Tomas Sinickis. Saviugdos milijonai

Tomas Sinickis / „Mantas Headshooter“ nuotrauka
Autorius: Tomas Sinickis, muzikantas
Publikuota: 2020-01-26 20:02
Suskaičiavau, kad antrą kartą muzikoje dalyvavau dvigubai ilgiau negu pirmą. Pirmą kartą veiklą vykdžiau nuo 2006-ųjų iki 2008-ųjų ir per dvejus metus spėjau išleisti du albumus. Antrą kartą užsibuvau nuo 2015-ųjų iki 2019-ųjų ir per ketverius metus išleidau keturis. Produktyvumas panašus. Tik agonijos daugiau. Net nežinau, kas mane motyvavo ir kam to reikėjo. Vis dėlto spėju, kad tai amžiaus vidurio krizės apraiškos.

Kas bus toliau? Baisu, kad bus ekonomikos krizė. Pastaroji prasidėjo 2008 metais – kai pasitraukiau, po pusmečio. Jei ji prasidėtų 2020-aisiais, tuomet visiems būtų į naudą, jei Sinickis daugiau gyvenime neimtų instrumentų į rankas, bet jeigu netyčia paimtų – liepkite jam nenustoti. Dabar jūs sakote: „Krizė atsilieptų visiems, o kaip bus tau, Tomai?“ Šis klausimas rūpi ir man. Todėl pradėjau svarstyti kitas karjeros galimybes viešojoje erdvėje.

Mano tyrimo pradžioje į viršų iškilo humoristai. Jų yra daug ir visur.

Geri, blogi – niekam iš esmės nesvarbu. Mano tinklalaidės peržiūrų skaičius šovė į viršų, kai į ją pakviečiau Olegą Šurajevą. Tas pat nutiko, kai atėjo Mantas Katleris ir Mantas Bartuševičius. Supratau, kad jie yra tikrieji Lietuvos rockstar’ai. Humoristų fenomenas nestebina. Ši tendencija atėjo iš Vakarų. Palyginti su muzika, reikia kur kas mažiau investicijų, galima dažniau keisti programą, galima saugiai „groti“ koverius. Apibendrinant – humoristo karjeros galimybės man patinka.

Akivaizdus variantas yra politika. Čia net stengtis nereikia. Partijos pačios ateina ir siūlo tapti jų nariu. Viena žymi Lietuvos politikė net pažadėjo dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje, jei Sinickis bus įtrauktas į jos partijos sąrašą. Tikriausiai todėl nebūsiu. Ne dėl to, kad nenoriu valdžios. Joks save gerbiantis Lietuvos pilietis neturėtų dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje. Ją žiūrėti – irgi nepagarbos sau ženklas. Siųsti į šį konkursą debiutantę, išgyvenančią amžiaus vidurį, – mirtina nuodėmė. Aš dar ne tiek sugadintas. Aš – ne despotas. Aš – krikščionis (dažniausiai).

Tomas Sinickis
Tomas Sinickis

Dar svarsčiau rašyti knygą. Bet apie ką? Kadangi rinkdamasis veiklą pirmiausia galvoju apie pinigus, pradėjau domėtis, kokio pobūdžio literatūra daugiausia perkama. Paaiškėjo, kad grožinė literatūra Lietuvoje nėra geras verslas, pasaulyje – iš esmės irgi. Rašytojui, kuris tikisi išgyventi iš grožinės literatūros, turi šypsotis dar didesnė sėkmė nei muzikantui, kuris nedalyvavo televizijos talentų šou.

Turint galvoje, kad mane lydinčios sėkmės dydžio nepakako muzikinei karjerai, grožinė literatūra man reikštų savižudybę.

Daugiau pasidomėjęs išsiaiškinau, kad labiausiai apsimoka rašyti pamokslus – kaip pasiekti laimę, gerovę, stabilumą, finansinę nepriklausomybę ir taip toliau. Ne tik parduosi knygų, bet ir surengsi seminarų ciklą, kuriame išaiškinsi, ko žmonės nesuprato skaitydami. Arba kaip tik priversi pirkti knygą, kurios jie kažkodėl dar nenupirko! Kad ir kaip būtų, nauda atrodo dviguba. Todėl pajamos – irgi dvigubos.

Saviugdos knygos – taip lietuviškai vadinamas šis, pavadinkim, žanras. Saviugdos knygų ne tik daugiausia parduodama – jų daugiausia ir rašoma. Galbūt šiuo atveju paklausa skatina pasiūlą. Tačiau įdomus paradoksas. Jeigu tiek daug išminties (ir asmeninių patirčių) sudėta į šias knygas ir tiek daug žmonių jas yra perskaitę, kodėl mes vis dar tokie nelaimingi, pilnatvės nepasiekę idiotai, toliau perkantys saviugdos knygas?

Ilgai apie tai galvojau ir staiga prisiminiau finansų profesoriaus posakį. Posakį, ne jo sugalvotą, bet pirmą kartą išgirstą iš jo lūpų: „Kas žino, tas daro; kas nežino, tas moko.“ Dar gali būti, kad čia aklas kurčiam kelią rodo. Kad ir kaip būtų, kol perka, tol reikia rašyti. Pabandysiu ir aš.

Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.

Naujausi straipsniai