Liepos 6-8 dienomis „Harmony Park“ vyksta Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas. Pranešimus skaito verslininkai, menininkai mokslininkai ir politikai iš viso pasaulio. Šeštadienį tema „Trijų kartų diskusija“ kalbėjo kunigas Antanas Saulaitis, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Lietuvos Respublikos ūkio ministras Virginijus Sinkevičius. Prie diskusijų mikrofono stoję garsūs Lietuvos žmonės drąsino nepamiršti savojo identiteto ir bendruomeniškumo.
„Išvykti ir negrįžti. Kas užsienyje praleidžia penkis metus – paprastai negrįžta“ , – ramiai savo kalbą pradėjo kunigas A. Saulaitis.
Vyras priklauso senjorų kartai. Jis pats, užsienyje praleidęs daug laiko, žino, kaip kartais sunku suvokti savo tautiškumo ir bendruomeniškumo svarbą.
„Gyvenau užsienyje ir mačiau, kaip lietuviai išvažiuoja 1988 metais. Tada buvo svarstančių, ar Amerikoje gyvenantys žmonės po daugelio metų prisimins savo kalbą? Kažin, ar pirmas į Australiją atvykęs lietuvis pagalvojo, ar po daugelio metų čia kažkas kalbės lietuviškai?
Būti lietuviu – reiškia pažinti savo šaknis. Kas seka popiežių Pranciškų, kuris greitai apsilankys Lietuvoje, žino, kad jis dažnai kalba apie tai, jog svarbu žinoti savo kilmę. Jei neturi šaknų – pasauly esi paklydęs,“ – kalbėjo kunigas.
Saulaičio kalbos pagrindas buvo priversti suvokti pasaulyje gyvenančių tautiečių norą būti kartu, praeities aplinkybes ir dabarties lietuvių supratimą.
Dalia Ibelhauptaitė savo kalbą pradėjo prisiminimais apie tai, kaip ji sulaukė pakvietimo dalyvauti šioje diskusijoje. Moteris pabrėžė nenorinti būti TIK sovietų kartos atstovė:
„Mes esame tremtinių vaikai, esame karta, kuri iškentė labai daug dalykų karo ir pokario metais. Taip pat esame tie, į kuriuos tėvai sudėjo savo viltis.
Mano mama visą laiką bandė mane auginti, kad visi būtume labai stiprios asmenybės, stiprūs individai, turėtume savo įsitikinimus. Tai buvo priešinga ideologija tuometinei valstybinei ideologijai“, – kalbėjo režisierė.
Dalia prisiminė, kuomet mama jai pasakojo apie vilkus Sibire, o režisierė, nuėjusi į mokyklą sužinojo, kad apie tai pasakoti yra tabu.
„Gyvenome dviejose realybėse“, – prisiminė Dalia.
„Jau anksti mokykloje norėjau turėti vidinę laisvę. Mūsų teatro „dievas“ tuo metu buvo Eimuntas Nekrošius. Dėl jo „Jaunimo teatro“ prie teatro durų nusidriekdavo eilės. Jis kalbėjo apie tai, kas visiems buvo svarbu, bet tai darė metaforomis.
Man buvo 18 metų, kai prasidėjo įvairūs perversmai. Buvome žmonės, kurie galvojo galintys pakeisti pasaulį. Vaikystėje neįmanoma realybė tapo pasiekiama ranka.
Pasikeitus pasauliui, pasikeitėme ir mes.
Mano profesija yra teatras. Kuriu fantastines realybes. Įsivaizduokite, kiek galėčiau prikurti apie tai, kokia Lietuva bus po 100 metų. Prmoji mano mintis – turėtume būti patys progresyviausi,” – palinkėjo moteris.
„Pati 28 metus gyvenu Londone, bet Lietuvos televizijoje mane išvysti įmanoma žymiai dažniau nei užsienio TV ekranuose.”
Dalios Ibelhauptaitės įkvepianti kalba buvo palydėta audringais plojiimais. Turime būti žmonės, kalbantys ir skleidžiantys žinią apie Lietuvą – tokia buvo režisierės idėja. Juk identitetas nepriklauso nuo kraujo ryšio, gimimo vietos ar aplinkos, kurioje esame šiuo metu. Lietuviškoji savastis yra gyva kiekviename iš mūsų, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kokį lietuvišką identitetą ištransliuojame aplinkiniams.
