Tituluota gražuolė Vilmantė Markevičienė – apie moters paslaptį ir delikatų verslą

Vilmantė Markevičienė / Marko Cechanovičiaus nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2019-05-07 20:13
Verslininkė Vilmantė Markevičienė (45) ne kartą buvo pasipuošusi tikra grožio karalaitės karūna, tačiau jai niekada jos nereikėjo, kad suteiktų pasitikėjimo savimi. Prigimtis, o gal giminės moterų pavyzdys Vilmantei visada padėjo aiškiai suvokti, ko nori. Šiandien – kad moterims būtų lengvesnės... mėnesinės.

Dviračio iš naujo išrasti neįmanoma, bet Vilmantei tam tikra prasme pavyko. Jau dešimtmetį prekiaujama „Gentle Day“ ekologiškais sertifikuotais įklotais su anijonų juostele dešimtyje šalių Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje. Vilmantė net patentavo kitą savo sumanymą – kelnaites su dvigubu apatiniu įsiuvu, kuriame paslepiami įkloto sparneliai. Ši idėja pradžiugino paaugles, nes, tarkim, per sporto treniruotes, drabužinėje persirengiant, toks apatinis trikotažas suteikia daugiau diskretiškumo.

Taip paprastai, lengvai pasakojate apie subtilius dalykus, o juk mus girdi jūsų kompanijos darbuotojai ir vyras.

Gerai jaučiuosi, noriu apie tai kalbėti, nes mums vis dar gėda, o draudžiamų sakyti dalykų šia tema neturėtų būti (šypsosi). Intymios higienos nenoriu sureikšminti, bet dėl tam tikrų tabu šiais laikais man neramu. Iki šiol gauname mergaičių žinučių: „Kaip pasakyti mamai, kad prasidėjo menstruacijos?“ Mamai! Tai išgirstu ir mūsų projekto „Rūpestinga rožinė karta“ metu, kai keliaujame su paskaitomis per šalies mokyklas. Skaudu girdėti, kad mergaitė negali pasitikėti artimiausiu žmogumi. Dėl to net gimė idėja sukurti pirmą menstruacijų rinkinį, kuris padėtų tiek mergaitei, tiek mamai tinkamai priimti šį moters gyvenimo virsmą – vienai nupasakoti, kas vyksta, o kitai suprasti. Tai gražus pokytis, netgi šventė!


Vilmantė Markevičienė - jos gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.
Vilmantė Markevičienė - jos gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.

O jūs šventėte tas dienas su savo dukra?

Taip, mudviem tai buvo graži diena, ėjome į kiną, vakarieniavome. Eivei dabar aštuoniolika metų, intymios higienos priemonių verslas, galima sakyti, augo kartu su ja. Iki Eivės paauglystės spėjau sukurti tokio amžiaus mergaitėms skirtą liniją. Pakuotes papuošiau savo kurtu stilizuotu dukters veido siluetu.

Kaip sumanėte tokį specifinį verslą?

Mano pačios menstruacijos keldavo nemalonių pojūčių. Sykį atsitiktinai draugė davė išbandyti paketų su anijonų juostele. Šis japonų sumanymas pasiekė Kiniją, ir tik ten kurį laiką jų būdavo galima įsigyti. Pabandžiau ir iš karto pasijutau geriau. Tad su vyru radome fabriką Kinijoje, sukūrėme savo prekės ženklą ir pradėjome prekiauti. Šiandien žinau, kad skausmas mėnesinių metu – nebūtinai taisyklė, jį galima palengvinti ar net visai jo nepatirti pasirinkus tinkamus higienos produktus.

Verslą sukūrėte kartu su vyru, prašom: pasaulio džiudžitsu čempionas prekiauja intymios higienos reikmenimis!

Taip, mudu kartu versle, kalbamės atvirai, Egidijus viską žino. Man gražu matyti, kaip laisvai jaučiasi ir dvidešimt vienų metų sūnus Ivas, kai su jo drauge kalbamės subtilia tema. Jis žino apie moterų hormonų pokyčius, kurie skatina nuotaikos, energijos svyravimus. Gražu parodose nugirsti, kai vyrai atkreipia savo moterų dėmesį į mūsų stendą: „Žiūrėk – čia tie, tau reikia, nusipirk.“


Vilmantė Markevičienė - jos gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.
Vilmantė Markevičienė - jos gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.

O kaip ta moters paslaptis?

Spėju, jau išaugome, nebe tas amžius. Be to, moters paslaptis – gal visai ne fiziologijos dalykai. Įdomu, kad naujais laikais atsirado ir naujas asmens suvokimas. Štai iš amerikiečių gavau pastabą: kai ką užgauna nuoroda ant pakuotės „Feminine“ – moters, nes dabar jau yra ir translyčių asmenų, tad užrašas keičiamas į „Personal“. Iš pradžių man buvo sunku tai priimti, bet reikia suvokti realybę: taip, yra moterų, tapusių vyrais, bet jų fiziologija – dar moters.

Kaip pasaulis priėmė jūsų idėją?

Dabar Lietuvoje pagal pardavimą vaistinėse mes pirmaujame. „Gentle Day“ jau galima įsigyti ir prekybos centruose. O buvo laikas, kai su vyru nuveždavome pavyzdžių, palikdavome apsaugos darbuotojams ir laukdavome atsako. Kartą per vieną televizijos laidą pademonstravome eksperimentą, kad mūsų higieniniai paketai dešimt kartų pranašesni už kai kurių populiarių prekių ženklų. Štai tada sulaukėme skambučio iš verslo galiūnų: „Duokite mums tų paketų!“ Į Amerikos rinką įžengėme prieš dvejus metus, o tokioje didelėje erdvėje kur kas sudėtingiau save parodyti, bet, neabejoju, tam reikia tik laiko.

1992-aisiais į grožio konkursą patekote irgi vedama užsispyrimo?

Į konkursą mane pakvietė režisierius Vytenis Pauliukaitis. Kadaise patėvis su savo dukra nuvežė mane į kažkokią modelių atranką Vilniuje, tuometiniuose Sporto rūmuose. Duomenys liko, matyt, tokia sukaupta baze naudodavosi konkursų rengėjai. O gyvenau provincijoje, Panevėžyje, – tad tikrai man buvo toli iki minčių dalyvauti grožio konkurse Vilniuje.


Vilmantė (anuomet Nainytė) 1992 m.dalyvavo konkurse „Mis Lietuva“ / Asmeninio albumo nuotr.
Vilmantė (anuomet Nainytė) 1992 m.dalyvavo konkurse „Mis Lietuva“ / Asmeninio albumo nuotr.
Vilmantė (anuomet Nainytė) 1992 m.dalyvavo konkurse „Mis Lietuva“ / Asmeninio albumo nuotr.
Vilmantė (anuomet Nainytė) 1992 m.dalyvavo konkurse „Mis Lietuva“ / Asmeninio albumo nuotr.

Grožio konkursai, ypač anuomet, buvo įgiję neigiamą reputaciją: titulai neva perkami, o merginas nusižiūrėdavo turtingi vyrai. Ar tuomet dar Vilmantė Nainytė patyrė ką nors nemalonaus?

Mano prisiminimai šviesūs ir geri. Visos merginos susidraugavo. Karūna tuomet pasipuošė Rasa Kukenytė, man teko antrosios vicemis titulas. Ne tik tame konkurse, vėliau ir kituose būdavome labai prižiūrimos, šiukštu vakare neišeidavome iš savo viešbučio kambario. Konkurse „Mis Palanga“ ir „Mis Paradise International“ Tunise laimėjau pagrindinę karūną. Nepatyriau jokių keistų dalykų, jokie vyrai manęs nesirinko (juokiasi).

Kaip sutikote savo čempioną?

Galima sakyti, šokdama. Panevėžyje lankiau šokių repeticijas pas Leokadiją Dabužinskaitę. Tais laikais tai buvo vadinama ritminiais šokiais. Leokadija buvo parengusi programą, šokdavome restorane – man, verslo administravimo studentei, būdavo smagu turėti savo pinigų. Repeticijos baigdavosi vėlai vakare, merginoms Panevėžyje tuomet nebuvo saugu, tad Egidijus ateidavo pasitikti kartu šokančios sesers, palydėdavo ir mane.

Kodėl sumanėte vykti į Ameriką?

Mudviem su vyru sekėsi neblogai – jis Panevėžyje turėjo pirmąjį disko barą, ten dirbau padavėja. Persikrausčius į Vilnių vyrui vėl pavyko įkurti kavinę ir ši tapo viena populiariausių mieste. Aš dirbau farmacijos kompanijoje rinkodaros skyriaus asistente. Bet laimėjome žaliąją kortą ir, kad jos neprarastume, išvykome į JAV. Be to, apie 2002-uosius Lietuvoje kaip tik prasidėjo krizė. Vaikams – ketveri ir vieni metai, pasiėmėme kartu mano babą juos prižiūrėti ir išvykome į užjūrį. Pradžia nebuvo lengva – teko pradėti nuo gyvenimo toli gražu ne prabangiame rajone netoli Čikagos, naudotis kitų lietuvių atiduotais baldais.

Grožio karalaitei karūna nusmuko?

Oi, ne, tų karūnų niekada nesureikšminau – konkursai man tebuvo pramoga. Amerikoje vėl teko padirbti padavėja, bet tuomet ir profesoriai statybose dirbo. Po metų jau turėjome namą ir automobilį. Viskas buvo gerai, bet man labai trūko mamos – ji du kartus negavo vizos. Pamenu, kaip abi žodžio negalėjome pratarti, nes verkėme pasikūkčiodamos. Man neužtekdavo pamatyti ją kartą per metus ar net rečiau, kai grįždavau pasisvečiuoti į Lietuvą.

Nostalgija užpjovė. Ėjo penktieji mūsų gyvenimo užsienyje metai, vaikai žaisdami jau pradėjo kalbėti tik angliškai. Viešėdami Lietuvoje žavėdavomės, kaip atsigauna Vilnius. Stojo momentas: arba grįžtame dabar, arba niekada. Sprendimui įtakos turėjo ir pakitusi Lietuvos ekonomika – mūsų draugai tapo milijonieriais (juokiasi).

Jau girdžiu klausimą iš šalies: apie kokią Lietuvą jūs kalbate, Vilmante?

Iš tiesų – mūsų aplinkoje niekas nesiskundžia gyvenimo, verslo sąlygomis. Grįžę iš Amerikos stengėmės pasivyti draugus. Į Lietuvą grįžau baigusi dar vienus mokslus – interjero dizainą. Įgūdžiai dirbti tam skirtomis programomis pravertė versle: pati kuriu „Gentle Day“ pakuočių dizainą ir apatinio trikotažo kolekcijas iš ekologiško audinio su sidabro jonais.

Mudu su vyru lankome įvairius verslo seminarus bei kursus ir dažnai išgirstame tai, ką jau būname išbandę pasitelkdami ne žinias, o intuiciją. Kadaise rinkausi verslo administravimą, nes tai buvo populiaru, o palaikymo rinktis režisūrą ar aktorinį nesulaukiau. Maniau, kad kuo jau kuo, bet verslininke tikrai niekada nebūsiu, tačiau, pasirodo, visko galima išmokti.


Vilmantė Markevičienė - jos gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.
Vilmantė Markevičienė - jos gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip manote, iš ko susideda sėkmė?

Tai teigiamo požiūrio pasekmė. Dar – kantrybės. Aš tiesiog visada žinau, kad ko norime – to pasieksime. Tereikia kantriai irtis į priekį. Lietuvoje mūsų draugai už galvos susiėmė, kai atsivežėme konteinerį higieninių paketų: niekas netikėjo, kad parduosime 100 tūkstančių vienetų prekės, kuri dar ir brangesnė už rinkoje jau esančias.

Jums viskas, atrodo, lengvai klojosi, ar buvo gyvenimas supurtęs?

Buvo visokių momentų, bet gyvenu tik šiltais. Mano tėvai išsiskyrė, kaltas alkoholis, o kur jis – ten ir smurtas. Nesigilinu į tas bjaurias akimirkas, prisimenu tik gražias keliones, grybavimą, žvejojimą su tėvu. Išsiskyręs jis suprato savo klaidą, jam pavyko sukurti gražią šeimą – dabar turiu dar dvi seseris.

Negyvenu ir tomis akimirkomis, kai iš siaubo stingdavo širdis: trijų mėnesių sūnui nustatė vandenligę, vėliau lyg iš giedro dangaus kirto gerybinė epilepsija. Tačiau vaikas išgijo, visa praeityje.

Kokia smagiausia gyvenimo akimirka?

Stoviu scenoje „Mis Lietuva 1992“ konkurse su milžinišku glėbiu gėlių – didesniu nei kitų merginų. Fotografai šaukia gėles nuleisti, nes užstoja veidą, o aš nepajėgiu. Iš Panevėžio atvyko visas autobusas mano palaikymo komandos – artimųjų, draugų, bendraklasių, štai iš kur tos gėlės.

Nieko nesitikėjau ir grožio konkurse Tunise, nes pergalė buvo prognozuojama Maltos atstovei. „Kodėl aš?“ – nuoširdžiai galvojau, kai man uždėjo karūną (juokiasi). Džiaugiuosi, kad ne akimirką, o visus 26 metus su vyru esame labai geri draugai. Suprantame vienas kitą, kartu tobulėjame. Tik štai kol kas neprikalbinu jo mokytis šokti tango.

Koks mamos patarimas, priesakas, pamokymas įsiminė, kuo galbūt žavėjo giminės moterys?

Mama visada sakydavo: „Žinok, kas esi. Negalvok, kas ką sako.“ Kai būdama studentė šokau restorane, greičiausiai visokių kalbų sklandė, bet manęs jos nepasiekė, nes tikrai buvo neįdomu. Žinojau, ką darau. Jaučiu, kad tai man pavyksta perduoti ir dukrai.

Dar man, kaip ir mamai, svarbu saugoti sveikatą, o juk moterys dažniausiai per rūpesčius save pamiršta. Mama sportuoja, iki šiol maudosi ežere, kol užšąla.

Močiutė iki pat mirties lankė šokius. Ji išmokė mane poterių, o Lietuvos himną giedodavau jau būdama penkerių metų – tais laikais! Dar ji mokė būti gerai. Tai reiškia elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

Babą, mamos mamą, prisimenu viską darančią lėtai ir iki galo, ji buvo ypač tvarkinga. Aš tuo negaliu pasigirti, o štai dukra, matau, tą nuosaikumą, neskubėjimą perėmė. Baba buvo labai stipri moteris, visada žinojo savo vertę, manau, tai paveldėjome ir mes su mama.

Sako, moteris turi jaustis, lyg būtų su karūna. Man nereikėjo grožio konkursų, kad tai suprasčiau, nes visada žinojau, kas aš ir ko noriu. Akivaizdžiai uždėta karūna pasitikėjimo nesuteikia. 

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai