Tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ kūrėja Kristina Pišniukaitė: „Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“

Kristina Pišniukaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Gabrielė Valaitytė
Publikuota: 2018-06-26 20:39
„Bijojau visą gyvenimą pradirbti laukdama penktadienio“, – sako tiklaraščio „Ant medinės lentelės“ kūrėja, netrukus pasirodysiančios kulinarinės knygos autorė Kristina Pišniukaitė. Mergina prisipažino, kad kulinarija į jos gyvenimą atėjo palaipsniui – pradėjusi dirbti šeimos versle ji suprato, kad nesijaučia laiminga. Priešingai nei sukdamasi virtuvėje. „Kai draugai pradėjo manęs prašyti receptų – nutariau rašyti tinklaraštį. Lyg užrašų knygutę sau ir draugams“, – apie naujo karjeros etapo pradžią pasakoja Kristina.

Esate minėjusi, kad šeima su maistu nieko bendro neturi, o jūsų vienintelis patiekalas, kurį mokėjote pagaminti buvo makaronai su faršu, pomidorų padažu ir majonezu. Nuo ko prasidėjo jūsų aistra maistui? Kaip išmokote gaminti?

Taip, tikra tiesa, meilė maistui į mano gyvenimą įžengė tik pradėjus savarankišką gyvenimą. Kai persikraučiau gyventi į Vilnių, gyvenimas privertė pradėti pačiai gaminti. Gaminau vis daugiau ir įvairiau, fotografuodavau gerai pavykusius patiekalus tiesiog sau, kad ateityje nepamirščiau. Net nepastebėjau, kaip maistas mano gyvenime pradėjo užimti vis daugiau vietos. Kulinarinių knygų daugėjo, mitybą įvairėjo, parduotuvėse praleisdavau vis daugiau laiko tyrinėdama etiketes, o virtuvėje – eksperimentuodama.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip kilo idėja pradėti rašyti blogą?

Kai maistas tapo didžiausia mano aistra, o draugai pradėjo klausti receptų, tuomet ir nutariau pradėti rašyti tinklaraštį – tai buvo lyg užrašų knygutė man, mano šeimai ir draugams. Nors dar nieko nesupratau apie kompozicijas ir nemokėjau fotografuoti, bet jau tada žinojau, kad turiu dovaną nujausti, kas patinka ir yra įdomu žmonėms. Žinojau, kad turiu, ką duoti.

Kada pastebėjote, kad dėl savo veiklos tapote žinoma?

Po poros metų nuo „Ant medinės lentelės“ veiklos pradžios sparčiai augant sekėjų skaičiams į mane pradėjo kreiptis žurnalistai. Atsiradus straipsniams internete, spaudoje, interviu televizijoje pastebėjau, kad ir parduotuvėse vis dažniau žmonių akys krypsta į mano prekių krepšelį (šypsosi). Nesu žinoma, gatvėje mane atpažįsta retai, bet kai atpažįsta ir prieina pasisveikinti, o dažnai ir komplimentą mano veiklai pasakyti, būna labai malonu.

Vardan svajonės – metėte šeimos verslą. Ar nebuvo baisu išeiti „į niekur“?

Tokie jau mes, žmonės, esame. Pokyčiai visada baugina. Labai bijojau visą gyvenimą pradirbti laukdama penktadienio, o didžiausia mano svajonė buvo atrasti veiklą, kuri suteikia laimę. Kai tokią veiklą atradau, supratau, kad privalau būtent šia kryptimi pakreipti savo karjerą. Žengti šį žingsnį buvo baisu, tačiau tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Kol kas (šypsosi).

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip reagavo tėvai? Ar nebandė perkalbėti?

Mano tėvai labai supratingi ir šiuolaikiški, jiems artima meilės darbui, o ne kančios darbe idėja. Žinoma, šiek tiek jaudinosi, tačiau paaiškinus kaip jaučiuosi, suprato, palaikė, o šiandien – didžiuojasi.

Kas įkvepia jūsų receptus?

Kelionės ir nuolatinis domėjimasis. Taip pat, žinoma, ir socialiniai tinklai.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Netoleruojate kai kurių maisto produktų. Ar kurdama receptus į tai atsižvelgiate ar kuriate maistą visavalgiams?

Taip, pusantrų metų dėl sveikatos problemų nevartojau glitimo, karvės pieno ir kiaušinių. Dabar, kai organizmas išsivalė šie produktai grįžo į mano mitybą, tik saikingais kiekiais. Mano mityba atsispindi ir mano receptuose, tačiau ne šimtu procentų. Receptai nėra griežtai be tam tikrų produktų, o veikiau orientuoti į įvairovę ir subalansuotą mitybą. Tinklaraštyje yra kategorijos be glitimo, be karvės pieno, be kiaušinių, tačiau yra gausu receptų ir su šiais produktais.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Koks yra firminis jūsų patiekalas?

Vieną išskirti labai labai sunku, nes beveik kasdien gaminu vis naujus patiekalus. Visgi mano „arkliukas“ – Azijos virtuvė, kurią namuose sukurti daug lengviau nei galėtume pagalvoti.

Didžiausia nuodėmė?

Čipsai – labai juos mėgstu nuo pat vaikystės. Valgau iki šiol, bet ne kasdien ir ne po pakelį iškart.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai