Prancūzijoje gimusi dainininkė ir aktorė Afida Turner kasdien jaučia gilų sielvartą. „Mano širdis sugriauta“, – sako 46-erių metų moteris, kovodama su ašaromis skambučio iš Egipto metu, į kurį ji keliavo, kad pastarąjį mėnesį, vėl ieškodama savo laimės, išgyventų dvasines kančias.
Prieš septynis mėnesius Afidos vyras Ronnie Turneris, vienintelis biologinis Ike'o ir Tinos Turnerių sūnus, būdamas 62-ejų staiga mirė nuo storosios žarnos vėžio. Gegužę mirė ir jos uošvė – rokenrolo karalienė – sulaukusi 83-ejų, daug metų kovojusi su sveikatos problemomis. (Pastaraisiais metais ją buvo ištikęs insultas, buvo žinoma, kad ji kovojo su inkstų liga ir kitomis ligomis).
Afida, kuri per pastaruosius 15 metų su Tinos Turner sūnumi Ronnie sukūrė gražų gyvenimą Encino mieste, Kalifornijoje, kaip teigė portalui People.com, labai išgyveno dėl jų mirties.
„Tai bausmė. Rytais ir naktimis verkiu ir rėkiu, – sako ji, o jos gerklinis balsas sušvelnėja iki šnabždesio. – Mano gyvenimas Los Andžele tapo košmaru – tikru košmaru. Štai kodėl aš iš ten ištrūkau. Jokių namų, jokių baldų. Tik mano prisiminimai ir Ronnie drabužiai.“
Naktį ji teigė jaučianti tokią niokojančią tamsą, kad vos pajėgia pakelti jos svorį.
„Buvo labai liūdna, kad mirė Ronnie, o po šešių mėnesių - ir jo mama. Man labai sunku, nes žmonės mato tik muziką arba nuotraukas, o aš grįžtu namo ir rėkiu savo artimųjų vardus. Tas skausmas niekada neišnyks, – sako ji. - Vis dar esu labai prislėgta ir galvoju apie labai blogus, tamsius dalykus“, – prisipažįsta Afida.
„Gyvenime nesinori to išgyventi. Reikia kalbėtis su Dievu, kitaip išprotėsi. Aš kenčiu, o mano širdis sugriauta. Stengiuosi neprarasti proto.“
Šiandien vienintelis dalykas, kuris Afidą palaiko, sako ji, yra mintis apie motinystę.
„Aš pagimdysiu Ronnie kūdikį!“ – šaukia ji, sparčiai skėsčiodama rankomis, o jos dviejų colių koraliniu laku lakuoti nagai spragsi iš susijaudinimo. Ateinančiais metais ji tikisi pagerbti savo mirusį vyrą ir pagausinti jų šeimą. Spermą Tinos sūnus užšaldė kaip gimtadienio dovaną prieš savo mirtį praėjusiais metais.
„Jei galėsiu, – priduria ji. – Man 46-eri. Bet pamatysime.“
Prieš mirtį Ronnie trejus metus buvo blaivus, treniravosi sporto salėje, valgė maistingą maistą, praktikavo budizmą, kaip ir jo motina Tina, ir kas mėnesį ėjo į sveikatos patikrinimus.
Praėjusių metų lapkritį jis, regis, buvo pasiruošęs tėvystei – kol gydytojai nepastebėjo auglio ir nediagnozavo jam vėlyvosios stadijos metastazavusio storosios žarnos vėžio, kuris greitai išplito į kasą ir skrandį.
Kitą mėnesį Ronnie nustojo kvėpuoti ir susmuko lauke ant jų namų šaligatvio, kai Afida buvo išvykusi į darbą.
