„Lietuvos gyventojų mentalitetas man visuomet atrodė toks artimas. Esu kilusi iš Gruzijos, dar visai mažytė išgyvenau sunkius laikus, mūsų šalyje vyko pilietinis karas, kaip tik tuo metu Lietuva ėmė po truputį atsigauti po Sovietų Sąjungos okupacijos. Žmonės, paveikti tokių istorinių įvykių, užauga šiek tiek kitokie. Sakyčiau, tvirtesni“, – neslepia romantiškoji Katie Melua (34), liepos 18 dieną surengusi nuoširdų koncertą Trakų pilyje.
Kutaisyje gimusi Ketevan Melua (toks tikrasis dainininkės vardas) būdama aštuonerių su šeima išvyko gyventi į Šiaurės Airiją: jos tėvui, širdies chirurgui, buvo pasiūlytas gerai mokamas darbas Karališkojoje Viktorijos ligoninėje Belfaste. Šiek tiek vėliau talentinga mergina apsigyveno Londone, o 2003 metais debiutavo kaip atlikėja. Bendradarbiaudama su prodiuseriu Mike’u Battu ji įrašė net šešis albumus. Aksominio balso savininkę nuo pat pradžių lydėjo stulbinama sėkmė: debiutinis dainų rinkinys „Call of the Search“ per trumpiau nei pusmetį buvo parduotas beveik dviejų milijonų kopijų tiražu. 2006-aisiais Katie Melua buvo daugiausia albumų parduodanti muzikantė Europoje, o tokios jos dainos kaip „The Closest Thing to Crazy“, „Call Off the Search“, „Piece by Piece“, „Crawling Up a Hill“ ar „Nine Million Bicycles“ tapo tikrais hitais. Naujausią, septintąjį, albumą „In Winter“ dainininkė 2016-aisiais įrašė gimtojoje Gruzijoje, o pernai pasirodė geriausių dainų rinkinys.
Katie, papasakokite apie ką jūsų naujos dainos, prie kurių dirbate?
Po ilgų kelionių ir ieškojimų dažnai sėdžiu savo namuose Londone, rašau dainas, kai mano vyras tuo tarpu darbuojasi garaže. Šią vasarą gerbėjai išgirs vieną naują kūrinį, o visas albumas dienos šviesą turėtų išvysti kitais metais. Visgi kol kas dar anksti kalbėti konkrečiai. Galiu tik patikinti, kad įtemptai rašau dainas, esu apimta kūrybinės ekstazės. Nemėgstu ir nemoku kurti mechaniškai, turiu jausti, ką darau.
Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą. Ar tai reiškia, jog malonu čia sugrįžti?
Mano gimtoji šalis Gruzija ir Lietuva – dvi valstybės, kurios viena kitą beprotiškai gerbia. Dėl bendros istorijos Sovietų Sąjungoje Lietuva ir Gruzija šiek tiek panašios. Žmonių mentalitetas – taip pat. Myliu lietuvius. Prisimenu, kaip pirmą kartą atvykusi į Lietuvą negalėjau patikėti, kokia bendrystė mus sieja. Tai – nuostabu. Dalijomės praeitimi, o dabar galime kartu kurti ateitį. Tikriausiai tai man labiausiai čia ir patinka.
Vos pradėjusi karjerą tapote viena populiariausių atlikėjų visame pasaulyje. Kaip priimate jums žarstomus komplimentus?
Kukliai. Kiekvieną kartą susijaudinu, kai kas nors pagiria. Man be galo malonu būti įvertintai, bet žinau – tikrai yra kur tobulėti. Visi geri žodžiai skatina eiti į priekį ir tikiu, kad manęs dar laukia ilgas ir įdomus kelias.
Karjerą pradėjote prieš šešiolika metų – kaip, jūsų nuomone, per šį laiką pasikeitė muzikos industrija? Kokie vidiniai perversmai vyko jūsų gyvenime?
Kai įrašiau pirmąjį albumą, man tebuvo aštuoniolika. Šlovė užklupo žaibiškai. Koncertai, albumai, vienas interviu po kito. Didelis tempas, didelė atsakomybė. Nenoriu skųstis, tačiau sėkmė turi savo kainą ir aš greitai perdegiau – buvau pavargusi, psichologiškai išsekusi. Pamoka, kurią išmokau? Svarbu laiku stabtelėti, pailsėti, pasidžiaugti diena. Nė vienas nesame amžini. Laimei, išmokau save tausoti.
Muzikos pramonei didžiulę įtaką padarė socialiniai tinklai. Pati neseniai pajutau, kokia priklausomybė man išsivystė nuo instagramo. Manau, socialiniai tinklai pakeitė tai, kaip suvokiu savo ir publikos ryšį. Dažnai atsiverčiu socialiniame tinkle dėmesį man parodžiusio žmogaus anketą, matau ten viską – gimimo metus, kokios šalys jam patinka, ar turi šeimą. Džiaugiuosi, kad turiu šią privilegiją. Galiu susidaryti nuomonę apie žmones, kuriems patinka mano kuriama muzika. Kiek daug įdomių, talentingų asmenybių man parašo, susisiekia!
Jūsų vyras Jamesas Toselandas – buvęs lenktynininkas, dabar pats groja grupėje „Toseland“. Jūs į sceną kartais žengiate su broliu. Niekada nekilo minčių surengti šeimos trio pasirodymą?
Dievinu savo brolį ir Jamesą. Kartais kuriame kartu, visgi tai, ką groja mano vyras, labai skiriasi nuo mano muzikos. Jamesas apie kūrybą turi savo nuomonę, jos tvirtai laikosi, dažnai pasiginčijame, kokia turėtų būti gera daina. Ir tai yra puiku – tikrai nenorime, kad mano ir vyro muzika supanašėtų.
Su mylimuoju jus suvedė likimas, meilė muzikai? Tikite pasakomis su laiminga pabaiga?
Manau, gyvenimas per daug sudėtingas, kad viską, kas nutinka jame, vertintume kaip likimą. Patys priimame sprendimus, tam tikri mūsų veiksmai nulemia ateitį. Net ir pasakoms kažkas parašo pabaigas. Likimu nelabai tikiu, manau, kad visos mūsų gyvenimo įvykių pradžios ir pabaigos priklauso mums patiems.
