Bolonijoje šiuo metu reziduojantis Vilniaus universiteto doktorantas Tomas Riklius pasakoja, kokios nuotaikos tvyro šalyje, ir kaip sekasi italams atsisakyti savo ritualų bei įpročių, kuriuos jie ilgus metus laikė savo tapatybės dalimi.
Ar Bolonijoje žmonės laikosi karantino? Ir kaip žiūrima į tuos, kurie nepaiso nurodymų?
Bolonijoje dabar jau viskas gerokai pasikeitę. Žmonių mieste beveik nematyti. Tačiau dar prieš keletą savaičių, kol dar veikė viešosios įstaigos, atrodė, kad kasdienybė teka įprasta vaga. Žinote, tas itališkas gyvenimo būdas – laikysiuosi saugaus atstumo, bet vis tiek nueisiu išgerti kavos į savo kavinę (juokiasi).
Šiandien uždaryti visi verslai, išskyrus būtinuosius – maisto, higienos prekių parduotuves, vaistines, optikas, medicinos įstaigas. Tiesa, dalis italų iki šiol bene kasdien eina į mažas vietines kepyklėles pirkti duonos, bandelių, nes jiems tai yra įprasta, tačiau atėję apsipirkti jie elgiasi sąmoningai.
Turiu pripažinti, vis dar negaliu patikėti, kad žmonės kažkaip išmoko stovėti eilėse! Italai gi yra tie, kurie pabandys užlįsti, apsimesti, kad nepamatė... O dabar italai kaip vokiečiai tvarkingai stovi eilėse, dviejų metrų atstumu vieni nuo kitų (juokiasi). Tai bent jau čia, Bolonijoje, karantino tikrai yra laikomasi.
Manau, kad nemažą įtaką šalyje suvaidino didelę sekėjų auditoriją turintys intelektualai, kultūros žmonės bei influenseriai, kurie tik uždarius šalį socialiniuose tinkluose pradėjo kampaniją #ašliekunamie. Jie ragino žmones elgtis sąmoningai ir skatino tai daryti remdamiesi faktais ir argumentais, rašydami, kiek šalyje turime vietų ligoninėse, kiek jos turi respiratorių, kas bus, jei ir toliau visi gyvensime savo įprastą gyvenimą.
O požiūris į tuos, kurie nesilaiko karantino, yra gan griežtas. Tarkime, mano kambariokas, kuris sportuoja, dar prieš dvi savaites vis išbėgdavo į gatvę. Bet vieną dieną kažkas, važiuodamas pro šalį, sustojo ir atsidaręs langą pradėjo rėkti: „Eik namo, nes karantinas.“ Be to, dauguma vaikšto su kaukėmis, vienkartinėmis pirštinėmis ir jeigu eina į lauką, tai dažniausiai turėdami aiškų tikslą.
Tiesa, tam tikri kultūriniai elementai išliko. Pavyzdžiu, jau kurį laiką „Facebook“ plinta video įrašas, kur pensininkas rengiasi striukę, o dukra, kuri jį filmuoja, jo klausia: „Tėti, kur eini? Juk viskas uždaryta!“ O tėvas atsako: „Ne ne, aš einu išgerti kavos!“ Tada jis išeina į lauką ir pro savo virtuvės langą paprašo, kad jam paduotų kavos, tarsi bandydamas apsimesti, kad natūralus gyvenimas vis dar tęsiasi (juokiasi).
Daugelis verslų šiuo metu stengiasi išlikti, persikeldami į internetinę erdvę. Kaip elgiasi verslininkai Italijoje? Ar jie gauna vyriausybės subsidijas?
Iš pat pradžių buvo sukurtas valstybinis fondas, teikiantis verslams, o ypač smulkiesiems, paskolas be palūkanų, kadangi daugeliui įmonių teko priverstinai užsidaryti, o atlyginimus juk reikia mokėti. Aišku, dabar ir patarnavimų mokėjimai atidėti, tačiau tai, kiek valstybė pajėgi finansuoti ir kaip ilgai tą daryti – nežinia.
Dalis verslų, pavyzdžiui, prestižinių automobilių gamintojai, tokie kaip „Ferrari“, persikvalifikavo valstybės naudai, surinkinėdami greitosios pagalbos automobilius, gamindami kvėpavimo aparatus.
Kas kiek pajėgė, perėjo į internetinį verslą. Tačiau Italija nėra tiek technologiškai pažengusi kaip šiaurinė Europa. Vienas dalykas, čia yra dideli bankiniai mokesčiai, todėl didžioji dalis atsiskaitymų, įskaitant ir algų mokėjimą, vyksta grynaisiais. Kortelėmis atsiskaityti ne prekybos centre retai kur galima. Tikiu, kad pasistūmėjimas į online platformas tikrai įvyks, tačiau abejoju, jog tai bus masiška.
Kitas dalykas, jei Italija per naktį taptų tokia skaitmenizuota kaip Lietuva, ji tiesiog bankrutuotų. Kodėl? Čia yra įprasta, kad vienoje, net ir nedidelė kavinėje, dirba gan daug darbuotojų. Vieną klientą gali aptarnauti net trys žmonės. Ne visada aišku, ką jie dirba (juokiasi), tačiau tai – ir bendravimo kultūros dalis.
O kaip visuomenė vertina vyriausybės darbą?
Įdomus dalykas, jog tiek nacionalinėje, tiek regioninėje žiniasklaidoje, kritikos požiūriu, tvyro štilis. Italijoje, kaip žinome, yra gaji žiniasklaida, ir žurnalistai nėra linkę patylėti, tačiau skandalingų antraščių, klikų rinkimo nėra. Bent jau kiek aš pastebiu.
Visi supranta, kad situacija sudėtinga, ir nacionalinis susivienijimas, bendrystės jausmas padarė tam įtaką. Kol kas pagrindinės žinutės yra susijusios su koronavirusu ir tai, ar situacija gerėja, ar blogėja. Na, o kai situacija pagerės, turbūt viskas palengva sugrįš į ankstesnę kritikos ir rietenų kasdienybę (juokiasi).