Mados pasaulį supanti stebulinga aura masina milijonus. Vis tik neretai sužavėti galutinio rezultato pamirštame „už kadro“ liekančius žmones, kurie tą magiją kuria. Mintimis ir įspūdžiais apie legendinį gatvės stiliaus fotografą ir dokumentinį filmą „Bilas Cunninghamas: Niujorkas“ dalijasi mados ir stiliaus tinklaraščio „Spintos guru“ autorė Deimantė Bulbenkaitė.
Įdomus pastebėjimas – pro „New York Times“ fotografą Bilą Cunninghamą Manhatano gatvėse kasdien praeidavo tūkstančiai žmonių, bet tik nedaugelis žinojo, jog ryškesnį švarką ar įdomesnį paltą tądien apsirengė būtent dėl Bilo. Beveik keturis dešimtmečius nuotraukomis pasakojęs niujorkietiško stiliaus istorijas, jis pats pamažu pavirto į vieną iš miesto legendų. Nematomų, tylių, bet neatsiejamų nuo visad skubančio metropolio kultūros.
Leiskite iškart užbėgti už akių – „Bilas Cunninghamas: Niujorkas“ nėra filmas apie madą. Taip, mados jame gausu, bet tik tokios, kurią Bilas paverčia tikro gyvenimo Niujorke akimirka. Pravažiuojančio metro pakeltas sijonas, nuo lietaus saugomos zomšinės basutės, už kampo išnykstantis ryškus paltas, kurį gali dėvėti tiek Anna Wintour, tiek nepastebima benamė. Momentai, pranykstantys taip pat greitai, kaip ir dviračiu nuvažiuojantis 80-metis Bilas, atpažįstamas nebent iš ryškiai mėlynos (ir lipnia juosta sutaisytos) striukės bei ant kaklo pakabinto juostinio fotoaparato.
Filmo kūrėjai su Bilu žiūrovą supažindina labai pamažu. Ir, atrodo, išlaikydami pagarbų atstumą. Pasyvios stebėtojos vaidmenį atliekanti kamera Bilą išlydi į geltonų Manhatano taksi jūrą. Aplanko jį „New York Times“ redakcijoje ir kartu brauko geriausius juostos kadrus. Net drauge grįžta namo – į mažą kambarį „Carnegie Hall“ pastate, kur palei sienas stovi tūkstančiai aplankų su miesto gyvenimo negatyvais, o čiužinys vos telpa ant žurnalų dėžių. Jokios virtuvės, bendra vonia ir vos kelios pakabos su rytojui paruoštais marškiniais bei kelnėmis. Bilas sako, kad daugiau jam nereikia. Kamera gal ir turi savo nuomonę, bet tyli.
Pats neatpažindavo, ar jo nuotraukose žavų švarką dėvi Greta Garbo, ar atsitiktinė praeivė – kol centrine kadro figūra tampa drabužis, tol asmenybė nesvarbi.
Nors pabrėžiama, kad Bilo kasdienė rutina nekinta jau nuo 1978-ųjų, kai jis pradėjo fotografuoti „New York Times“ stiliaus skilčiai, kitos jo gyvenimo detalės miglotos net tiems, kurie jį pažįsta nuo dar seniau. Kadaise kūręs skrybėlaites Niujorko damoms, dizainerio karjerą Bilas iškeitė į privalomą tarnybą armijoje. Grįžęs pradėjo dirbti mados žurnalistu, o dar po kurio laiko pradėjo fotografuoti. Tiesa, komiškai prisipažįsta, jog pats neatpažindavo, ar jo nuotraukose žavų švarką dėvi Greta Garbo, ar atsitiktinė praeivė – kol centrine kadro figūra tampa drabužis, tol asmenybė nesvarbi. Nesvarbus ir jis – tik kukliai dirba savo darbą ir kasdien kartoja, kad grožis lūkuriuoja ties kiekvienu žingsniu.
Deja, šiandien „New York Times“ redakcijos darbuotojai nuolatinį senų juostų ryškinimą laiko tik gražiu prisiminimu – 2016-ųjų birželio pabaigoje Bilą ištiko insultas, o po kelių dienų mados industriją apskriejo žinia, kad Manhatano gatvėse ryškiai mėlynos striukės ir vos sekundei iškeltos kameros jau nebeišvysime.
Bet gera žinoti, kad „Bilas Cunninghamas: Niujorkas“ visuomet liks įrodymu, jog tikroji mada gyvena ant asfalto, o gražiausias akimirkas pastebi tie, kurie dažnai lieka nepastebėti.
Įkvepiantį dokumentinį filmą „Bilas Cunninghamas: Niujorkas“ galima pamatyti internete www.epasaka.lt