Tomas Augulis: „Po tokių permainų norisi išsisakyti“ (papildyta balandžio 28 d.)

Tomas Augulis / Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2013-04-28 13:01
Verslininko ir atlikėjo Tomo Augulio (43) gyvenime nesikeičia turbūt tik tamsūs akiniai – be šio aksesuaro jo neįmanoma sutikti. O visa kita – permaininga lyg upė. Ne šiaip sau jis, matyt, dabar įrašo dainą tokiu pavadinimu. Tarsi būtų priplaukęs dar vieną savo gyvenimo slenkstį.

Kuo šiandien gyvena praeityje populiarus atlikėjas Tomas Augulis?

Kažkaip anksčiau vis pasikuklindavau pasakoti, bet jau dešimtmetį užsiimu elektroninės parduotuvės, kurioje gali pats sau susikurti marškinėlius, verslu, vadovauju reklamos ir kelionių agentūroms, o neseniai įkūriau kelionių portalo rezervacinę sistemą. Esu toks internetinis vaikinas, man patinka virtualūs projektai.

Atlikėjas mirė, tegyvuoja verslininkas?

Verslas – natūrali mano dalis ir kasdienybė. Bet kartais dar pakoncertuoju, o pastaruoju metu vis užsuku į studiją – po truputį įrašau naujas dainas. Tokias, kokių pačiam norisi. Niekam to pernelyg neafišuoju, nes kai prisikalbi, paskui reikia kažką parodyti.

O kam verslininkui reikia tų dainų, įrašų, koncertų?

Tai tam tikra forma, kuria galiu save išreikšti ir kažką pasakyti žmonėms. Man patinka toks kalbėjimas nuo scenos, nes ir šiaip mėgstu bendrauti. Man patinka dėmesys, kai kažkas įvertina, – tai pažįstama kiekvienam dainininkui, aktoriui ar atlikėjui. Visi to nori.

Pasiilgote šlovės?

O čia jau visai kitas klausimas. Kokioje nors Amerikoje būdamas populiarus galėtum mėgautis užsitarnauta prabanga ar būtum apsaugotas nuo nereikalingos viešumos. O Lietuvoje tavo populiarumas lošia prieš tave. Retas kuris iš žinomumo pasidaro pinigų. Nors yra tokių veikėjų, kurie nei dainuoja, nei šoka, bet juos visi mato, stebi, o paimti interviu iš tokių, pasirodo, prestižas. Man atrodo, kad jie lygioj vietoj prisidaro problemų. Juk kai tavęs niekas nepažįsta, gali elgtis ir gyventi, kaip nori.

Lietuvoje įžymybės dažniausiai neturi pinigų, kad gyventų taip, kaip norėtųsi. Prisimenu, kaip viena grupė surengė pristatymo vakarėlį, į jį atvažiavo limuzinu, išlipo, nusifotografavo. O renginiui pasibaigus ir visiems išsiskirsčius nuėjo už kampo, sėdo į troleibusą ir nuvarė namo. Juokinga! Yra ir tokių grupių, kurių žinomi tik pavadinimai, bet ne dainos. Gatvėje gal net nepažintum tų atlikėjų. Nes jie, o dažniau – jos, garsėja įvaizdžiu, kažkokiais skandalais, fotosesijomis, bet nori būti vadinamos muzikos grupėmis. Kas tai per grupė, kurios nė vieno gabalo nežinau? Man, tarkim, dažnai pasako: „O, „Sąnariai“ atėjo...“

Daina „Sąnariai“ – jūsų karjeros topų topas?

Yra ir kitų – „Mano mieloji“, pavyzdžiui. Nors dainą „Sąnariai“ net ir vaikai žino – tai tarsi mano vizitinė kortelė. Ką padarysi, kartais nesąmonės visus užveža. Jau turbūt milijoną kartų esu pasakojęs apie tai, kaip absurdiška idėja virto vizitine kortele. Bet man tai patinka.

Dar viena jūsų vizitinė kortelė – tamsūs akiniai, apie kuriuos irgi milijoną kartų esate kalbėjęs, kaip ir apie pažeistą akies obuolį. Akys jau seniai turėjo išgyti, tačiau akiniai liko visiems laikams?

Na, taip, buvo periodas, kai atėjęs į parduotuvę neįžiūrėdavau kainų...

O dabar matote ir kainas, ir gražias moteris?

Ir moteris, ir kur alaus yra – viską matau. O akiniai liko kaip mėgstamiausias aksesuaras ir įvaizdžio dalis. Jei atsiduriu kur nors viešumoje, stengiuosi būti su akiniais. Netgi poilsiaudamas ir fotografuodamasis su draugais juos užsidedu. Man atrodo, kad aš su jais gražesnis. O ir įprotis liko. Jeigu noriu, kad mane pažintų – užsidedu akinius, kai nenoriu – nusiimu. Patogu. Nors kartais nėra lengva, pavyzdžiui, per kokią nors ceremoniją tamsiame klube.

Jeigu noriu, kad mane pažintų – užsidedu akinius, kai nenoriu – nusiimu. Patogu. Nors kartais nėra lengva, pavyzdžiui, per kokią nors ceremoniją tamsiame klube.

Kaip dainininkui sekasi kurti verslą? Polėkis per toli nenuneša?

Yra čia ir pliusų, ir minusų. Gerai, kad į daug ką galiu pažvelgti per kūrybinę prizmę, kas ne visiems duota, bet turiu mažiau pragmatiškumo, išskaičiavimo nei kiti verslininkai. Labiau pasikliauju nuojauta.

Gal ten, kur sukasi dideli pinigai, neverta vadovautis vien nuojauta?

Atvirkščiai – ji kaip tik labai padeda. Visi pasaulio milijonieriai pagrindinius pinigus užsidirbo vedami nuojautos. Nuojautos laiku įdėti, laiku paimti, kažką sukurti, kažką apgauti.

Nuojauta jūsų kol kas neapgavo?

Visko buvo – ir geresnių, ir blogesnių laikų. Bet iš principo tai, ką darau, man patinka. Tai nėra kryžius, kurį būčiau priverstas tempti. Taip, kartais pavargstu, kartais viskas užknisa. Kai kažkada per Rusijos krizę visiems sumažėjo honorarai ir koncertų skaičius, kiti atlikėjai sėdėjo ir laukė geresnių laikų, o aš pasakiau, jog noriu gyventi dabar ir negaliu laukti. Iki tol mano honoraras siekė 3,5–4 tūkstančius, per krizę nukrito iki kelių šimtų litų. Ėmiau mąstyti apie papildomą veiklą, kuri man pačiam nekeltų diskomforto. Žinojau, jog nenoriu dirbti samdomo darbo.

Išdidumas neleidžia?

Tiesiog tokia mano prigimtis, o gal esu įpratęs priklausyti pats nuo savęs. Tada ir sugalvojau kurti reklamos agentūrą, marškinėlių verslą. Iki šiol man ta sritis labai patinka. Amerikoje, kur tai prasidėjo, žmonės, patys kurdami marškinėlius, su jais atsiprašo, sveikina, peršasi...

Bet krizė baigėsi, o jūs prie aktyvios muzikinės veiklos negrįžote?

Traukinys jau buvo nuvažiavęs. Tiksliau, pernelyg įsisukau į verslą. Bet dar iki šiol, nors aktyviai nekoncertuoju ir nesireklamuoju, esu kartais pakviečiamas. Tik šioje srityje tapau labai išrankus – nedainuoju vaikščiodamas aplink staliukus, kur publika kotletus valgo. Man reikia gero garso, padoraus apšvietimo ir normalaus renginio.

Renginiuose, į kuriuos vaikštote jau kaip žiūrovas, jus dažniau dabar galima pamatyti su dvylikamečiu sūnumi Adomu ir devyniolikmete dukra Rūta, bet ne su žmona. Išsiskyrėte?

Oficialiai ne, bet šiuo klausimu mūsų gyvenimas nesusiklostė. O savo nuostabiais vaikais labai džiaugiuosi.

Visada su jais taip puikiai sutardavote?

Tik dabar. Kai nutrūko šeimyniniai santykiai, atsivėrė naujos bendravimo su vaikais spalvos. Anksčiau namuose tvyrojo įtampa, jie tai jautė, buvo labai sudėtinga. Bet dabar Rūta man dažnai padeda organizuojant renginius, dirba kaip asistentė, mato visą virtuvę ir užkulisius, įgyja vis daugiau patirties.

Norite ją įsukti į tą žiaurų šou verslą?

Tikrai ne. Kaip mano pasirinkimui tėvai niekada nedirigavo, taip ir aš vaikams neperšu savo nuomonės. Rūta įstojo ten, kur norėjo, mokosi ekonomikos. O su Adomu turime vieną bendrą aistrą – krepšinį. Sekmadieniais kartu pamėtome kamuolį. Atėjo laikas, kai jau beveik pilnavertiškai galime žaisti vienas su vienu – jau yra ką su juo veikti. Tėtis netgi turi truputėlį pasistengti. Jau dabar, paklaustas, ką norėtų veikti užaugęs, sako, kad žais Lietuvos rinktinėje.
Neseniai su vaikais buvome Paryžiaus disneilende, dažnai kartu važiuojame pas draugus į sodybą – stengiuosi jiems skirti daug laiko. Ir tikrai ne dėl to, kad reikia.

Tikiuosi, kada nors verslas suksis be mano tiesioginio dalyvavimo, o aš sėdėsiu kur nors Karibuose ir viską kontroliuosiu internetu.

Kodėl anksčiau taip artimai nebendravote?

Kai žinai, kad jie visada šalia, galvoji, kad rytoj suspėsi. Ir mieliau eini žiūrėti teliko. Nevertini to, ką turi. Bet kai gyvenimas apsivertė, man dabar norisi daugiau duoti, negu imti. Nors visą laiką mėgdavau kam nors kitam daryti visokius malonius siurprizus, o pats sau, kaip sakydavau, „kada nors“. Niekada nevalgiau pilna burna ir niekada daug nekandau – visada žiūrėjau, kad kitiems smagu būtų. Todėl ir vaikams dabar norisi duoti, duoti ir duoti. Adomo dabar išvis patys gražiausi metai – jis penktokas, jau pradeda daug ką suvokti. Pats tas amžius, kai gali tiesiai ir nuoširdžiai bendrauti. Labai savo vaikus myliu ir daug ką dėl jų galėčiau padaryti.

Bet dabar ir pats galėtumėte kąsti pilna burna ir pradėti mėgautis laisvu gyvenimu, išbandyti visus naktinius klubus ir susipažinti su jų publika...

Anksčiau galėdavau be problemų dalyvauti dvi paras, nemiegoti, kur nors važiuoti. Bet dabar viskas jau truputėlį kitaip. Savotišku saugikliu tapo darbas. Noriu blaiviomis akimis matyti gyvenimą, šviežia galva priimti sprendimus. Ne mano stiliukas trintis po visur. Nes kai nueini į klubą, aišku, padarai 50 gramų, kai sutinki draugų, paskui paprastai važiuoji į pratęsimą. Ir taip be galo, be krašto. Turėjau tokį periodą, kai atrodė nesvarbu – pirmadienis, antradienis ar ketvirtadienis – nuolat yra ką veikti, nuolat randi pretekstų. O paskiau pamačiau, kad taip tik pats išsibarstai. Dabar specialiai progų nekuriu, elgiuosi taip, kaip norisi. Jeigu užsimanau pabūti su draugais, pabendrauti, taip ir padarau – visiems suskambinu, pasiūlau kur nors nueiti, išgerti po bokaliuką. Taip būna. Bet vis tiek didžioji laiko dalis atiduodama darbui ir įrašų studijai.

Tai visai rimtai užsiimate įrašais?

Tikrai nesakau, kad dabar jau kaip trenksiu, kaip parodysiu! Ne. Pastaruoju metu mano gyvenime buvo visokių peripetijų, daug visko susikaupė, po tokių permainų norisi išsisakyti. Juk visi tekstai, kuriuos parašiau, atėję iš pasąmonės, tai, apie ką dainuoju, esu pats išgyvenęs. Nerašau kaip komersantas, kuris žino, jog gerai rimuojasi „saulė“ ir „pasaulis“, bei kepa visokius surogatus. Visa mano diskografija gana asmeniška. Net ir pirmasis solinis albumas, pasirodęs, kai išėjau iš grupės „Sekmadienis“, vadinosi „Vienas“. Suprask – dabar dainuosiu vienas.

Apie ką dainuojate dabar?

Šiuo metu įrašau dainą „Upė“. Man tai toks gražus, simbolinis pavadinimas. Ji nebus greita daina, į ją sudėjau dalelytę savo minčių, išgyvenimų. Man apskritai patinka upės, o čia per tą vandens metaforą bandau kažką pasakyti.

O likusiomis dainomis kalbėsite apie išsiskyrimą ir liūdesį ar gimstančius naujus jausmus?

Kaip tik noriu, kad kitos dainos būtų linksmos. Nesu tas liūdnasis, minorinis atlikėjas. Nebūtina visą laiką dainuoti apie savo išgyvenimus, apie juos galima įvairiai kalbėti. Galima ir pasijuokti. Išsiliejau vieną kartą kaip ta upė, ir užtenka. Žmonėms gi reikia duonos ir žaidimų.

Na štai, dabar mąstote kaip tikras verslininkas.

Šiaip ar taip, šou pasaulyje nemažai laiko praleidau, žinau, kaip kas turėtų būti. Aš gi noriu, kad manęs klausytųsi, būtų atsiliepimų. Suprantu, kad iš to neužsidirbsiu, bet smagu, kai kiti išgirsta, ką noriu pasakyti. Visi juk stengiasi viešinti savo darbus. Dabar žmonės netgi viešina, kaip išsimiegojo ir ką valgė pusryčiams. Niekaip negaliu prie to priprasti. Man atrodo, reikia kalbėti apie tai, kas įdomu ar svarbu, o ne raportuoti apie kiekvieną žingsnį. Savo feisbuko profilyje rašau, kai turiu ką pasakyti, ar kokią gražią nuotrauką iš kelionės įkeliu. Bet aptarinėti, ką valgiau, man atrodo visiška nesąmonė.

Gal ne tuos žmones į savo draugus feisbuke priimate?

Nė vieno nekviečiau, bet priimu visus pasisiūliusius. Neakivaizdžiai laikau juos savo gerbėjais ar bičiuliais.

Nebijote susipainioti tarp draugų ir gerbėjų?

Draugus aš pažįstu. Ir jų vardus, ir jų veidus. Su draugais reikia susitikti, plepėti, alaus išgerti. Jie tam ir yra, kad galėtum pasipasakoti. Man draugai žiauriai svarbu. Ne vieną dainą esu apie tai parašęs. Turiu tokią svajonę: kada nors išsinuomoti nedidelį lėktuvą, kokių 150 vietų, susodinti visą savo chebrą ir užsakyti kur nors visą viešbutį, kur viskas įskaičiuota: maistas, gėrimai, pramogos, ekskursijos – kas tik nori. Tiesiog padaryti visiems savo draugams tokį siurprizą. Nesakyti, kas ir kur, tik perspėti, jog pasiimtų dvi savaites atostogų, ir išskraidinti. Padaryčiau tai su didžiausiu malonumu.

Negi jums neteko nusivilti šou pasaulio draugystėmis? Neteko matyti, kaip į akis šypsosi, o už akių apkalba?

Galiu pasakyti, kad viską sutvarkė laikas. Yra daug pramogų verslo žmonių, su kuriais bendrauju iki šiol, kuriems galiu bet kada paskambinti, bet kada susitikti. Su kai kuriais jų turime ir bendrų verslo reikalų. Draugystėje man neegzistuoja sąvokos „šou“ ar „ne šou“. Nors buvo tokių asmenų, kuriuos išmečiau iš savo gyvenimo, nenoriu su jais nei kalbėtis, nei susitikti. Dėl įvairiausių priežasčių. Nesiveržiu ieškoti draugysčių tose visose dūzgėse, kur kažkam būtina patekti, įkišti savo vizitinę kortelę, – tegul daro tie, kam to reikia. Bet visa tai netikra ir dirbtina.

Būtų laikas ir asmeninį gyvenimą tvarkytis. Ar darote žingsnius šia kryptimi?

Kažkokius darau. Bet kol kas dar viskas labai šviežia ir trapu – nėra ką pasakoti.
Tikrai nesvajoju vėl tapti jaunu tėčiu. Man kaip tik norisi rasti daugiau asmeninio laiko sau. O jau tada galėčiau nuspręsti, kam jo daugiau skirti. Kol kas viską suvalgo darbas ir su juo susiję rūpesčiai. Šiandien mano kasdienybė tokia. Tikiuosi, kada nors verslas suksis be mano tiesioginio dalyvavimo, o aš sėdėsiu kur nors Karibuose ir viską kontroliuosiu internetu.

O iš Karibų kontroliuojant verslo reikalus turbūt norėtųsi prigulti šalia ko nors, kas vilki bikinį?

Na, taip. Bet ten vietoje gal jau ką nors rasčiau!

Naujausi straipsniai