Neįgyvendintos svajonės, meilė, apie kurią neprisipažinta, laikas, praleistas darbe, o ne su artimaisiais – atėjus gyvenimo saulėlydžiui gailėtis tikrai būna dėl ko. Ir nors kiekvienas sudarytume savo asmeninį sąrašą, yra dalykų, kurie bendri daugeliui. Štai 5 dažniausi apgailestavimai, apie kuriuos rašo populiari autorė Bronnie Ware.
Bronnie Ware yra australė, be kitų darbų, kelerius metus užsiėmusi paliatyviąja slauga – ji rūpinosi žmonėmis paskutiniuosiuss 3–4 jų gyvenimo mėnesius. Moteris aprašydavo savo patirtį tinklaraštyje „Inspiration and Chai“ ir šis projektas sulaukė tiek dėmesio, jog slaugė parašė knygą, pavadintą „5 dalykai, kurių labiausiai gailimasi prieš mirtį“. Knyga buvo išleista 27 kalbomis ir tapo bestseleriu, o Br. Ware dabar dirba lektore ir savo seminarais įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje.
Autorės teigimu, buvo visai nesunku susisteminti dalykus, kurių labiausiai gailisi žmonės. Anot jos, prieš mirtį daugelis pacientų pasikeičia – jie geba labai aiškiai atskirti, kas jų gyvenime buvo gera, o ką – jei tik būtų įmanoma – norėtųsi pakeisti.
1. „Norėčiau būti turėjęs drąsos gyventi savo gyvenimą, o ne tokį, kokio iš manęs tikėjosi kiti“
Tai dažniausias apgailestavimas. Kai žmonės suvokia, kad jų gyvenimas beveik baigėsi, ir atsigręžia atgal, labai lengva pamatyti, kiek svajonių buvo neįgyvendinta. Dauguma žmonių neįgyvendino net pusės savo planų bei norų ir turėjo atsisveikinti su gyvenimu žinodami, kad taip įvyko dėl jų pačių sprendimų, kuriuos jie padarė arba kurių nepadarė.
2. „O, kad nebūčiau tiek dirbęs...“
Visi vyrai apgailestavo praleidę tiek daug laiko siekdami karjeros, kuri prieš mirtį jau nebeatrodė tokia svarbi.
Apie tai kalbėjo absoliučiai visi vyrai pacientai, kuriuos Br. Ware teko slaugyti. Jie ilgėjosi savo atžalų vaikystės ar paauglystės ir mylimųjų partnerystės – to, ką daug dirbdami praleido.
Moterys prieš mirtį irgi tai minėdavo, tačiau kadangi dauguma jų buvo iš senesnės – namų šeimininkių – kartos, jos nebuvo šeimos maitintojos ir nepraleido daug laiko darbe. Priešingai, nei vyrai, labai apgailestavę, jog skyrė tiek daug laiko ir pastangų siekdami karjeros, kuri prieš mirtį jau nebeatrodė tokia svarbi...
3. „O kad būčiau turėjęs drąsos išsakyti savo nuomonę“
Daug žmonių slopina savo jausmus, kad tik taikiai sugyventų su aplinkiniais. To pasekmė – jie nugyvena nevisavertį gyvenimą ir niekada nebūna tokie, kokie yra iš tikrųjų, neišsako, kas jiems išties patinka, o kas nepatinka, kaip apskritai jie jaučiasi. Br. Ware teigimu, nemažai sudėtingų ligų gali būti būtent tų užgniaužtų įvairialypių jausmų, daugiausia – pagiežos, nepasitenkinimo – rezultatas.
4. „O kad būčiau palaikęs ryšius su draugais“
Daug žmonių nesupranta ištikimų draugų svarbos savo gyvenime, kol neatsėlina mirtis. Daugelis taip užsiėmę savo gyvenimais, kad net nepastebi, kaip bėgant metams praranda labai gerus draugus. O prieš mirtį jų ilgisi visi. Deja, tuomet jau ne visada būna įmanoma atkurti prarastus ryšius – vieni draugai būna pernelyg nutolę, antri jau mirę arba irgi sunkiai pasiligoję, tretiems surasti ar susigrąžinti nebeužtenka jėgų ir laiko.
5. „Gaila, kad neleidau sau būti laimingesniam“
Dauguma žmonių iki gyvenimo pabaigos nesuvokia, kad laimė – tai asmeninis, sąmoningas pasirinkimas.
Tai taip pat neįtikėtinai dažnas priešmirtinis apgailestavimas. Dauguma žmonių iki gyvenimo pabaigos nesuvokia, kad laimė – tai asmeninis, sąmoningas pasirinkimas.
Žmonės gyvena užstrigę senuose elgesio modeliuose ir įpročiuose, o baimė ką nors keisti tarsi verčia nuolat apsimetinėti – tiek prieš kitus, tiek prieš save, esą ir taip viskas gerai. Gulint mirties patale tampa nebesvarbu, ką kiti pagalvos apie jus, jūsų poelgius ar sprendimus, tad mirštantieji bent jau dėl to jaučiasi laimingi, atsipalaidavę bei gali nevaržomai šypsotis.