„Nieko sau – kaip gerai vienuolės gyvena, aš tokio gražaus palto negaliu sau leisti!“ – piktai mestelėjo keleivė Varšuvos tramvajuje seseriai Michaelai Rak (54). „Imk ir būk palaiminta“, – vienuolė nusivilko jai dovanotą drabužį, su šypsena apgaubė juo nepatenkintą nepažįstamąją, pati iš tramvajaus išlipo su plona jos striukele.
Sunku patikėti tuo, ką girdžiu, bet Sesuo Michaela Rak juokdamasi rodo mainais gautą striukę, kiek per didelę, per ploną Lietuvos žiemai ir toli gražu neelegantišką kaip dovanų gautas paltas.
Iš viso sunku patikėti, kad ši iš Lenkijos atvykusi moteris rūpinasi tuo, kad žmonės galėtų ŽMONIŠKAI numirti. Nemokamai. Ne, čia nereikia ligoniui tenkintis dviem sauskelnėmis parai, čia niekas nedraudžia gerti ir valgyti – kad per greitai tų sauskelnių nesuvarytum, o tą puikiai žino susidūrusieji su sunkiai sergančių ligonių slauga Lietuvoje. Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise paskutines dienas 14 pacientų leidžia karališkai – net jų svajonės išpildomos, tebūnie tai butelis alaus, šuo palatoje ar sutuoktuvės pakilus nuo žemės restorane „Dinner in the Sky“.
„Čia mes trenkti“, - kvatoja sesuo Michaela, pasitikusi iš griuvėsių prikeltame dailiame pastate senamiestyje. Simboliška – šalia kalėjimo.
Jaunystėje diską mėčiusi, teisininkės išsilavinimą turinti moteris, pakviesta fotografuotis koketiškai šūkteli „Aš be makiažo!“ ir rankomis įsisprendžia į šonus – suprask, gal kiek per stora. O kai pokalbio metu suskamba jos telefonas, žaismingai suvaidina, kad sviedžia jį pro langą. Neveltui žiburiuojančių akių sesers pravardė – Cunamis.
Tiesa, kad į Vilnių 2008-aisiais iš Lenkijos atvykote su trimis zlotais, atstatėte atgautą Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos pastatą ir įsteigėte pirmąjį Lietuvoje hospisą – vietą, į kurią atvyksta praradę viltį onkologiniai ligoniai? Juolab – nemokamai. Žmonės pasakytų, kad taip nebūna.
Darydami gerus darbus padedame sau – kaip tik dėkoju žmonėms, kad jie leidžia jiems padėti. Gyvenimas – tai davimas, darydami gera dauginame gėrį.
Taip, į Vilnių atvykau su trimis zlotais. Lenkijoje vadovavau Gožuvo hospisui – išlydėjau anapus tūkstančius žmonių. Prisipažinsiu: trejus metus spyriojausi vienuolyno vyresniųjų siūlymui vykti į Lietuvą steigti hospiso. Bijojau, kad to nepakelsiu – nemoku kalbos, nežinau įstatymų, Lietuvoje paliatyvi pagalba, kai mirštantysis apgaubiamas daugiadiscipline pagalba, iš viso negirdėtas dalykas.
Dieną, kai turėjau naktiniu traukiniu išvykti į Lietuvą, nuėjau į Gožuvo kapines pas tuos, kuriuos išeinant laikiau už rankos. Skaičiau jų vardus, prisiminiau jų veidus, šypsenas ir prašiau pagalbos. Prie vartų mane, besišluostančią ašaras, pasitiko gėlių pardavėja. Sako norinti paaukoti hospisui. Atsakiau, kad jau nebereikia – einu į traukinį ir išvykstu iš Lenkijos. Bet ji norėjo paaukoti būtent Lietuvos hospisui ir subėrė monetas man į delną. Tai buvo trys zlotai. Atvykusi į Vilnių nuėjau į vienuolyną ir padėjau pinigus prie koplyčios tabernakulio, kur saugomas Švenčiausias Sakramentas. Ištariau: Jėzau esi tu, esu aš, turime tris zlotus ir turime įkurti hospisą.
Trečdalį hospiso veiklos finansuoja Ligonių kasos, kitą reikalingą sumą turite surasti pati. Kaip pakeliate prašymo naštą? Be to, stebina jūsų veiklos mastai: štai savo mokslinę premiją paaukojo lietuvių kilmės astrofizikas Jonas Žmuidzinas, dirbantis NASA, jums užteko šnektelėti skrendant lėktuvu su nepažįstamu verslininku ir jis vėliau pervedė reikalingą sumą liftui hospise įrengti. Parašėte prašymą net muzikui Bobui Dylanui – viliatės, kad gal jis paaukos savo Nobelio premiją.
Žemiškos kelionės pabaiga – tai tik riba, kurią reikia peržengti. Tarsi balą peršokti. Mirtis tai ne drama, tik prasideda kitas žmogaus egzistavimo etapas.
Aš tai lyginu su kritinėmis situacijomis, kai žmonės nukenčia nuo gaisro, ugnikalnio išsiveržimo ar nuo kitos stichinės nelaimės. Juk žmonės tuomet susivienija ir padeda vieni kitiems. Mūsų ligoniai jau net ir pagalbos dažniausiai šauktis nebegali. Imti mokestį už pagalbą būtų nehumaniška, jie ir taip jau sumokėjo didelę kainą savo skausmais, vilties, svajonių, gal net artimųjų praradimu. Tad jų vardu prašau pagalbos - man garbė ir džiaugsmas jiems atstovauti.
Ar buvote kada nors įskaudinta, pažeminta?
Itin ryškių atvejų nebuvo, bet skaudžių momentų - taip. Štai statybų metu vienas valdininkas bandė mums sutrukdyti. Bet aš nepasitraukiau, palinkėjau jam nesusirgti vėžiu, o jei taip nutiks – patikinau, kad padėsime. Žinote, dažniausiai tiesos pasakymas atveria žmogaus širdies duris.
Kitąsyk vieno kunigo patarta nukeliavau pas labai turtingą žmogų. Namai priminė rūmus, buvo patiekti ištaigingi pusryčiai, aplink sukosi aptarnaujantis personalas – net sutrikau, ar mokėsiu elgtis su tiek indų ir įrankių ant stalo (juokiasi). Kai paklausiau, ar galėtų padėti hospisui, vyras atsakė, kad yra vargšas. Aš jam pritariau – jis iš tiesų vargšas, tik galvoje turėjau jo dvasios skurdybę. Jis iš tiesų turi problemą – juk nesusidės į karstą tų visų turtų. Atsisveikinant jis man davė 100 eurų. Iki šiol kasdien už tą žmogų meldžiuosi – gal jame kas nors atsivers.
Kai ligonis paprašė alaus – jūs nubėgote į naktinę parduotuvę ir jam jo parnešėte, kitas gavo šunį į palatą, kai to užsigeidė, padėjote žvejoti jaunuoliui, sėdinčiam neįgaliojo vežimėlyje, patiekti mėgstami bulviniai blynai ar paskutinė kaimiškos duonos riekė su sviestu jau atrodo smulkmenos. Ar turiu teisę svajoti, jei ir taip hospise apie mane šokinėja lyg apie karalių, kur tos svajonės ribos?
Ribų nenubrėžiame. Turėjome 27 metų merginą, kuri svajojo susituokti su savo sužadėtiniu kaip nors pakilus virš žemės. Papuošėme palatą drugeliais – ji juos labai mėgo, paruošėme ir drugeliais išdabintą vestuvinę suknelę, susitarėme su restoranu, pakylančiu 50 metrų į viršų, kad mus priimtų. Mergina tik laukė sekmadienio, kada turėjo atvykti ir jos tėtis, tačiau ketvirtadienį Viešpats ją pasišaukė... Amžinybėn ji išėjo su ta drugeliais išdabinta suknele, tikiu, kad kai ten susitiksime – tikrai atšoksime vestuves. Žmonės nenustoja gyventi, kai baigiasi žemiškasis gyvenimas.
Apie ką svajojate jūs?
Įsteigti vaikų hospiso skyrių – planuojame statybas. Svajoju, kad iš viso hospiso idėja įsitvirtintų Lietuvoje. Svajoju, kad ligoniai bei jų artimieji nebėgtų nuo kančios, o suprastų akimirkos svarbą ir mokėtų džiaugtis gyvenimu.
Ką sakote tam, kuris bijo mirties?
Natūralu, kad bijome to, ko nežinome, kas paslaptinga. Bet žemiškos kelionės pabaiga – tai tik riba, kurią reikia peržengti. Tarsi balą peršokti. Mirtis tai ne drama, tik prasideda kitas žmogaus egzistavimo etapas. Čia panašiai kaip persikraustyti į kitą šalį. Juk turime sutvarkyti daugybę reikalų. Mirties laukimas – panašus momentas, kuomet derėtų pamąstyti, ko dar nepadarėme, neatsiprašėme, su kuo dar nepasikalbėjome. Jūsų klausimą man uždavė silpstantis 45 metų vyras. Pasakiau jam, kad tikrai įveiks tą slenkstį, juk yra stiprus vyras. Jis net nudžiugo, prisiminė, kaip ne su vienu iššūkiu gyvenime yra susidorojęs. Mes padėjome jam žengti pagrindinį žingsnį, o tai irgi hospiso užduotis. Negana to, stiprybės čia pasisemia ir ligonio artimieji. Mes čia kartu ir verkiame, ir juokiamės, bet visi iš šių namų ar amžinybėn, ar prie savo kasdienių reikalų išeina su šviesa.
Jūs dažnai minite Dievą, atleiskite, bet kur jis yra, kai žmogų ištinka didžiulė bėda ar kai vaikai suserga nepagydoma liga?
Tame Dievas yra taip pat. Tikrai. Visada tokiais atvejais derėtų kelti klausimą ne „kodėl?“, o „ką su tuo galėčiau padaryti?“. Reikia ne gręžiotis atgal, o pagalvoti, kaip galime žengti pirmyn.
Kaip buvote auginama, kad pasirinkote tokį sunkų tarnystės kelią?
Aš svajojau turėti vyrą, daug vaikų – net buvau susižadėjusi. Bet viduje jutau tarsi kokį šauksmą – kažkas kito manęs laukia. Nusprendžiau, kad santuoka ne mano kelias, sužadėtiniui grąžinau žiedą ir tada pajutau ramybę, suvokiau, kad atsidavimas Dievui ir žmonėms yra mano kelias. Užplūdo ramybė, susitaikymas, išsipildymas.
Tam greičiausiai turėjo įtakos šeimos auklėjimas – buvo akinamas jautrumas aplinkai. Gal kam reikia duonos kąsnio, gal apkabinimo ar pokalbio. Mano tėvai – perėję karą, mama – net koncentracijos stovyklą, padėjo žydams žinodama, kad už tai gresia mirtis. Kai klausiau, ar nebuvo baisu, ji atsakė: „Vaikeli, kai žmogui gresia bėda, negalima bijoti – privalai padaryti viską, ką gali“.
Kartą būdama pradinukė į mokyklą atėjau su nauja mamos pirkta kuprine. O mano draugė knygas atsinešė maišelyje – skurdžiai josios šeima gyveno. Atidaviau draugei tą savo kuprinę, o savąją mantą susidėjau į jos maišelį. Grįžau namo, papasakojau mamai. Ji patylėjo, paskui palaimino ir pasakė, kad gerai padariau. Panašiai nutiko ir su minėtu dovanotu paltu prieš savaitę Varšuvos tramvajuje. Man nuoširdžiai negaila daikto, ta moteris – iš pradžių tokia pikta, gavusi paltą apstulbo ir apsiverkė. Neabejoju, kad jos nusiteikimas kardinaliai pasikeitė.
Svajojote apie šeimą - ar neskaudėjo širdies, kad pasirinktame kelyje vaikams vietos nėra, nes vienuolės duoda neturto, paklusnumo ir skaistybės įžadus?
Kai matydavau besilaukiančias ar vežimėlius stumiančias moteris suspausdavo širdį, mintyse laimindavau tas moteris. Bet ilgainiui suvokiau, kad mama galiu būti daugiausia dešimčiai vaikų, o būdama vienuole motinystę galiu išpildyti plačiąja prasme. Tad jaučiu net evangelinį išsipildymą, juk parašyta: kas paliks namus, tėvą, motiną, tam šimteriopai bus atlyginta ir paveldės amžinąjį gyvenimą. Mano motinystė pildosi kiekvieną dieną.
Jūs esate šalia kančios, skausmo, mirties, o kas jus pripildo, džiugina, kaip atsigaunate, galbūt net leidžiate sau kokią mažytę nuodėmę?
Pabuvimas koplyčioje tyloje nors kelias minutes suteikia jėgų. Po dienos su įvairiausiais žmonėmis atgaivina miegas. Mėgstu baltąjį šokoladą (juokiasi). Patinka skaityti – dabar kaip tik pasiėmiau amerikiečių rašytojos knygą apie pagalbą žydams. Mėgstu klasikinę muziką – į operą galėčiau eiti ir eiti! Kaip tik mačiau „Gulbių ežero“ reklamą, būtų nuostabu pamatyti.
Paremti hospisą galite pervedę pinigus į sąskaitas:
Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, Banko kodas: 21400. BIC, SWIFT kodas: NDEALT2X
a.s. LT 232140030002856368 EUR
a.s. LT 392140030002856371 USD
a.s. LT 762140030002856384 PLN
