Tokijuje lietuvių kalbos mokanti Aya Kimura – apie kuriozus Lietuvoje ir cepelinus, primenančius tėvynę

Aya Kimura / Asmeninio albumo ir Justinos Čižinauskaitės nuotr.
Aya Kimura / Asmeninio albumo ir Justinos Čižinauskaitės nuotr.
Šaltinis: Žmonės
2021-04-23 08:09
AA

„Iki atvykimo į Lietuvą, nieko apie ją nežinojau, tačiau vos apsilankiusi supratau, kad tai nėra paskutinis kartas, kai čia esu“, – sklandžia lietuvių kalba portalui Žmonės.lt sako jau penkis kartus čia viešėjusi 27-erių japonė Aya Kimura. Lietuvą pamilusi mergina Tokijuje moko lietuvių kalbos, o visai neseniai jos pastangomis japoniškai suskambo garsios lietuvių poetės kūryba. Aya neslepia – jos akiratyje dar ne vienas lietuvių autorius.

Portalui Žmonės.lt A.Kimura ne tik atskleidžia šmaikščius nesusipratimus, su kuriais teko susidurti prisitaikant Lietuvoje, bet ir pasakoja, kuo ją sužavėjo lietuviai bei kodėl cepelinai jai primena gimtinę.

Aya, labai smagu kreiptis į jus lietuviškai. Papasakokite, kada ir kodėl atvykote į Lietuvą pirmąjį kartą?

į Lietuvą pirmąkart atvykau 2016 metais kaip magistrantė, vasaros kursams Vilniaus edukologijos universitete. Domiuosi kultūromis, tad čia atvykau tirti Lietuvos muziejuose įdiegtų inovacijų. Maniau, pabūsiu vieną vasarą ir išvyksiu namo. Žinoma, po kursų išvykau, bet jau kitą vasarą ir vėl sugrįžau (šypsosi).

Visada pasidžiaugiu, kad tiems vasaros kursams pasirinkau Lietuvą – pabūti kitoje kultūroje, apie kurią iki tol nieko nežinojai, ypatingai smagu. 

Aya Kimura / Asmeninio albumo nuotr.

Užaugote visiškai kitokioje kultūroje. Kuo jus nustebino Lietuva, kai čia atvykote pirmą kartą?

Prisimenu tokią istoriją, kai vos atvykusi į Lietuvą, atėjau į Vilniaus universiteto kavinę ir negalėjau suprasti, kas parašyta valgiaraštyje. Nusprendžiau tiesiog paprašyti to paties, ką valgo žmogus prie gretimo stalo. Tai buvo šaltibarščiai, o aš tuomet galvojau, kad valgysiu desertą, nes Japonijoje rožinė spalva siejama saldumu. Mane labai nustebino, kad šaltibarščiai nebuvo saldūs, niekaip negalėjau suprasti, ką valgau. Vėliau net nesugebėjau nupasakoti to skonio savo draugams japonams. Tai tiesiog neįmanoma (juokiasi).

O kaip kiti patiekalai? Valgėte cepelinus?

Daugelis galvoja, kad cepelinai yra labai keistas patiekalas, tačiau manęs jie nė kiek nenustebino, labiau priminė gimtinę – mano močiutė gyvena šiaurės Japonijos regione ir nuo pat vaikystės gamina kažką panašaus, tik be mėsos. Tai it japoniški „cepelinai“, tik ne virti, o kepti ir valgomi su sojų padažu. Tikrai prisipažįstu, kai pirmą kartą valgiau cepelinus, galvojau, jog labai primena tėvynę. Man sukėlė vaikystės prisiminimus (šypsosi).

Nors mūsų kalbos labai skiriasi, radau tą pačią reikšmę ir skambesį turintį žodį – kanda.

Aya Kimura / Asmeninio albumo nuotr.

Tikiu, kad nustebino ne tik maistas. Kuo lietuvių bendravimas skiriasi nuo japonų?

Tikrai skiriamės, tad būdavo atvejų, kai nežinodavau, kaip reaguoti tam tikrose situacijose (šypsosi). Pavyzdžiui, kai pirmąkart man pasiūlė kavos ar arbatos, aš atsisakiau. Manęs draugiškai paklausė, gal aš nedrįstu ir vis tiek įpylė. Man, kaip japonei, tai buvo didžiulė nuostaba. Matote, kai Japonijoje pirmą kartą pasiūlo kavos ar arbatos, būtinai reikia atsisakyti – tokia kultūrinė norma. Nustebau, kad čia visai kitaip, tad toliau nebeatsisakinėjau. Supratau, kad jeigu čia paklausia, ar nori kavos  – geriau sakyti, kad nori (juokiasi).

Aya Kimura vieši Lietuvoje / Justinos Čižinauskaitės nuotr.

Labai greitai išmokote mūsų kalbą – vos per penkerius metus. Ar lietuvių kalba išties yra tokia sudėtinga, kaip mes patys mėgstame sakyti?

Kiekviena kalba yra sudėtinga, ne išimtis ir lietuvių, o ypač japonams. Ją labai sudėtinga pradėti mokytis, bet man atrodo, kad lietuvių kalbą galima gana greitai perprasti. Po dvejų metų mokymosi, ji jau nebeatrodo tokia sudėtinga, o, pavyzdžiui, japonų kalba – sunkesnė, nes čia reikia galvoti ne tik apie gramatiką, bet ir apie ryšį tarp kalbėtojų. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje aš sakau „tu“ arba „jūs“, o japonų kalba turi daugiau vingrybių ir išvedžiojimų. O ir abėcėlės – net kelios.

Visgi nors mūsų kalbos labai skiriasi, radau ir tą pačią reikšmę bei skambesį turintį žodį – kanda (šypteli).

Prieš penkerius metus pradėjote mokytis lietuvių kalbos, o dabar jos mokote viename iš Tokijo universitų. Ar daug studentų susidomi šiomis paskaitomis?

Šiemet atėjo keturios studentės. Nelabai daug, bet didesnę grupę būtų nelengva mokyti. Galvoju, kad keturios studentės yra neblogai, o ir pastebiu, kad lietuvių kultūra yra įdomi japonams.

Aya Kimura / Asmeninio albumo nuotr.

Neseniai į japonų kalbą išvertėte Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“. Kaip susidomėjote lietuvių kūrybą?

Lietuvių kūryba susidomėjau pamačiusi Evelinos Daciūtės vaikišką knygą „Laimė yra Lapė“. Iliustruotos knygos man nuo pat vaikystės labai patinka, tai vos pamačiusi šį kurinį, pagalvojau, jog labai noriu jį parodyti žmonėms Japonijoje.

Nors tuo metu dar negalėjau skaityti lietuvių kalba, jau turėjau žodyną, tad pradėjau pamažu skaitinėti, versti. Knygai įpusėjus, nusprendžiau, kad man reikia geriau išmokti lietuvių kalbą – mane taip viskas sužavėjo. Pradėjau lėtai skaityti lietuviškas knygas ir svajoti, kaip kada nors jas pristatysiu Japonijoje išverstas į savo gimtąją kalbą.

Viskas dar labiau pasistūmėjo, kai 2018 metais dvi lietuvės atvažiavo į Tokijų atidaryti kultūros parodos. Mes susitikusios pradėjome kalbėtis, jog būtų įdomu išversti lietuvių poeziją į japonų kalbą.

Šios idėjos aš buvau apsėsta, tad viešėdama Lietuvoje, nuskubėjau į biblioteką. Čia man pasiūlė Salomėjos Nėries kūrybą – neva ji patinka užsieniečiams. Iš tiesų, jau pirmąkart perskaičiusi sau pasakiau: „Taip, noriu ją išversti.“

O ar domėjotės Salomėjos Nėries biografija?

Pernai važiavau į Lietuvą ir savo draugams dovanojau 100 knygų, išverstų į japonų kalbą. Kiekvieną kartą mano draugai klausė, ar žinau, kad Salomėja Neris yra kontroversiška asmenybė. Aš tai žinau, bet galvoju, kad politika ir literatūra yra skirtingi dalykai. Jos kūryba yra labai jausminga, tad norėjosi perteikti tą grožį japonų kalba.  

Žinoma, apie jos asmenybę savo knygoje paminėjau – apie ją rašau įžangoje ir pasakoju, koks buvo jos gyvenimas. Taip pat parašiau ir tai, kad jos asmenybė yra prieštaringai vertinama, tačiau negaliu paneigti, kad jos kūryba yra labai graži. Iš tiesų, eilėraščiai apie gamtą man labai primena japonų prozinės poezijos stilių – haiku, kuris gamtą aprašo labai jausmingai. Man ši poezijos forma yra panaši į Salomėjos Nėries eilėrasčius, ypač knygoje „Anksti rytą“. Galbūt todėl pajutau tokį ryšį su šios autorės kūryba.

Ayos Kimuros knygos viršelis

Kiek laiko užtrukote, kol išvertėte šį eilėraščių rinkinį? 

Išverčiau per maždaug pusę metų. Vieną ar du mėnesius klausiau garso įrašo, skaičiau eilėraščius, kad suprasčiau jų ritmą, skambesį, o vertimo periodas truko keturis mėnesius.

Kiek žinau, iš pradžių planavote versti Maironio kūrybą, bet pasirinkote Salomėjos Nėries. Kodėl?

Salomėjos Nėries eilėrasčiuose akcentuojama meilė, gamta. Nors parašyta lietuviškai, bet jos kūrybą išvertus į japonų kalbą, skamba kaip japonų eilėrasčiai. Iš tiesų, kurį laiką svarsčiau išversti Maironio eilėraščius, nes jis buvo patriotiškas poetas, tad man buvo įdomu sužinoti, kaip lietuvių rašytojai galvojo, rašė apie savo tėvynę. Neatmetu idėjos, kad jo kūrybą išversiu šiek tiek vėliau.

Ką dar planuojate išversti į japonų kalbą?

Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę“. Šią pasaką išgirdau pirmąkart viešėdama Lietuvoje, tuomet lankiausi Juodkrantėje esančiame Raganų kalne. Vaikštant po šį parką su gidu, jis rodė įvairiausias skulptūras ir pasakojo, kokios pasakos po jomis slepiasi. Mane nustebino, kad „Eglės žalčių karalienės“ istorija iš pradžių atrodo labai romantiška, o pabaiga – labai liūdna. Norisi šį kūrinį pristatyti Japonijai. O po to galbūt Maironis, galbūt Martinaitis (šypsosi).

Aya Kimura / Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvoje lankėtės jau ne kartą, vis paminite, kad ši šalis jums patinka. Gal norėtumėte čia apsigyventi?

Gyventi Lietuvoje neplanuoju, bet labai norėčiau kuo dažniau čia atvykti. Norisi likti Japonijoje ir skleisti žinią apie šią Baltijos šalį, palaikyti tą kultūrų tiltą, jungiantį Lietuvą ir Japoniją, nes jei išvyksiu iš gimtinės, kas pasakos čia apie Lietuvą? Norisi plačiai pasakoti, kokia yra jūsų šalis, kokia yra lietuvių kalba, kokia – kultūra.