Išvykti padirbėti į olimpines žaidynes buvo didžiausia sporto žurnalistės Dovilės Šeduikytės profesinė svajonė. Dalyvavimą Tokijuje ji vadina didžiausiu ir įsimintiniausiu gyvenimo įvykiu. Ir visiškai nesiskundžia, kad dėl darbų gausos nebuvo laiko nei pamiegoti, nei pavalgyti.
Trumpa dosjė
- GIMIMO VIETA. Utena.
- HOROSKOPO ŽENKLAS. Mergelė.
- MYLIMIAUSIA PASAULIO VIETA. Gimtoji Utena.
- GYVENIMO ĮVYKIS. Tokijo olimpinės žaidynės!
- DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS. Dalyvavimas projekte „Šok su žvaigžde“.
- RYTO RITUALAS. Stiklinė vandens su citrina, avižų košė su bananais ir riešutų sviestu.
- NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Plauti grindis.
- IDEALIOS ATOSTOGOS. Aktyvios, su daug pasivaikščiojimų. Bet šiuo metu jaučiuosi ypač pavargusi, todėl norėtųsi tingių.
- ERZINANČIOS ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖS. Neatsakingumas, nepunktualumas.
- AUTORITETAS. Mama, sesė ir kitos stiprios moterys. Jos visada įkvepia!
Ar dirbti olimpinėse žaidynėse buvo jūsų profesinė svajonė? Kokios pirmos mintys, jausmai aplankė sužinojus, kad vyksite?
Taip, tai mano pati didžiausia profesinė svajonė. Buvo daug apmaudo, kai jos buvo atidėtos pernai ir, žinoma, visą laiką nerimavau, kad ir šios dar gali būti atšauktos. Bet, laimė, viskas vyko pagal planą ir pavyko išvykti. Olimpinių žaidynių sulaukiau kažkaip labai greitai. Taip pat greitai, kaip Tokijuje bėga laikas. Kiekviena diena buvo kupina iššūkių.
Kaip prabėgo dienos Tokijuje, kokie įspūdžiai, patyrimai? Kas buvo sunkiausia?
Esu dirbusi ne viename pasaulio ir Europos čempionate, ten darbo taip pat būna pakankamai ir sunku atsikvėpti, bet olimpinėse žaidynėse – dar sunkiau. Visų pirma, pusę dienos užtrunka vien kelionės tarp arenų. Visur reikia skubėti ir darbuotis labai greitai. Nėra laiko išsimiegoti ar pavalgyti. Prie tokio tempo esu pripratusi, bet tai papildomas iššūkis dirbant televizijoje, nes paakiai greitai tampa nebeužmaskuojami, o per dieną buvo ir po tris teletiltus iš Tokijo.
Visgi buvo ir džiugių akimirkų?
Žinoma, viską atperka sporto varžybos. Kiekvienas lietuvio startas kėlė jaudulį, o kur dar galimybė stebėti Novako Džokovičiaus ar Naomi Osakos pasirodymus. Atidarymo ceremonija be žiūrovų praranda žavesį, bet jautrių momentų buvo tikrai daug.
Kokie didžiausi jūsų lūkesčiai, susiję su šiomis žaidynėmis ir apskritai šia patirtimi?
Tikiuosi, kad tai padovanos vertingos patirties mano darbui ir antrosios žaidynės jau bus lengvesnės. Niekas negali atstoti ir pakeisti sukauptos patirties. Taip pat be galo svarbus ir branginamas asmeninis kontaktas su kiekvienu sportininku. Tos akimirkos, be abejo, išlieka ir man, ir jiems.
Buvo ir nemažai staigmenų, primenančių, kad viskas gyvenime yra įmanoma. Kartais favoritai skaudžiai pralaimi, o niekam nežinomi sportininkai iššauna. Kiekvienam, stebėjusiam šias olimpines žaidynes, tai turėtų būti postūmis niekada nepasiduoti, siekti tikslo ir svajonių, nes tikrai nežinai, kada būsi už tai apdovanotas.
Koks ir kur buvo sunkiausias darbas per visus jūsų veiklos metus tiek fiziškai, tiek psichologiškai?
Kiekvienas čempionatas yra panašiai sunkus krūvio prasme, bet olimpinėse žaidynėse ypač vargino kelionės tarp arenų, trukdavusios ir kelias valandas. Tai didžiausias iššūkis, nes nelikdavo laiko net būtiniausiems poreikiams patenkinti. Išvažiuoji iš viešbučio šeštą ryto ir grįžti jau po vidurnakčio. Po atidarymo ceremonijos teko tiesiogiai jungtis į „Panoramą“ pusę trijų nakties Japonijos laiku. Bandžiau suskaičiuoti valandas ir supratau, kad nemiegojau praktiškai visną parą.
Esate ne tik reporterė, bet ir operatorė. Tikriausiai merginai nėra lengva ant pečių nešiotis sunkią techniką? Visgi kas derinant šiuos du darbus yra sunkiausia?
Esu priversta dirbti operatoriaus darbą, kai važiuoju į čempionatus viena. Tokią patirtį jau turėjau Europos plaukimo čempionate Budapešte. Bet tikrai nesu profesionali operatorė. Žinau tik svarbiausius dalykus, reikalingus tam, kad galėčiau įrašyti sportininkų komentarus. Juokauju, kad dabar mano svajonė į čempionatą vykti su operatoriumi. Visada pavydu matyti kitų šalių reporteres, galinčias susikoncentruoti tik į savo darbą. Tokijuje man puikiai talkino kolega Paulius Cubera.
Ar pati gyvenime lengvai susitaikote su pralaimėjimais? Kokie buvo skaudžiausi ir kaip su jais tvarkėtės? Ir ką suteikia saldus pergalės skonis?
Nesu turėjusi labai reikšmingų pralaimėjimų. Projekte „Šok su žvaigžde“ mūsų porai nepavyko patekti į finalą. Žinoma, tai buvo skaudu, nes norėjosi eiti iki galo, bet jau po kelių savaičių supratau, kad patekti į pusfinalį – puikus pasiekimas, apie jį prieš prasidedant projektui net nesvajojau.
Ar esate iš žmonių, kurie stengiasi nepraleisti gyvenimo galimybių? Už kokias labiausiai esate dėkinga?
Tokia jau esu – dažniausiai iššūkiams sakanti „Taip!“ Žinoma, atranka visuomet turi būti, bet jeigu kažkas man tikrai patinka ir žinau, kad suteiks smagių potyrių, visuomet to imuosi. Neslėpsiu, buvo baugu pradėti dirbti ir LRT. Televizinės patirties nebuvau turėjusi, bet sporto žurnaliste darbavausi jau septynerius metus.
Nusprendžiau, kad turinys yra daug svarbiau nei forma ir aš galiu imtis šio darbo. Esu labai dėkinga už tokią galimybę. Bet aš tikiu, kad geros progos aplanko tuos, kurie sunkiai dirba. Kažkas kažkada tavo pastangas vis tiek pastebės ir įvertins.
O ką jums suteikė dalyvavimas šokių projekte? Kokios patirties pasisėmėte?
Suteikė daug supratimo apie profesionalųjį sportą. Žinoma, tai nėra visiškai tas pats. Bet treniruotis šešias valandas per dieną dėl kelių minučių eterio savaitės pabaigoje leidžia suprasti sportininkų pasiaukojimą dėl to vieno gyvenimo starto.
Pavyzdžiui, kad ir olimpinėse žaidynėse. Reikia įdėti be galo daug darbo, kad pavyktų pasiekti bet kokį rezultatą. Žmonėms, stebintiems mūsų olimpiečių pasirodymus, būtų naudinga apie tai pagalvoti.
Kiek svarbi jums visuomenės nuomonė, vertinimai? Kaip reaguojate į kritiką ir kada ji reikalinga?
Kritika yra neišvengiama gyvenimo palydovė. Visgi manau, kad dažniausiai save labiausiai kritikuojame mes patys. Ir aš tokia esu. Jeigu padarau kokią profesinę klaidą, man yra labai nemalonu ir visai nesvarbu, pastebėjo tai kas nors ar ne. Aš pati žinau, kad jos neturėjo būti. O į kritiką, nesusijusią su darbu, nekreipiu dėmesio. Nuomonę gali turėti visi ir aš jos tikrai nepakeisiu.
Akivaizdu, kad gyvenime jums užtenka drąsos, ryžto priimti iššūkius. Ar nuo mažens tokia buvote, ar to reikėjo išmokti?
Tikriausiai išmokau. Tikrai niekada nebuvau pati drąsiausia, bet dabar jau daug labiau pasitikiu savimi. Ypač po dalyvavimo šokių projekte. Teko dalyvauti ir „Auksinio proto“ vasaros lygoje. Iš pradžių rimtai svarsčiau, ar sutikti, nes buvo baisu kažko neatsakyti, pasirodyti kvailai, bet tada pagalvojau: jeigu jau tiesioginiame eteryje šokau, nors iki tol nebuvau to dariusi, tai galiu priimti ir šį iššūkį. Ir labai džiaugiuosi, kad dalyvavau. Intelektiniai žaidimai man visada labai patiko.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
