Tikrais laiškais susirašinėjanti Karolina: „Džiaugiuosi suradusi draugų iš viso pasaulio“

Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Eglė Užkuraitė
Publikuota: 2019-02-08 21:32
Ar pamenate, kada paskutinį kartą gavote ranka rašytą laišką? O kada patys ėmėte į rankas rašiklį ir popieriaus lapą, ir keliavote į paštą? Vilnietė Karolina Panto jau ne vienerius metus turi ypatingą pomėgį – susirašinėjimą laiškais. Prieš įsigalint socialiniams tinklams ir internetui, tai buvo visiškai įprasta bendravimo forma, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje – tai itin reta veikla. Apie meilę laiškams ir kalbamės su Karolina.

Kaip atradai šį pomėgį?

Pirmuosius laiškus siunčiau dar vaikystėje, kai buvo populiaru siųsti adresą į žurnalą ir taip ieškoti draugų. Tačiau pašto džiaugsmą atradau maždaug prieš devynerius metus, kai tuo metu išpopuliarėjo svetainė postcrossing.com. Iš esmės tai – aklas susirašinėjimas atvirlaiškiais. 

Sistema atsitiktinai parenka pašto adresą iš bet kurios pasaulio šalies, atsiunčiamas ir specialus kodas, kuriuo atvirukas, jau pasiekęs kelionės tikslą, užregistruojamas. Tokiu pačiu principu kažkas kitame pasaulio krašte gauna tavo adresą ir atsiunčia atviruką. Kaskart, užregistruodamas atviruką, gali parašyti ir žinutę siuntėjui – taip susiradau pora pirmųjų susirašinėjimo draugų, su kuriais bendrauti toliau nusprendėme popieriniu pavidalu, tik atvirukus pakeitė laiškų popierius.

Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.
Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.

O kuo tave sužavėjo laiškų rašymas?

Iš pradžių džiugino pats netikėtumo jausmas – grįžus namo, pašto dėžutėje randi gražiai papuoštą voką. Ne tik žinai, kad turi susirašinėjimo draugą Suomijoje ar Japonijoje, bet ir matai jo raštą (ką, beje, irgi labai įdomu nagrinėti). Kartais sulauki ir malonių suvenyrų – pavyzdžiui, į voką įprasta įdėti arbatos pakelį ar atviruką, nuotraukų.

Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.
Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.

Tai labai asmeniška ir ypatinga, nes dažnai tų dalykų kitu atveju, nebent apsilankęs toje šalyje, ir nerastum. Vėliau pastebėjau, kad laiškų rašymas tapo savotiška terapija. Ilgainiui įkrenti į malonią rutiną, kuri leidžia trumpam atsiriboti nuo kasdieninių dalykų.

Papasakok, kaip atrodo ši veikla. Kur susirandi žmonių, kuriems rašysi, pagal ką juos pasirenki?

Ironiška, tačiau beveik visus dabartinius susirašinėjimo draugus radau internete. Čia gyvuoja didžiulės bendruomenės, žmonės buriasi į grupes, keičiasi kalėdinėmis dovanomis, dalyvauja iššūkiuose. Pastaruoju metu pastebėjau „migraciją“ iš specializuotų puslapių į socialinius tinklus, ypač Instagramą.

Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.
Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.

Susirasti susirašinėjimo draugų čia labai paprasta – tereikia parašyti trumpą komentarą apie save, nurodyti amžių, šalį, pomėgius ir įkelti į juos skelbiančią grupę arba pridėti grotažymių (#snailmail, #penpalswanted), kad žinutė būtų matoma bendrame sraute. Šiek tiek daugiau susirašinėjant su žmogumi turbūt suvoki, ar nori su juo tęsti bendravimą toliau, ar ne. Aš visuomet pabendrauju prieš apsikeitimą adresais. Jeigu „sulimpam“ – mielai tęsiu bendravimą toliau. Tačiau nemažai žmonių iškart pradeda nuo laiškų, nekreipdami dėmesio į amžių ar šalį. Kiti kaip tik ieško bendraamžių iš tam tikrų šalių. Kiekvienas atranda, su kuo bendrauti.

Neseniai kolegė supažindino su daug ilgiau gyvuojančiu susirašinėjimo draugų paieškos būdu – draugystės knygelėmis (angl. friendship books). Tai visur keliaujanti knygelė ar laiškas, kurią gavęs žmogus įrašo savo ar kitų susirašinėjimo draugų adresus (jeigu nori), peržiūri tai, kas jau surašyta – jeigu randa žmonių, kuriems norėtų išsiųsti laišką, tai ir padaro. Toks aklas susirašinėjimas irgi įdomus – prieš pora savaičių sulaukiau laiško iš moteris, kuri prisistatė kaip 60-ies metų močiutė iš Belgijos. O man parašyti nusprendė, nes esu tokių pačių metų gimimo, kaip ir jos anūkė.

Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.
Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.

O ar rašydama laiškus susiradai draugų? Galbūt net esi susitikusi su jais gyvai?

Su kai kuriais žmonėmis palaikau ryšį nuo pat susirašinėjimo pradžios, atrodo, kartu užaugome, nors nesame vienas kito regėję. Nebaisu ant popieriaus išlieti viską, tartum į dienoraštį, ir gauti tokį laišką atgal. Atrodo, jį galėtum rašyti visą dieną, tačiau juk ir su realiais draugais gali bendrauti ir kalbėtis neskaičiuodamas valandų. Kartais būna priešingai – draugystė niekaip neužsimezga, atrodo, bendrauji atmestinai, išvis nebesulauki atsakymo. Tačiau pastaruoju metu tokių atvejų pasitaiko vis rečiau.

Lengva lyg tarp kitko brūkštelėti, kaip norėtum susitikti, arba jeigu tik kada sugalvosi aplankyti Lietuvą – apsistok pas mane, būsiu geriausias gidas. Tačiau iš tiesų kurį laiką galvojau, kad geriausia kai laiškai lieka laiškais – nesinori nusivilti, susitikus gyvai su žmogumi imti ir sugriauti tą romantiką, kurią sukuria toks bendravimas. Kas, jeigu visai nerastum bendros kalbos?

Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.
Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto, praėjusiais metais gyvai susitikau su ilgamete drauge iš Lenkijos. Ji keliavo per Vilnių į Taliną ir čia turėjo pora valandų, kad persėstų į kitą autobusą. Pamenu, kaip 5 valandą ryto žengiu į degalinę, kur sėdi ji ir kelionės draugai, delnai prakaituoja, norisi apsisukti ir šiaušti atgal, tačiau vos tik susitikome, apsikabinome ir susėdome bendrauti, nesinorėjo išsiskirti. Keistas jausmas – atrodo, kad viską žinai apie šį žmogų, tačiau dabar jam suteiki realų kūną, išgirsti jo balsą. Pavasarį laukiu į Vilnių atvyksiančios draugės iš Jungtinės Karalystės. Dabar to jaudulio „o kas, jeigu“ yra daug mažiau arba jis peraugo į pozityvias emocijas.

Galbūt skaičiavai kiek laiškų jau esi parašiusi?

Prieš pora metų, tvarkydama dėžes, kuriose laikau visus gautus laiškus, skaičiavau, kad jų gavau virš 200. Ko gero, tiek pat buvau ir išsiuntusi. Prieš metus gautų ir išsiųstų laiškų nuotraukas pradėjau kelti į socialinius tinklus – susirašinėjimo draugų gerokai padaugėjo, todėl manau, kad tas skaičius jau yra gerokai didesnis.

Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.
Karolina Panto atrado susirašinėjimą laiškais / Asmeninio archyvo nuotr.

Pastebėjau, kad tai nėra įprasti laiškai – net ir vokai gausiai dekoruoti. Iš kur semiesi idėjų?

Tai nėra būtina, tačiau iš tiesų estetinei pusei skiriama vis daugiau dėmesio, kartais netgi daugiau nei pačiam laiško rašymui. Turbūt tai susiję su bendruomenės persikėlimu į socialinių tinklų erdvę – atsiranda daugiau gražiai sukomponuotų nuotraukų, naršant bendrą srautą taip ir prisigaudai idėjų. Įdomu pamatyti, kaip kiti sugalvoja panaudoti žurnalo iškarpas, kitaip užrašyti adresą, parodo, iš ko pačiam galima pasigaminti voką. Tačiau stengiuosi nepiktnaudžiauti – nesinori aklai kopijuoti kitų sugalvotų idėjų.

Galbūt turi įsimintiniausią laišką?

Yra tokių laiškų, kuriuos suskaitai kaip gerą romaną. Ypač jeigu visas fonas tam tinkamas – sekmadienio rytas, vienoje rankoje arbatos puodelis, pusryčiai pavykę, oras toks, kad tik namie sėdėk, skaityk ir rašyk. Tokios patirtys įsimena labiausiai, perskaitęs kai kuriuos laiškus net spirgi kaip nori tučtuojau suraityti atsakymą. Kartais laiškai sudėlioti kaip knygelė, juos reikia išlankstyti, skaityti kaip laikraštį, atverti langelius, kad pamatytum atsakymus į klausimus – tokie žaidimai labai smagūs ir netikėti. 

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai