Kasdienis maisto ragavimas šiai moteriai buvo tikra kančia. O kam gi nebūtų, jeigu nežinai, kas tavęs laukia – mirtis ar dar viena gyvenimo diena...
Tarsi bandomasis triušis jaunutė, vos 24-erių sulaukusi mergina degustuodama vieno didžiausių pasaulio diktatorių Hitlerio maistą tikrino, apnuodytas jis ar ne. Juk šio žmogaus mirties troško visas pasaulis! Dvejus su puse metų Margot Wolk gyveno didžiausioje baimėje... Dabar jai jau 95-eri, tačiau ar bėgantys metai galėjo ištrinti tą siaubą, kurį ji patyrė?
Ką valgė Hitleris?
Tai galėjo būti šparagai, tiesiog nuvalyti, išvirti ir pateikti su geru padažu ar tikra retenybe karo metais tapęs sviestas, egzotiniai vaisiai, makaronai, gera kava... Brangios ir kokybiškos daržovės, kone tirpstančios ant Margot liežuvio. Atrodo, tik mėgaukis, kai dauguma Vokietijos žmonių badavo ar valgydavo patį prasčiausią maistą – juk kitokio tiesiog nebuvo. Tačiau ji buvo viena iš 15 jaunų merginų, turėjusių tikrai pavojingą užduotį – ragauti Hitlerio maistą, be jokios pasirinkimo galimybės... Štai kaip susiklostė jaunos sekretorės gyvenimas, bėgusios iš savo tėvų namų subombarduotame Berlyne ir atsisakiusios prisijungti prie moteriškosios „Hitlerio jaunimo“ (Hitler-Jugend) versijos.
Kur buvo Margot vyras Karlas? Ji nežinojo, kadangi šis jau kariavo ir moteris nė neįsivaizdavo gyvas jis ar ne, kadangi per tuos dvejus metus negavo jokios žinios... Maniusi, kad galės prisiglausti pas savo anytą mažutėliame Rytų Prūsijos kaimelyje, namelyje su sodu, ji papuolė į nasrus Hitleriui, ir tie dveji su puse metų amžiams pakeitė jos gyvenimą. Ar sunku patyrus tokį siaubą išmokti iš naujo mėgautis maistu? Tam Margot prireikė dešimčių metų...
Mirtini kąsniai
Ji, ir dar 14 moterų nedideliame miestelyje Krauzendorfe, kasdien turėjo degustuoti kelių virėjų paruoštą maistą. „Mėsos niekuomet nebūdavo. Hitleris buvo vegetaras“, - teigia Margot. – Neprisimenu, kad būčiau ragavusi ir kokios nors žuvies“. Tačiau dauguma istorikų ir Hitlerio gyvenimo tyrinėtojų tokį faktą vertina prieštaringai...
Apie maisto kokybę moteris galėtų kalbėti su džiugesiu, jeigu galvoje netvinksėtų mintis, kad kiekvienas kąsnis galėjo atnešti mirtį, juk nuolatos sklandė gandai, jog ne tik priešininkai, bet ir sąjungininkai troško nunuodyti Hitlerį...
Kiekvienas rytas, 8 valandą prasidėdavo SS karininkų riksmais po langu: „Margot, kelkis!“ ir tai būdavo tikras košmaras. Kiekvieną dieną ji savo gyvenimą statydavo ant kortos dėl žmogaus, kurio nekentė iš visos širdies.
„Tarp 11 ir 12 valandos mes turėjome ragauti visus valgius, ir tik po to, kada visos 15 jo išmėgindavome, maistas buvo nešamas Hitleriui“, - pasakoja moteris. Diktatorius visuomet prieš valgydamas palaukdavo bent valandą, kad įsitikintų, jog degustatorėms nieko nenutiko.
Margot neturėjo jokio pasirinkimo ir netgi negalėjo pabėgti – tai taip pat buvo pavojinga gyvybei, be to, nebuvo ir kur...
Clauso von Stauffenbergo išpuolis
Birželio 20-ąją, 1944 metais, keletas kareivių pakvietė Margot ir merginas pažiūrėti filmo į butą-štabą, kai po stalu sprogo Clauso von Stauffenbergo padėta bomba... Kaip žinia, Margot prisimena, Hitleris atsipirko keliomis mėlynėmis, o visi diktatoriaus sąjungininkai griebėsi ypatingų saugumo priemonių.
Svarbiausia tai, kad degustatorės nebegalėjo gyventi savo namuose – jas pervežė į tuščią mokyklą. „Mus laikė kaip kokius gyvulius narvuose“, - teigia moteris. Tačiau tai nebuvo baisiausia – prievarta, kurią moteris patyrė nuo SS karininko giliai įsišaknijo jos širdyje... Dar niekada Margot nesijautė tokia bejėgė. Apie žiaurų nusikaltimą bylojo tik kopėčios prie lango..
Vis dėlto, vienas leitenantas jai pagelbėjo. Kai tik Raudonoji Armija pasirodė netoli tų vietų, kur gyveno degustatorės, leitenantas Margot liepė kuo skubiau dingti, įsodino ją į traukinį, judantį link Berlyno ir taip išgelbėjo jai gyvybę. Vėliau Margot sužinojo, kad visos likusios merginos neišsigelbėjo – jas sušaudė rusų kareiviai.
Berlyne Margot slėpėsi pas vieną gydytoją, kuriam taip pat turi būti dėkingą už savo gyvybę. Kai tik pasirodė SS kareiviai ieškantys dezertyrų, gydytojas ją pridengė. O tai buvo dar viena galimybė gyventi, kurią vėliau aptemdė rusų armija... Moteris, papuolusi jiems į rankas buvo brutaliai prievartaujama net kelias savaites, o tai paliko didžiausias traumas ir kūne, ir sieloje. Ji nebegalėjo turėti vaikų.
„Aš nenorėjau gyventi, nenorėjau nieko matyti, buvau tokioje siaubingoje būsenoje, tokia nusivylusi ir nuo visko pavargusi“, - sunkiais prisiminimų keliais grįžta moteris.
Grįžęs vyras įkvėpė gyventi
Nors moteris nesitikėjo, tačiau po daugybės išsiskyrimo metų sutiko savo vyrą Karlą, kuris jau buvo paženklintas karo siaubo ir nevilties tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Jie praleido kartu net 34-erius metus iki jo mirties 1990 m. Ir ji šypsosi prisimindama savo vyrą!
Dabar Margot gyvena viena, Vakarų Berlyne, ten pat, kur ir gimė.
„Manau, kad nuo visiško palūžimo mane išgelbėjo humoro jausmas, tik jis po viso to, ką išgyvenau, pasidarė kur kas aštresnis, grubesnis, sarkastiškesnis, - sako moteris, kuri stengiasi siaubingų prisiminimų nepriimti taip dramatiškai. – Humoras visada buvo vienintelis mano būdas išlikti ir išgyventi“.
Prireikė dešimtmečių, kad ji vėl galėtų mėgautis maistu ir galėtų kalbėti apie tai, ką išgyveno. Hitlerio maisto degustatorės dalia sunaikino jos svajones, tačiau moteris tiesiog norėjo papasakoti, kad iš tikrųjų įvyko. „Hitleris buvo tikrai siaubingas tipas. Ir tikra kiaulė“, - ciniškai nukerta Margot.