Tomos ir Gedo Dambrauskų likimas: skausmingos procedūros, pirmojo vaikelio netektis ir visa atperkantis dvigubas džiaugsmas

„Happeak“ bendraturčiai: skausmingos procedūros, pirmojo vaikelio netektis ir visa atperkantis dvigubas džiaugsmas / „Mark and Migle photography“ nuotr.
Autorius: Aistė Simėnaitė
Publikuota: 2017-09-24 13:39
Kol tapo penkių mėnesių dvynių Uvio ir Vėjos tėvais, Toma DAMBRAUSKĖ (29) ir jos vyras Gedas Dambrauskas (38) patyrė didžiulių išbandymų. Drabužių prekės ženklo „Happeak“ bendraturčiai neteko pirmojo vaikelio, Toma ištvėrė itin skausmingas procedūras, tačiau tėvystės džiaugsmas buvo to vertas.

Vestuvinius poros žiedus puošia trikampiai, reiškiantys šeimą. Jie atsikartoja ir identiškose tatuiruotėse, kurias jiedu pasidarė prieš pat santuoką. Vėliau jas papildė ir žemuogės – simbolis pirmojo vaikelio, kurio neteko. „Vadinom jį Žemuogyte, o po nutrūkusio nėštumo nusprendėme, kad norime pastatyti jam tokį paminklėlį“, – liūdnai šypteli Toma.

Kodėl ji atvirai pasakoja savo išgyvenimus, kai tūkstančiai porų linkusios tokią patirtį nutylėti? „Kai netekau Žemuogės, psichologai patarė, kad jei kalbėsiu – palengvės, – prisipažįsta. – Pradėjus atsiverti apie netektį, taip ir atsitiko. Galiausiai net galiu apie ją kalbėti be ašarų. Paskui pastebėjau, kiek daug žmonių man rašo, kiek guodžiasi, kad jie taip niekada ir neišdrįso atsiverti, kad sunkumas vis dar guli ant krūtinės. Manau, būtina apie tai kalbėti – visiems išgyvenantiems tokius dalykus bus drąsiau. Daug kas sako, kad jei nepavyksta, vaikų turėti nelemta. Visiškai nesutinku – kaip gali būti nelemta, kai šitaip nori ir lauki? Net žinodama, kaip viskas bus, perėjusi visus sunkumus, vėl elgčiausi taip pat.

Prieš sutikdama Gedą, dirbau komunikacijos agentūroje. Darbas buvo visas mano gyvenimas. Mano sfera – socialinė žiniasklaida. Matyt, dėl to ir dabar esu tokia aktyvi socialiniuose tinkluose. Darbe tobulėjau, turėjau daug tikslų, bet galiausiai atėjo toks sąstingis – nežinojau, ką toliau daryti, kur eiti. Pradėjau siūti, tikėjau, kad kada nors atidarysiu rūbų parduotuvę...

Dirbdama turėjau suprasti, kaip veikia „Tinder“ programėlė, ją įsirašiau, pokštaudama ir naudojau. Galiausiai atradau nuostabių draugų – ne meilių, bet puikių bičiulių, su jais bendraujame iki šiol. O pamačiusi Gedą supratau, kad jis man patinka ne tik kaip draugas. Po savaitės bendravimo virtualioje erdvėje susitikome. Nežinojau, kas yra Gedas, kas „Happeak“, – nieko. Maniau, kad šitas žmogus jau nebenorės kurti šeimos – Gedas turi dešimtmetį sūnų Jorį, yra išsiskyręs... Per pirmąjį pasimatymą jam pasakiau, kad didžiausias mano gyvenimo tikslas yra turėti šeimą, vaikų. Gedo tai neišgąsdino, kaip tik – atvirkščiai, išgirdau iš jo „tu būsi mama“ ir mes nuo tos pačios dienos – nuo pirmojo pasimatymo – likom gyventi kartu. O po kelių dienų mano nuomojamame mažame bute apsigyveno ir Gedo sūnus Joris.

„Mark and Migle photography“ nuotr.
„Mark and Migle photography“ nuotr.

Buvome tikri, kad norime šeimos, vaikų, ir supratę, kad nėra ko laukti, po devynių mėnesių nuo pažinties susituokėme. Po vestuvių sunerimome – kodėl jau devynis mėnesius nesiseka pastoti. Iš pradžių labai kaltinau save – juk Gedas jau turi vaiką. Vaisingumo klinikoje man atliko labai skaudžių procedūrų, tyrimų, bet nerado jokių problemų. Problemos buvo kitur, bet medikai nuramino – viskas įmanoma, tik reikia pagalbos. Ir iš tiesų – pavyko iš karto. Planavome ateitį, džiaugėmės meile – buvau įsitikinusi, kad pilvelyje nešioju mergaitę, abu ją vadinom Žemuogėle. Kartą pajutau, kad mano organizme vyksta kažkokie pokyčiai, ir nuvykę pas medikus sužinojome, jog vaisiaus širdelė nebeplaka. Pasirodo, vaikutis nebegalėjo vystytis – iki trečio mėnesio augo, o paskui sustojo tiek vystymasis, tiek širdutė. Teko rinktis – ar daryti vadinamąjį valymą (chirurginiu būdu), ar gimdyti pačiai. Kadangi pasirinkus antrąjį būdą lieka mažesnė komplikacijų ateityje rizika, o mes žinojome, kad vis tiek norėsime turėti vaikų, rinkausi psichologiškai sunkesnį, bet saugesnį būdą, kai medikamentais skatinami sąrėmiai. Ištvėriau aštuonias valandas skausmo, po jų jaučiausi lyg mirusi.

Tai buvo tragiškas laikas. Prasidėjo fiziniai pokyčiai, panikos priepuoliai, nebegalėjau normaliai kvėpuoti, kentėjau nuo depresijos, lankiausi pas psichologus – ieškojau pagalbos visur. Tuo metu, kad ir kaip stengėsi, man negalėjo padėti net Gedas. Turėjau susitvarkyti pati. Statistiškai poros po pagalbinių apvaisinimų, net ir pavykusių, dažnai išsiskiria. Pykomės ir mes, bet vyro stiprybė ir palaikymas atsvėrė mano pasiašarojimus. Psichologė patarė, kad viskas pasikeistų, jei susilaukčiau vaikelio, todėl vos po pusės metų nuo netekties vėl mėginome pastoti.

„Mark and Migle photography“ nuotr.
„Mark and Migle photography“ nuotr.

Buvo be galo baisu. Manau, kad net ir mūsų pykčiai su vyru buvo iš baimės. Bijojau, kad nebeišgyvenčiau dar vienos netekties, nežinojau, ką daryčiau, jeigu vėl nepasisektų. Jaučiausi per silpna ir vėl tai patirti. O Gedas stipriau už mane tikėjo, kad mums pavyks. Silpnumo akimirkomis norėdavau, kad mane paguostų, o jis tik tvirtai pasakydavo: „Viskas bus gerai.“

Visą mėnesį kiekvieną rytą ir vakarą leisdavausi itin skausmingus vaistus į pilvą. Vyro palaikymą jaučiau ir tada – Gedas, norėdamas suprasti, ką patiriu, kartą irgi susileido injekciją. Galiausiai, kai užsimezgusius embrionus įkėlė į pilvą, man pasireiškė komplikacijos – pilve pradėjo kauptis vandenys. Per dieną jis išsipūtė, beveik nelanksčiau pirštų, visus raumenis sutraukė mėšlungis. Kai mane guldė į ligoninę, jau nebepaėjau, venos buvo susitraukusios, net nerado, kur įstatyti lašelinę. Tą pačią dieną sužinojau, kad laukiuosi. Tuomet medikams sakiau, kad būtina gelbėti vaikelį (dar nežinojau, kad nešioju dvynukus), o jie tikino, kad užbaigus nėštumą man pagerėtų.

Nutraukti taip laukto nėštumo nesutikau nė už ką. Mane operavo, prasidėjo nesibaigiančios be galo skausmingos procedūros, vandens nusiurbimai iš pilvo ertmės, o jo kasdien prisikaupdavo dar daugiau, nei nusiurbdavo. Ligoninėje praleidau mėnesį, buvau prirakinta prie lovos. Organizmas patyrė didelį šoką – narkozę, operaciją, procedūras, antibiotikus, kasdienes injekcijas nuo skausmo bei skystinančias mano kraują, o nėštumas dar skaičiavo tik pirmąsias savaites: garantijų, kad vaikai išgyvens, – jokių.

Buvau be galo laiminga sužinojusi, kad esu nėščia, bet gydytojai neleido atsipalaiduoti. Po dviejų savaičių ligoninėje sužinojau, kad turiu du embrionus, bet mažasis nesivysto. Stengiausi išsilaikyti rami, tikėjausi, kad nors vienas išgyvens. Daktarams pati pasakiau, kad ta mažesnioji – mergaitė. Tikėjau, kad čia sugrįžo mūsų Žemuogė. Paskui echoskopija parodė, kad ten, kur rodžiau, ir buvo mergytė, o kitas embrionas augo į berniuką.

„Mark and Migle photography“ nuotr.
„Mark and Migle photography“ nuotr.

Po mėnesio mus paleido iš ligoninės, bet dar negalėjau vaikščioti, buvo sunku, nuolat vemdavau, vis dar nežinojome, ar išgyvens vaikai. Verkdavau, nervindavausi, drebėdama laukdavau kiekvieno pasirodymo daktarams, bet Gedas mane sustabdydavo: „Turi būti stipri, vaikams tavęs reikia.“

Nuo trečio mėnesio nebepykino, pilvas augo, pradėjau jausti judesius – buvo nerealus periodas. Aš visą gyvenimą svajojau turėti dvynius. Mano senelis buvo iš dvynukų, mano Zodiako ženklas Dvyniai, vardas hebrajiškai reiškia „dvynys“, nuo vaikystės tikėjau, kad turėsiu būtinai dvynukus.

Dabar svarstau, kad viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti. Tam, kad susilaukčiau dvynukų, turėjau sutikti Gedą, mums turėjo parinkti būtent tą procedūrą, kuri suteikė didesnę galimybę susilaukti dvynių, visos mano svajonės pradėjo pildytis, o ir savijauta – gerėti. Buvome be galo laimingi, šventėme mano nėštumą ir gyvenimą ir, nors beveik nebepanešdavau pilvo, nutirpdavo kojos, užspausdavo nervus, buvau jau ramesnė – jaučiau vaikus, jie spardėsi.

Paskui pradėjo darytis labai sunku ir galiausiai atsibudau naktį baloje, galvojau, nubėgo vandenys. Uždegęs šviesą Gedas pasakė: „Ne vanduo – kraujas. Ramiai renkis ir važiuojam į ligoninę.“ Visa sustingau, negalėjau ištarti nė žodžio iš baimės, kad kas nors negero atsitiks dvyniams. Ligoninėje sustabdė beprasidedantį gimdymą, suleido vaistų, kad subrandintų vaikučiam plaučius, o po kelių dienų mus paleido namo. Kadangi viskas dar labiau pasunkėjo, buvau tikra, kad gimdysiu bet kurią sekundę.

„Mark and Migle photography“ nuotr.
„Mark and Migle photography“ nuotr.

Balandžio 3 dieną atšventėme 10-ąjį Jorio gimtadienį, o balandžio 5 dieną, skaičiuodama 33-iąją nėštumo savaitę, jau gimdžiau. Diena buvo nuostabi – švietė saulė, atsibudau, pradėjo bėgti vandenys, susipakavau daiktus, vyras pasirūpino gyvūnų namuose priežiūra ir ramiai laimingi iškeliavome į ligoninę. Nors streso, žinoma, buvo, bet pavyko: vaikučiai pasistengė ir išpildė mano svajonę – pagimdyti juos natūraliai. O Gedas išpildė ir kitą – buvo šalia viso gimdymo metu ir labai padėjo. Kai sąmonė aptemdavo, girdėdavau tik jo žodžius. Išsigandau tik to, kad vaikai gimę neverkė. Sūnų iš karto išnešė į reanimaciją, o dukrą dar spėjau pamatyti. Staiga iš keliolikos daktarų palatoje liko vos pora, vyras buvo išprašytas laukti už durų, vaikai – reanimacijoje, o aš – viena, be galimybės juos apkabinti ar bent pamatyti.

Savaitę beveik nemiegodama traukiau pienelį, nešdavau jį vaikams. Apsiverkdavau kas kartą, kai nepavykdavo nusitraukti tiek, kiek reikalauja normos. Galiausiai leido juos mažiukus, apraizgytus laideliais, išvystyti. Vos pamačiusi pradėjau verkti – vaizdas buvo bauginantis, bet tai buvo laimės ašaros: pagaliau gavau materialų įrodymą, kad pagimdžiau. Vėliau leido kūdikius paliesti pirštu, po kelių dienų – palaikyti prie krūtinės, o po savaitės – net pakeisti sauskelnes. Nors tuo metu jie buvo tokie mažulyčiai, kad net bijojau prisiliesti, bet jau atėjo suvokimas, jog tikrai turim vaikus. Mergytė svėrė 1900 gramų, o berniukas – 2300.

„Mark and Migle photography“ nuotr.
„Mark and Migle photography“ nuotr.

Baisiausia buvo, kad gimę ankstukai arba nustoja vystytis, arba toliau vystosi kaip motinos pilve. Jiems nuolatos tikrino širdeles, smegenis, akių tinklaines. Aplink matėm tėvelius, kurių, pavyzdžiui, vienas iš dvynukų neišgyveno, kitus – kuriems prasidėjo komplikacijos. Kiekvieną sekundę gyvenome baimėje, kad kas nors gali atsitikti ir mūsų mažyliams. Galiausiai po trijų savaičių ligoninėje mus išrašė. Pati, kad viskas bus gerai, supratau, kai vaikai pradėjo rėkti, rodyti savo kaprizus, charakterį. Dabar galėčiau valandas žiūrėti į tai, kaip jie pradeda bendrauti, atpažinti žmones, šypsotis. Be galo vertinu taip pat tėvystės atostogų išėjusio Gedo pagalbą – jis yra tėtis iš didžiosios raidės. Mes visada kartu, mes puiki komanda, dėl to mums nereikia nei auklių, nei mamų pagalbos, mes puikiai tvarkomės drauge.

Visada buvau stipri – daug turėjau operacijų, ligų, todėl buvau tikra, kad manęs neįmanoma palaužti. Bet gimus vaikams supratau, kad visai neturiu ribų – galiu tiek daug. Ir meilės kiek turiu – jau atrodo nebeįmanoma, bet kiekvieną dieną įsimyliu dar labiau. Kartais žiūriu ir, atrodo, vien iš tos meilės ir apsiverksiu. Dėl vaikų, atrodo, galiu viską padaryti. Jokie skausmai nėra skausmai – vos pagimdžiusi sakiau, kad dar galėčiau. Koks skausmas? Aš du vaikučius pagimdžiau. Nuostabus jausmas. Ir nesustoju – noriu dar mažylių.

Noriu, kad vaikai būtų draugai, – man tai labai svarbu. Jau dabar jiems nuolat pasakoju jų atsiradimo istoriją ir kad jie yra mano stebuklas. Noriu, kad jie žinotų, kaip juos myliu, kad tai jaustų. Noriu, kad jie gerbtų kitus žmones, tėvus, mylėtų vienas kitą, vyresnįjį brolį... Tikiuosi, dar turėsim daugiau vaikų – dvynukai gimė iš begalinės meilės. Mes juos mylėsim, jie mylės pasaulį, taip gražiai viską ir piešim. Atrodo, jokių sunkumų nėra ir nebus, nes jie nublanksta prieš šitą stebuklą. Su meile viskas išgyvenama lengvai. Tikiu, kad apsupti tokio jausmo gali užaugti tik geri žmonės.“

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai