Pastarąsias savaites Lietuvoje prie televizijos ekranų dažną pritraukė didžiulio populiarumo sulaukęs britų istorinis biografinis serialas „Viktorija“. „Emmy“ ir „BAFTA“ apdovanojimams nominuota juosta nukelia į XIX amžiaus Didžiąją Britaniją, karalienės Viktorijos valdymo laikotarpį. Tikrais faktais paremtoje istorijoje nepamiršta ir monarchės bei princo Alberto meilė. Bet kas iš tiesų slepiasi po vienu aptariamiausių visų laikų romanų?
Nors apie Viktoriją ir Albertą parašyta ne viena širdį virpinanti istorija bei sukurtas ne vienas jaudinantis filmas, „BBC History“ pavyko paskaitinėti karalienės dienoraščio ištraukas.
Tikroji Viktorijos ir Alberto meilės istorija išties primena muilo operą: „Tolimi giminaičiai beprotiškai vienas kitą įsimyli, o jų romano nesugeba sugriauti niekas“, – trumpai jų istoriją apžvelgia BBC. Bet ne viskas buvo taip saldu.
Kupidonas aplankė anksti
Viktorijos širdį užkariavęs Saksų-Koburgų ir Gotės hercogas Albertas buvo karalienės pusbrolis, jos motinos brolio Ernesto I sūnus. Nepaisant to, kad buvo bendraamžiai, vaikystėje Viktorija ir Albertas bendravo mažai, tačiau teigiama, kad nuo pat mažens abu žinojo apie savo tėvų norą juos sutuokti.
Tiesa, Viktorijai motina buvo numačiusi ir daugiau kandidatų, galinčių pretenduoti į būsimos karalienės širdį, visgi Viktorija iš visų jėgų priešinosi bet kokioms pastangoms priversti ją tekėti. Bent jau iki tol, kol sutiko Albertą.
Viktorijos meilė Albertui įsižiebė 1836-aisiais, kai jie buvo 17-mečiai. Žavus pusbrolis jos žvilgsnį patraukė viename pokylyje. Kaip rašoma Viktorijos dienoraštyje, kurį ji pildė visą gyvenimą, princesę sužavėjo pusbrolio garbanos, akys, kerinčios lūpos bei švelnus ir drauge vokiškai rimtas charakteris.
Visgi Albertą pusseserė patraukė ne iškart – iš pokylio Albertas išvyko anksti, palikęs jį įsižiūrėjusią puseserę šokti vieną.
Trejus metus nuo susitikimo su Albertu jaunoji karalienė Viktorija mėgavosi vienatve ir savo motinai nuolat kartojo, jog nenori tekėti. Tačiau 1839 metų spalį Albertas darkart atvyko į Didžiąją Britaniją aplankyti savo pusseserės. Visos baimės ištekėti tąkart paliko Viktorijos mintis.
„Aš vėl pamačiau Albertą ir prisiminiau, koks jis yra gražus“, – tą vakarą ji rašė savo dienoraštyje.
Vos po penkių dienų nuo susitikimo pagal karališkąjį protokolą Viktorija pareiškė ministrui pirmininkui lordui Melbourne᾽ui, kad nusprendė tekėti už Alberto. Kaip savo dienoraštyje rašė karalienė, būtent lordas Melbournas paskatino ją prabilti apie savo jausmus, tačiau patikino, jog moteriai prašyti vyro rankos – nepadoru.
Viktorija dėl tokio žingsnio taip pat dvejojo, tačiau motina jai nuo pat gimimo diegė mintį, kad karalių santuokos sudaromos ne iš asmeninio įnorio. O ir kas gi atsisakytų vesti Anglijos karalienę.
Princas Albertas nutuokė, kad patinka savo pusseserei, bet santūriai laukė, kol ji prabils pirma: nors jis buvo vyras, bet ji – karalienė. Kaip Viktorija rašė viename iš laiškų, jei princas būtų ją prakalbinęs, jai tai būtų pasirodę miela, bet nederama.
Piršlybos buvo paprastos: Viktorija tepasakė, kad bus laiminga, jeigu jis sutiks išpildyti vieną norą ir taps jos vyru. Albertas parklupo ant vieno kelio, pabučiavo jį pasirinkusiajai ranką ir patikino, kad jaučiasi nevertas, bet džiaugsis galėdamas kurti gyvenimą kartu.
Viktorijos ir Alberto santuokos ceremonija įvyko 1840 m. vasario 10-ąją Šv. Jokūbo koplyčioje. Iškilminga šventė priminė pasaką – pasipuošusi balta suknele, puošniu šydu ir apelsinų žiedų vainiku Viktorija ištekėjo už savo gyvenimo meilės.
„Mano brangiausias mylimas Albertai. Tavo didžiulė meilė ir mielumas mane pakylėjo iki dangaus ir suteikė sparnus. Apie tai net nesvajojau ir nieko panašaus nesu jautusi anksčiau. Jo grožis, švelnumas. Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime“, – vestuvių naktį savo dienoraštyje rašė karalienė Viktorija.
Karalienė Viktorija ir princas Albertas pirmosios savo dukros princesės Viktorijos susilaukė praėjus devyniems mėnesiams po vestuvių. Viktorija iš viso pagimdė devynis vaikus.
Tiesa, karalienę Viktoriją vedęs Albertas iš pat pradžių nebuvo palankiai sutiktas britų visuomenės. Nors ir skamba romantiškai, vesti moterį, kurios titulas gerokai pranoksta būsimo vyro, išties buvo didelis išbandymas.
„Jis ateina pasiimti geriausio – didingos Anglijos karalienės ir dar didingesnės jos piniginės“, – buvo kalbama visuomenėje, o šie žodžiai net tapo daina.
Pirmaisiais santuokos metais Anglijos valdovės sutuoktinis net negalėjo vadintis karalienės vyru. Šalies Konstitucija tokio statuso nenumatė, o kilmingiausias titulas, kurį Albertui galėjo suteikti žmona, buvo feldmaršalas.
Viktorija norėjo, kad jos dievinamas princas taptų karaliumi. Deja, ministras pirmininkas kategoriškai nepatarė Jos Didenybei svarstyti šį klausimą parlamente. Albertui Didžiosios Britanijos princo titulas buvo suteiktas tik praėjus 17 santuokos metų – 1857-aisias.
Nors jo politines galias ribojo šalies konstitucija, Albertas aktyviai pasisakė lygių teisių, socialinės gerovės, švietimo ir vergijos panaikinimo klausimais. Laikui bėgant, už geresnį rytojų pasisakęs princas sulaukė visuomenės meilės.
Nelaiminga vaikystė
Karalienė Viktorija nebuvo atsidavusi motina. Atrodo, kad ji mylėjo vienintelį savo princą Albertą, turėjusį jai didžiulę įtaką.
Svarstoma, kad su vaikais elgtis nemokėjusiai karalienei Viktorijai pačiai vaikystėje stigo motinos meilės. Po jos tėvo mirties, kai Viktorijai buvo vos aštuoni mėnesiai, motina atstūmė dukrą ir mieliau laiką leido su seru Johnu Conroy.
„Aš vaikystėje gyvenau labai nelaimingą gyvenimą. Nežinojau, kas yra laiminga šeima“, – yra prisipažinusi Viktorija.
Alberto vaikystė taip pat buvo sudėtinga. Jo tėvas mažai dėmesio skyrė savo sūnui ir žmonai. Alberto motina, princesė Louise, išsiskyrė su sutuoktiniu, o Albertas pažadėjo sau niekuomet nebūti tokiu tėvu, koks buvo jo.
Viktoriją ir Albertą vienijo noras sukurti tobulą šeimą, kuri taptų pavyzdžiu pasauliui, tačiau nei vienas nežinojo, kaip tai padaryti. Pagimdžiusi net devynis vaikus, Viktorija nemėgo būti nėščia, bjaurėjosi maitinti krūtimi ir laikė naujagimius negražiais.
„Kūdikiai yra labai bjaurūs. Jie mane gąsdina tol, kol jų galva yra didelė, o kūnas – mažas. O ir tas klykimas veda iš proto“, – rašoma dienoraštyje.
Devyniais Viktorijos ir Alberto vaikais rūpinosi auklė, o karalienė atsidavė valstybės valdymui bei tobulos šeimos visuomenėje vaizdavimui.
Šeimos gyvenimas – nesaldus
Kruopščiai sukurtas tobulos šeimos įvaizdis už uždarų durų toli gražu nepriminė pasakos. Viktorijos ir princo Alberto šeimoje nuolat kilo nesutarimų. Stebėdamas karalienės Viktorijos pykčio antplūdžius, princas Albertas baiminosi, jog ją kaip ir jos senelį Jurgį III užklupo psichinės sveikatos problemos.
Princui Albertui jo gydytojas patarė nesivelti į ginčius su aršiu charakteriu pasižymėjusia žmona, tad Albertas kurį laiką su mylimąją bendravo rašydamas jai laiškus.
Vyriausias poros sūnus Edvardas VII taip pat kėlė įtampą šeimoje, o jo tėvai neslėpė nusivylimo. Pasak jų, Edvardas VII nepasižymėjo nei intelektualiniais, nei fiziniais pranašumais, o Viktorija sūnų net yra pavadinusi „vaikiu, turinčiu klaikiai mažą galvą“.
Šeimos meilės nesulaukęs Edvardas VII įniko į nesibaigiančias linksmybes ir meilės nuotykius. Apie skandalingą sūnaus gyvenimą sužinojęs princas Albertas susitiko su atžala atviram ir jautriam pokalbiui. Tai buvo paskutinis sūnaus ir tėvo pokalbis – po keleto savaičių princas Albertas mirė. Jam buvo vos 42 metai.
Gedėjo visą gyvenimą
Karalienė Viktorija po princo Alberto mirties taip ir neatsigavo. Visą likusį gyvenimą ji viešumoje pasirodydavo tik dėvėdama juodus drabužius, o rūmuose viskas buvo palikta taip pat, kaip Alberto laikais: kiekvieną vakarą tarnai klodavo jam lovą ir padėdavo pižamą, kiekvieną rytą pripildavo vonią karšto vandens, pamerkdavo šviežių gėlių į vazas, užvesdavo laikrodžius. Teigiama, kad net eidama miegoti karalienė apsivilkdavo mylimo vyro chalatą.
Po Alberto mirties, Viktorija apie savo vyrą iki pat gyvenimo pabaigos kalbėjo kaip apie šventąjį. Karalienės nurodymu, Londone atsirado Alberto krantinė, Karališkoji Alberto salė, Alberto paminklas, Alberto tiltas. Sklido gandų, kad Jos Didenybė kvietėsi mediumų, nes norėjo užmegzti ryšį su mylimo vyro dvasia. Akivaizdu, Albertas Viktorijai buvo viskas – ištikimiausias draugas, vyras, meilužis, artimiausias patarėjas.
Laiške, parašytame praėjus 15 mėnesių po Alberto mirties, Viktorija rašė: „Vargšė karalienė gali tik tikėtis, kad ilgai negyvens ir jai bus leista susitikti su mylimu vyru“.
Karalienė Viktorija po Alberto mirties susitikimo su mylimuoju laukė daugiau nei 40 metų.