS). Įkurti nuosavą verslą dar bakalauro studijų metais.

GYVENIMO ATRADIMAS.  Mano vyras (šypsosi).

DIDŽIAUSIAS IŠBANDYMAS. Žindymo, motinystės kursai. 

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Drabužių lyginimas.

ĮSIMINTINAS FILMAS. „Pabėgimas iš Šoušenko“.

SKANIAUSIAS PATIEKALAS. Tom Kha sriuba. Mėgstu gaminti desertus.

MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Galvos apdangalai.

POMĖGIS. Plaukioti irklente.

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Netekti artimųjų.

KO VISADA YRA JŪSŲ ŠALDYTUVE? Pieno.

RYTINIS AR DIENOS RITUALAS. Kava ir kelios jogos asanos.

POSAKIS ARBA PRIETARAS. „Rytas protingesnis už vakarą.“

Laura Mazalienė/ Simonos Kuzminskaitės nuotr.
Laura Mazalienė/ Simonos Kuzminskaitės nuotr.

Kas buvo didžiausias jūsų iššūkis po karantino? Kam skiriate pirmenybę: restoranui „Vaflių namai“, „Mamų radijui“, projektui „Mamos be tabu“?

Mūsų su vyru gyvenimas yra visiškas netikėtumas. Mes ne iš tų, kurie griežtai laikosi numatytų planų. Tenka varijuoti, keisti prioritetus, todėl ir karantinas mums buvo tarsi smagus iššūkis. Esu iš tų, kurie visada atranda ir pozityviąją pusę. Pamėgau kartoti, kad gyvenimas nėra sėkmė ar nesėkmė, jis – tik pasekmė, kurią sukuria mūsų pačių veiksmai, sprendimai ir poelgiai. Tos pasekmės kartais būna labai džiugios, o kartais net skausmingos. Vis dėlto viską priimu kaip mano asmenybei augti reikalingas pamokas.

Na, o projektas „Mamos be tabu“ šiuo metu pasistūmėjo į šoną – dabar su vyru labiau koncentruojamės ir metame visas pajėgas į mūsų šeimos restoraną „Vaflių namai“. Svajojame plėsti šį verslą.

Stereotipinis klausimas: kaip jums pavyksta viską suderinti? 

Nėra vieno recepto, taigi nėra ir stebuklingo patarimo. Manau, čia daug sudedamųjų dalių: asmenybės tipas, turimi lūkesčiai, vaikų charakteriai... Didelė savigalba – laiko planavimas: kiekvieną pirmadienį susidėlioju visos savaitės planą (tą dieną stengiuosi padirbėti vienumoje). Esu atlikusi asmenybės testą, jis atskleidė, kad įvairioms kolektyvinėms veikloms ir bendrauti man tinkamiausia savaitės diena – trečiadienis. Ne atsitiktinai nuo vaikystės jis – mano mėgstamiausia savaitės diena! 

Manau, kad likimas ir žvaigždės man labai palankios. Neslėpsiu, dirbti man patinka ir tinka mano būdui, bet šeima – visada pirmoje vietoje.

Ką reiškia būti mama be tabu? Stengiatės paneigti įsivyravusius stereotipus apie motinystę? 

Anksčiau daugelis moterų, tapusių motinomis, užsidėdavo rožinius akinius, tikėdavosi ramių vaikų, daug šypsenų ir lengvumo – idealizuodavo. Šis etapas lyg nurimo, dabar jaučiu, jog prasidėjo kitas – primestų tiesų, stereotipų: privalai gimdyti pati, natūraliai, nes taip sveikiausia vaikui, žindyti – kuo ilgiau, bet ne per ilgai, nes iškrisi iš darbo rinkos. Viskas sukasi tik apie vaikus, ir tai suprantama. Bet kalbant apie motinystę reikia pasakyti, kad egzistuoja ir Ji – moteris, be kurios nieko nebūtų.

Taigi projekto „Mamos be tabu“ idėja ir buvo tokia – kviesti mamas iš tiesų atverti širdis, kalbėti apie psichologinę savijautą auginant vaikus. Labai viliuosi, jog rudenį galėsime kartu su bičiule Simona Lipne tęsti šią veiklą: paneigti daug stereotipų apie tobulas šeimas, ne žvelgti į motinystę pro rožinius akinius, o kalbėti apie tai, kad kiekvienai tenka išgyventi ir skausmingų akimirkų, kad ne viskas vien balta, kaip kartais daugelis deklaruoja viešoje erdvėje. 

Laura ir Šarūnas Mazalai / Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Laura ir Šarūnas Mazalai / Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kodėl tik po penkerių vedybinio gyvenimo metų Santuokos sakramentą nutarėte priimti ir Dievo akivaizdoje? 

Bažnyčioje tuokėmės vestuvių penktųjų metinių proga. Mano vyras anksčiau buvo nusistatęs prieš bažnytinę santuoką. Pasirodo, keičiasi ne tik laikai, bet ir žmonės (šypsosi). Dėl meilės... Rytuose tikima, kad meilė kasmet vis stiprėja. Man labai priimtina tokia teorija. Iš pradžių visada būna aistra, didžiulis susižavėjimas. Nori nenori, tai  aptemdo protą. Per septynerius mūsų su vyru santykių metus pasitaikė ir barnių, bet jausmai kasmet vis tvirtesni ir gražesni.

Esate sakiusi, kad visi gyvenimo etapai ateina ir praeina, o pamatiniai dalykai nesikeičia... Kokie? Kokia jūsų gyvenimo ir gerų santykių filosofija?

Mūsų su vyru vertybės yra labai panašios, abiem svarbiausia – šeima. Paskutiniu metu gal net per daug laiko būname kartu su vaikais, tapome tarsi tokia maža gentimi, į kurią sunkiai įsileidžiame kitus. Buvo etapų, kai vyras daug keliavo ar savaitgaliais laiko praleisdavo krepšinio rungtynėse, bet visada galiausiai skubėdavo pas mus... O mes visuomet labai laukiame tėčio. Mane vyras kartais turi per „negaliu“ stumti į miestą susitikti su draugėmis – jas labai myliu, tačiau jaučiu beprotišką priklausomybę nuo vyro ir vaikų.

Kokios charakterio savybės jums trukdo, o kokios padeda gyvenime? 

Galbūt trukdo pernelyg didelis jautrumas ir tai, kad sunkiai priimu kritiką, bet pastaraisiais metais labai stengiuosi, kad susitvarkyčiau su tuo, ir rezultatai visai džiugina. Esu jausmų kaupikė: tyliai viską sugeriu, ilgai nešiojuosi širdyje, bet, kai viskas plyšta, būnu lyg nesava, kartais pakeliu balsą, nors man pačiai tai labai nepatinka. Vyrui vis kartoju, kad šaukiu ne ant jo, o dėl to, kad labai skauda (šypsosi).

Kas padeda atgauti emocinę pusiausvyrą? 

Esu iš tų, kurios turi reguliariai išsiverkti ir pabūti vienos. Kai man blogai, retai padeda pašnekesiai su draugėmis, nors pati labai mėgstu jas išklausyti. Geriausias vaistas man – tyla ir naktis. 

Taip pat mėgstu skaityti psichologines knygas, analizuoti save – tai padeda susikaupti prieš susitikimus su psichologu. Labai noriu kuo giliau ir geriau pažinti save, suprasti, kas skatina vienokius ar kitokius mano veiksmus. Kartais, kai labai skauda, padeda tiesiog apsilankymas bažnyčioje...

Ar lieka laiko sau? Išduokite savo grožio formulę. 

Aš myliu save. Ir džiaugiuosi, kai dukros jau pasako mums, kad reikia rūpintis savimi... Galbūt mato teigiamą pavyzdį? Aiškiname vaikams, jog norime su tėčiu paskaityti knygų ar pasivaikščioti dviese, nes tuomet grįšime padvigubinę savo geras nuotaikas. Su vyru sudarome vienas kitam sąlygas saviraiškai, pramogoms, laikui su draugais. Nesijaučiame labai nuskriausti. 

Kalbant apie figūrą reikia pasakyti, kad paauglystėje visą laiką buvau apvalaina mergaitė. Jautriai išgyvenau tą periodą. Kai mama nuvedė mane į modelių atranką ir kai sudariau pirmąją sutartį, pradėjau mažinti per dieną suvalgomų bandelių skaičių. O galiausiai gyvenime nutiko taip, kad mūsų šeima mažai vartoja miltinių produktų, nes vyras ir dukrytė netoleruoja kviečiuose esančio glitimo. Gal čia ir visa paslaptis (šypsosi)?

Turėti didelę šeimą buvo labiau jūsų ar jūsų vyro svajonė? Kokias vertybes norite perteikti vaikams?

Abu norėjome didelės šeimos. Vyras augo su broliu ir sese, todėl kitokio šeimos modelio neįsivaizdavo. Aš – vienturtė, bet visada labai norėjau turėti brolį ar sesę, pykau ant tėvų, kad paliko mane augti vieną. Taigi aiškiai žinojau, jog pirmenybė bus teikiama didelei šeimai. Mes su vaikais esame lygiaverčiai (žinoma, kiek tai įmanoma). Turiu galvoje tai, kad gerbiame jų nuomonę, atsižvelgiame į jų pasirinkimus. Mums svarbiausia – kad jie nebijotų būti savimi, pasitikėtų tėvais, mylėtų ir gerbtų juos supančią aplinką.

Laura ir Šarūnas Mazalai su šeima įsiamžino fotosesijoje prie Baltijos jūros / „Gabrielė Švirinė Photography“ nuotr.
Laura ir Šarūnas Mazalai su šeima įsiamžino fotosesijoje prie Baltijos jūros / „Gabrielė Švirinė Photography“ nuotr.

Kokių pomėgių turite? Ar tenka juos aukoti dėl šeimos, ar pavyksta viską suderinti? 

Su vyru labai mėgstame keliauti. Kai gimė vaikai, kelionių sumažėjo, bet jos tapo dar ypatingesnės. Šiemet per trisdešimtąjį gimtadienį dovanų gavau irklentę, taigi su šeima dažnai vykstame prie ežero. Mano vyras – ekstremalas: snieglentės, vandenlenčių sportas yra jo gyvenimo dalis, o mes su vaikais, tikiu, esame puiki palaikymo komanda (šypsosi). 

Gal yra tekę gyvenime patirti ką nors mistiška ar ekstremalaus? 

Galbūt išskirčiau kelionę į Pietų Ameriką. Ten vykome tuomet, kai buvau trečią mėnesį nėščia. Keliavome su didžiulėmis kuprinėmis, miegojome palapinėje. Iš vienos šalies į kitą vykdavome serpantinais naktimis po 12–14 valandų. Man su kūdikiu pilve tai buvo labai ekstremalu (šypsosi).

Esate labai veikli, jums nestinga įvairiausių sumanymų. Kokių naujų idėjų kirba jūsų galvoje? 

Šiuo metu po truputį kuriu pokalbių laidas mamoms „Mamos, nemokančios meluoti“. Norėčiau, kad jų auditorija būtų platesnė už mano sekėjų būrį (šypsosi). Kaip minėjau, taip pat norime plėsti šeimos restorano veiklą. Abu su vyru esame iš tų žmonių, kurie gyvena laukimu (manau, be jo gyvenimas praranda tam tikrą žavesį). Šeimoje aš – idėjų generatorė. Vyras kartais jau net pašaipiai traukia per dantį mano pasiūlymus, bet taip tik dar smagiau!

Naujausi straipsniai