Trijų vaikų tėtis S.Urbonas: „Gimtadienio dovana – 585 tūkstančių žingsnių žygis per Lietuvą“

Simonas Urbonas / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Projekto partnerio turinys
Publikuota: 2021-07-22 09:59
Ko reikia, norint pereiti Lietuvą? 12-os dienų, 458 km, 585 tūkst. žingsnių ir dalykų, kurie nebūtinai tilps į jūsų kuprinę – ištvermės ir tinkamo nusiteikimo. Būtent tokį iššūkį savo gimtadienio proga metė trijų vaikų tėtis, dviejų knygų autorius ir tinklaraštininkas Simonas Urbonas, nužygiavęs nuo Vilniaus iki Karklės, pakeliui neaplenkdamas ir Neringos.

Šį iššūkį – kartu su Simonu pereiti Lietuvą – priėmė ir naujausias „Huawei“ išmanusis laikrodis „Huawei Watch 3 Pro“. Kaip sekėsi visa neeilinė kelionė ir ar abiem pavyko pasiekti galutinį tikslą?

Apie žygio pradžią, gerus žmones, klastingus draustinius, išmanius sprendimus ir tai, kaip 12 dienų kelyje su pačiu savimi gali pakeisti žmogų kalbamės su ne vieną iššūkį jau sėkmingai įveikusiu Simonu Urbonu. 

Kaip prasidėjo jūsų žygis ir kokį buvote išsikėlęs galutinį jo tikslą? Kodėl?

Šis žygis yra mano atostogos ir neeilinė dovana. Per savo gimtadienį paprašiau žmonos, kad išleistų mane išeiti bent 10-iai dienų, o galiausiai susitarėme dėl visų 12. Kai gavau tokią dovaną, iš karto pagalvojau, kaip galėčiau tas 12 dienų išnaudoti taip, kad džiaugtųsi širdis ir būtų smagu. Jei atvirai, ilgai galvoti nereikėjo – beveik iškart šovė mintis, kad turiu žygiuoti.

Iki šiol buvau jau labai daug nužygiavęs per 3 dienas – būtent tiek mane išleisdavo – savaitgaliais. Iš Vilniaus per 3 dienas esu išvaikščiojęs turbūt jau visus įmanomus maršrutus – į Druskininkus, Kėdainius, Visaginą ir t.t. Dabar pagalvojau, kad atėjo eilė eiti į Karklę. Tai yra vieta, kurioje man labai gera ir kurioje labai mėgstu statyti balansinius akmens bokštus. Tad tikslu tapo iššūkis nueiti per visą Lietuvą iki Karklės ir pastatyti balansinį akmenų bokštą.

Simono Urbono sukrauti akmenėliai / Asmeninio albumo nuotr.
Simono Urbono sukrauti akmenėliai / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip vyko pasiruošimas žygiui ir kokie svarbiausi daiktai atsidūrė jūsų kuprinėje?

Tikrai daug nesiruošiu, nes kai pagalvoji – ko čia reikia? Tikrai daug visko gali rasti eidamas – nuo maisto iki kitų poreikių. Be to, Lietuvoje tikrai turime labai daug gerų žmonių. Jie atvažiuoja – net nepažįstami žmonės – ir atveža vaistų, maisto, ledų ir tai tik parodo, kad gyvename labai stereotipiškai nusiteikę, kai galvojame, kad lietuviai nepadeda vieni kitiems. Iš tiesų viskas yra visiškai atvirkščiai. 

Kalbant apie tai, ką su savimi ėmiausi pats, tai – daug labai gerų kojinių, apatinių, keli šortus, keli marškinėliai, kuriuos kiekvieną dieną keičiausi ir išsiskalbdavau. Taip pat daug pudros kojoms, kad jos visą laiką būtų sausos. Jei kojos nors kiek drėgnos, tada kojinės susigarankščiuoja ir nusitrina kojos. Žinoma, daug laidų ir pakrovėjų, kadangi nešuosi su savimi nemažai įrenginių, viską filmuoju, keliu „storius“, noriu turėti ryšį. Imu ir ausines, nes mėgstu klausytis muzikos arba tinklalaidžių.

Į kuprinę tilpo ir „Huawei“ stovelis nusifotografavimui, nes noriu turėti gražių nuotraukų, o yra tokių vietų, kur nei žmogaus nei gyvūno nepaprašysi tavęs nupaveiksluoti. Buvau įsidėjęs ir knygą bei miegmaišį, bet kelionės eigoje juos atidaviau draugui, nes visai neprireikė. Galiausiai, keliavau kartu su savo geriausiu kelionės draugu „Huawei Watch 3 Pro“ ant riešo, kuris skaičiavo mano žingsnius, prižiūrėjo sveikatą ir su kuriuo eiti buvo daug linksmiau, nes jis man kas kilometrą pranešdavo, kaip man sekasi. 

Simonas Urbonas / Asmeninio albumo nuotr.
Simonas Urbonas / Asmeninio albumo nuotr.

Kokie didžiausi netikėtumai ar iššūkiai pasitiko jus kelyje?

Didžiausias iššūkis kūnui – prisiversti kasdien eiti maratoną. Taip pat nepamiršti ryte ir vakare padaryti mankštos, nes be jų, tikriausiai, po poros dienų žygis būtų pasibaigęs.

Tik pradėjus eiti autostradoje radau stirną, kuri niekaip negalėjo per tvorą patekti atgal į miškus. Buvo iššūkis ją apie 5 km lydėti, kad ji pagaliau pralįstų pro atsitiktinę skylę atgal į mišką.

Buvo iššūkis, kai vieną dieną teko eiti apsinuodijus ir kas 10 minučių bėgioti į krūmus. Buvo iššūkis, kai įlindau į draustinio miškus, kur šiaip negali eiti, nes ten saugomos samanos, gyvūnai, negalima grybauti. Bet kažkokiu būdu, netyčia, ten patekau. Bandydamas iš šio draustinio išeiti – pasiklydau, prasidėjo pelkės, atrodo, bandai eiti, bet kojos smenga iki kelių, kažkokie nematyti augalai tave puola. Taip pat prasidėjo panikos ataka, su kuria reikėjo susitvarkyti. Todėl kiekviename žygyje būna įvairių iššūkių.

Bet dėkoju žmonėms, kurie mane palaikė. Kelionės metu ne tik atvažiuodavo nepažįstami žmonės, siūlėsi padėti, bet ir visi sekėjai socialiniuose tinkluose, kurie pamatydavo, kad jau pusvalandį nekeliu „storių“, jau klausdavo, ar man viskas gerai.

Simonas Urbonas / Asmeninio albumo nuotr.
Simonas Urbonas / Asmeninio albumo nuotr.

Ar pasitaikė kokių nors ekstremalesnių netikėtumų?

Aš dažnai šiuose žygiuose einu gatvėmis, ne visur praeisi miškus ar privačias valdas, tad tenka keliauti gatve ir ja dalintis su automobiliais, kurie lekia 100 km/val. greičiu. Dažniausiai telpame visi – aš pasitraukiu arba mane apvažiuoja, bet vieną dieną automobilis taip pralėkė, kad galvojau, jog mane nuneš su veidrodėliu.

Jis sustojo, išlipo ir pradėjo rėkti, kad tokiems kaip aš reikėtų išspardyti užpakalį ir parodyti, ką reškia gatvėmis žygiuoti. Iškart pagalvojau, ar konfliktuoti ar nusisukti ir nueiti, bet aš atsisukau ir ramiai prie jo priėjau. Leidau jam išsikalbėti ir paskui pradėjome šnekėtis. Šnekėjomės ilgai iki kol sužinojau visą jo istoriją.

Pasirodo, jį išmetė iš darbo, žmona pyksta, kad jis nemaitina vaikų ir suvokiau, kad liūdni žmonės Lietuvoje tampa labai piktais. Truputis išklausymo kartais atrakina kai kuriuos dalykus ir to pikto žmogaus veide, galiausiai, atsiranda šypsena.

Taip pat keliaudamas vis užklystu į mažas parduotuves ir paklausiu, ką dažniausiai perka. Tad labai įdomus faktas yra tai, kad šį mėnesį buvo daugelyje parduotuvių pagerintas viso gyvenimo rekordas – nupirktas didžiausias kiekis alaus. Iš kitos pusės – baisus faktas, nes žmonės mažuose miesteliuose tiesiog leidžia dienas gerdami. 

Simonas Urbonas / Asmeninio albumo nuotr.
Simonas Urbonas / Asmeninio albumo nuotr.

Ar naująjį „Huawei“ laikrodį galime priskirti prie vienų naudingiausių daiktų kelionėje? 

Tai yra geriausias draugas kelionėje. Jis skaičiuoja visą mano nueitą atstumą ir sudėlioja maršrutą. Pavyzdžiui, aš vakare grįžęs tiesiog paspaudžiu mygtuką ir pamatau viską, kur nuėjau, užėjau, kur kokią nuotrauką padariau. Tai man labai padeda atsiminti kelionę ir jos įpūdžius.

Lygiai taip pat „Huawei Watch 3 Pro“ visas 24 valandas per parą skaičiuoja mano sveikatos rodiklius ir tai yra vienas svarbiausių dalykų. Pavyzdžiui, ar naktis buvo gera miego atžvilgiu, kiek mano kūne susikaupę streso, kaip plaka širdis, nes aš taip matau, kada jau laikas pailsėti. Žinoma, mes vis dar pažindinamės, tačiau naujasis „Huawei“ laikrodis, kaip ir ankstesni jo broliai, man labai patinka.

Kokiomis laikrodžio funkcijomis teko naudotis daugiausiai?

Šiame laikrodyje yra virš 100 sporto režimų. Aišku, šiuo metu aš nesportuoju, neslidinėju, bet kiekvieną kelionės rytą pradėdavau nusistatęs žygio režimą ir savo dieną baigdavau jį išjungdamas. Tai buvo pagrindinė funkcija su kuria praleisdavau po pusę paros, nes taip ji skaičiuodavo mano nueitus žingsnius ir kilometrus. Kelionėje man tai ir yra svarbu, nes aš buvau užsibrėžęs nueiti virš pusės milijono žingsnių, tad su savo draugu tiksliai žinojau, kiek dar liko iki tikslo.

Taip pat kelionės metu fotografavausi su telefonu per atstumą, o tam naudojau laikrodį. Apskritai, šis laikrodis padeda mėgautis kelione. Grįžęs po žygio dabar naudosiu ir visas kitas funkcijas, visų iš karto net neįmanoma išbandyti. Čia kaip su žmogumi – susitinki ir per pirmą savaitę pilnai jo nepažinsi, lygiai taip pat ir su laikrodžiu.

Simono Urbono laikrodis / Asmeninio albumo nuotr.
Simono Urbono laikrodis / Asmeninio albumo nuotr.

Ar laikrodžiui „Huawei Watch 3 Pro“ pavyko kartu su jumis atlaikyti šį žygį?

Pirmiausiai sužinojau, kad mano laikrodis turi specialią SOS funkciją, kuri, jeigu tu krenti praradęs sąmonę, pajaučia ir informuoja nurodytą kontaktą. Ir jeigu keliauji kalnuose ar dar kur nors, ši funkcija visuomet veikia. Atrodo tokia praprasta, bet labai svarbi ir saugumo jausmą kelionėje užtikrinanti funkcija. 

Kalbant apie tai, kaip laikrodis išgyveno žygį, atsakysiu tiesiog vienu pavyzdžiu. Antrą ar trečią žygio dieną aš maudžiausi ir, išlipęs į krantą, netyčia įspyriau laikrodį į prūdo gilumas. Teko man šokti atgal, nardyti ir jo ieškoti. Pagaliau jį radau ir nustebau, kad jame yra speciali funkcija – paspausti ir išpurtyti vandenį. Tą ir padariau, o laikrodis iki šiol veikia puikiai.

Dar nustebino tai, kad tiek landžiojau per visokiausius šabakštynus, akmenynus ir ne kartą esu laikrodį tėkštelėjęs ir į kampą, ir į akmenį, ir į medį, bet jis turi kažkokį išskirtinį korpusą, nes net nesusibraižė. Žygio pradžioje dar labai prižiūrėjau laikrodį, bet paskui atsipalaidavau ir jis save puikiai prižiūrėjo pats. Taip pat man labai patiko ir odinė „Huawei Watch 3 Pro“ apyrankė, nes su ja laikrodis visiškai neprakaitavo, neslidinėjo ir nepaliko jokių nuospaudų.

Simonas Urbonas / Asmeninio albumo nuotr.
Simonas Urbonas / Asmeninio albumo nuotr.

Kokios mintys užplūsta jau įveikus ir pabaigus žygį?

Pagrindinė mintis būtų ta, kad šis žygis tarsi suvienijo žmones ir įrodė, kad mes gyvename tarp tikrai gerų žmonių. Aš kiekvieną dieną gaunu bent po porą šimtų žinučių socialiniame tinkle „Instagram“ ir pagalvoju, kad jei atsispausdinčiau žinutes, kurios yra palaikančios ar įkvepiančios, galėčiau išleisti nuostabią motyvacinę knygą. Ją skaitytum ir degtų širdis noru kažkam padėti arba eiti į tokį patį žygį. 

Labai džiugu ir tai, kad mano žygis įkvėpė daug žmonių keliauti. Gaunu žinučių su žmonių nuotraukomis, kurie dėkoja, kad įkvėpiau juos atsistoti ir eiti. Išsiruošęs į žygį aš pats išėjau su visu internetu, nes nusprendžiau, kad noriu, jog su manimi keliautų ir kiti. Galbūt ir tie, kurie negali keliauti, tai darytų virtualiai. Ir tikrai žmonės labai susitapatino, kai kurie ir fizinius skausmus jaučia ar sako „jeigu tu viduriuoji, tai mes irgi“. Tas žmonių gerumas ir artumas šiame žygyje buvo vienas nuostabiausių atradimų.

Žinoma, labai nustebino ir Lietuvos grožis. Kai eini, mūsų šalis tampa tokia didelė, plati ir skirtinga. Kai įsijungi žemėlapį ir pamatai, kad su mašina nuvažiuoti užtruks 20 minučių, o nueiti pėsčiomis – virš 4 valandų, tada ir supranti, kokia didelė ir įspūdinga yra Lietuva. 

Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, už teksto turinį atsakingas partneris.

Naujausi straipsniai