Tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ autorė Urtė – apie nepatogias temas, kuriose slypi atsakymai

Urtė Karalaitė/Eglės Bazaraitės nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-10-04 19:06
Šiuolaikinio pasaulio gyvenimo tempas žmogų įsuka į užburtą ratą, o vis dažniau akcentuojama depresija ar kitos psichologinės problemos neretai gali tapti viso to priežastimi. Tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ įkūrėja Urtė Karalaitė (33) kviečia sustoti, įsiklausyti ir bandyti suprasti, kas vyksta ne tik aplink, bet ir žmogaus viduje.

Pavadinimas „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ leidžia suprasti pagrindinį tinklalaidės tikslą – sulėtinti gyvenimo tempą įtraukiančiais ir susimąstyti priverčiančiais pokalbiais. Galbūt viso to pradžia buvo momentas, kai pajautėte, kad savo dvasiniame ritme pasiklydote ir pati?

Iš tiesų, tinklalaidės įkūrimas buvo mano lėto gyvenimo pasekmė. Nesu tas įprastas pavyzdys, kuomet įtemptas gyvenimas privedė prie liepto galo ir norint gelbėtis teko rinktis alternatyvą. Jau labai ilgai gyvenu „savo“ tempu ir gana anksti pradėjau jausti to vertę, tačiau ne visada pavykdavo susinchronizuoti savo tempą su greitai lekiančiu sociumu. Visgi, atsiskyrėlės gyvenimo nesirinkau, todėl teko ir vis dar tenka prisitaikyti, kartais ir nuslysti nuo kelio.

Daugiausiai gyvenime mokiausi būtent iš pokalbių su žmonėmis bei jų ir juos įtraukiančių situacijų stebėjimo. Ilgainiui jaučiant didelę to vertę ir naudą mano asmeniniam tobulėjimui, atrodė, kad tokių pokalbių „ištransliavimas“ plačiau turėtų būti naudingas ir dar kažkam. Visuomet jaučiau, kad mane traukia švietėjiškos veikos, ilgai dirbau su vaikais ir įvairiomis socialinėmis iniciatyvomis. Manau, kad tinklalaidė „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ gimė, kaip būtent tokia veikla, suteikianti ne tik man, bet ir klausytojui įrankį savirefleksijai ir kritiniam mąstymui ugdyti.

Urtė Karalaitė/Eglės Bazaraitės nuotr.
Urtė Karalaitė/Eglės Bazaraitės nuotr.

Kalbinate įvairius pašnekovus ir kartu tyrinėjate žmogų, paliesdami net ir ne pačias patogiausias temas. Kaip manote, ar būtent tai gali tapti tarsi priešnuodžiu žmogui, kuris dažnai nebeatpažįsta pats savęs?

Jei tema ar klausimas nepatogus, reiškia ten slepiasi atsakymai. Manau, tai pagrindinis rodiklis. Norint suprasti tikrus savo poreikius ar rasti kažkokius atsakymus, reikia atmesti visus iš šalies primestus įsitikinimus, per ilgą laiką suformuotus kompleksinius mąstymo modelius ar visuomenės keliamus lūkesčius ir pasižiūrėti ten, kur nepatogu. Tai yra kova, ji niekada nebus maloni ir patogi, todėl dažnai ten nuklydus gali įsijungti gynybiniai mechanizmai, saugantys mus, kad nepasirodytume pažeidžiami ir silpni. Iš savo patirties žinau, kad ilgainiui ta „nepatogumo“ zona mažėja ir galiausiai – išnyksta.

Tinklalaidės pokalbiuose dažnai paliečiame nepatogias temas, kadangi jos iššaukia gilesnes įžvalgas ar pasvarstymus apie retai viešai aptariamus dalykus, kuriuos iš tiesų norėtume aptarti, bet ne visada drįstame. Kaip ten bebūtų, niekada pašnekovų neprovokuoju ir nestumiu į tokias temas. Dažniausiai tik nurodau pokalbio linkmę, o pašnekovas pats renkasi, ar norės tuo pasidalinti ar ne.

O kaip pati kovojate su greitu gyvenimo tempu? Galbūt neretai ir pati save pagaunate bėgančią kartu su visa „minia“?

Be abejo, pagaunu. Šiuo metu dirbu laisvai samdomą darbą, o tai reiškia, kad dirbu kada noriu arba tiesiog visą laiką. Tinklalaidėje viską darau pati, todėl tam turiu skirti labai daug laiko, o kadangi ši veikla nėra apmokama, turiu spėti atlikti ir finansiškai naudingus darbus.

Žinoma, neįsisukti į taip varginantį šiuolaikinį gyvenimo tempą padeda iškalbingas kūnas ir sąmoningumas. Visuomet jaučiu, kada reikia pertraukos ir nesvarbu, kad jos reikia viduryje dienos – ji bus. Pasivaikščiojimas ir atitrūkimas dažnai išgrynina mintis ir leidžia atrasti ieškomus problemų sprendimus. Taip pat padeda disciplina ir suvokimas, kad geriau už save padaryti nieko negaliu. Galiausiai, nuo tos „minios“ mane atplėšia ir tai, kad leidžiu sau pralaimėti ir ne visada tapti geriausia.

Urtė Karalaitė/Eglės Bazaraitės nuotr.
Urtė Karalaitė/Eglės Bazaraitės nuotr.

Jūsų nuomone, ką prarandame gyvendami šiame užburtame rate?

Greitis savaime nėra blogai, tačiau problema atsiranda, kai greitis tampa nesąmoningu. „Mindfulness“ sąmoningumo lavinimo technika moko atidaus vaikščiojimo ir nors pradžioje tai daroma lėtai, man labai įsiminė vienos mokytojos mintis, kad sąmoningumui greitis nesvarbus. Taigi, ir greitai eidamas gali būti sąmoningas. Bet jeigu eidamas kalbėsi telefonu, valgysi bandelę ir tuo pat metu bandysi parduotuvėje kažką nusipirkti, sąmoningumą išlaikyti bus sunkiau.

Manau, daugelis esame buvę tokiose situacijose, kuomet darydami daug dalykų vienu metu, dalies jų vėliau nebeprisimename. Tai yra natūralu, kadangi mūsų smegenys geba kokybiškai koncentruotis tik į vieną veiklą vienu metu. Tokiu atveju prarandame dalį su tomis veiklomis susijusių patirčių, emocijų, nepilnai tai išgyvename. Ypač gaila tą kokybę aukoti tarpasmeniniuose santykiuose. Todėl, manau, kad prarandame viską ir neturime to, ko nepastebėjome bėgdami. Galiausiai, atidumas ir stabtelėjimas padeda peržvelgti ir permąstyti save, savo prasmę, tikslus.

Tačiau šiuolaikiniam žmogui ypatingai sunku atsigręžti į pati save. Kaip manote, kodėl tai taip sudėtinga kiekvienam iš mūsų?

Tai nėra lengva, kadangi kartais nemalonu žvelgti į savo vidų. Žmogus nenori pripažinti esąs silpnas, klystantis, netobulas, bejėgis, kvailas… Jis nori patikti ir būti priimtas bandos, šiuo atveju, bendruomenės. Galbūt šiandien tai kiek opiau, nes individualumą aukštinančioje ir konkurencingumą skatinančioje visuomenėje turime kovoti dėl išlikimo. Mūsų ginklais tampame mes patys, todėl ir negalime pasirodyti silpni. Jei nesame sąmoningi, dažnai formuojame įvaizdį, kokį nori ir tikisi matyti aplinka. Todėl kiekvienas žvilgtelėjimas vidun nemaloniai primintų, kad meluojame ne tik aplinkai, bet ir sau.

Pasibelsti į žmogaus vidų stengiatės ne tik garsu, mintimis, bet ir vaizdiniais. Kokia jų pagrindinė mintis?

Tiesa, žmogų tyrinėju ir koliažuose, kuriuose naudoju senovines apsinuoginusių moterų nuotraukas. Čia galvoju apie savo, kaip moters ir kaip gyvulio, identitetą, jo vaidmenį gamtoje ir mano sąmonėje. Koliažuose daug vandens ir šiltos šviesos – taip supriešinu baimes ir komfortą.

Be tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ kuriate poeziją, grožinius tekstus. Ar tai dar vienas būdas atitrūkti?

Nėra nieko įdomiau už žmogų ir jo santykį su kitu žmogumi. O žmogus būna visoks – apgailėtinas, komiškas, pasimetęs, silpnas, galingas, egoistiškas. Stebėdama žmones net tik daug išmokstu, bet ir turiu galimybę pasijuokti. Žinoma, nepiktai. Man atrodo, mes esame labai keisti ir juokingi gyvūnai. Toks požiūris suteikia lengvumo ir tam tikros laisvės. Mano tekstai irgi tokie – truputį absurdiški, truputį rimti, kartais gal kiek skaudūs, bet lengvi ir neslegiantys.

Naujausi straipsniai