Kai myli, atleisti gali daug. Tačiau ar tikrai verta atleisti net ir už didžiausias nuoskaudas? Ar nenutiks taip, kad nuoskaudos galiausiai pražudys ir jaustą meilę? Siūlome paskaityti Ji24.lt skaitytojos atsiųstą istoriją.
O taip nekaltai viskas prasidėjo...
Kai man buvo 15 metų, visos mano bendraklasės jau turėjo antras puses. O štai aš buvau kitokia – savęs nesuprantanti, pašėlusi, tėvams problematiška mergaitė, net nebuvau pagalvojusi apie tai, kad aš galiu turėti antrąją pusę, arba, kaip draugės sakydavo, pirmąją meilę.
Man nerūpėjo vaikinai. Dabar, praėjus daugeliui metų, manau, kad turbūt tuo metu aš bijojau jų. Bijojau to pirmojo bučinio, prisilietimų, palydėjimų namo po pamokų, pokalbių telefonu.
Buvau vietoje nenustygstanti mergaitė, kuri turėjo problemų su policija, kuri mėgdavo tuo metu labai populiarų emo stilių. Virtualioje erdvėje susikurdavau save tokią, kokią kiekvienas vaikinas norėtų turėti šalia. Bet viduje buvo didelė baimė, kad tai nėra mano gyvenimas, kad aš nesu tokia, kokią mane pažinčių portaluose matydavo susirašinėjimo draugai.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Dėl jo netekau savigarbos, orumo ir šešerių savo jaunystės metų“
Turėjau draugių, kurios, kaip tėvai sakydavo, vesdavo mane iš kelio. Pykdavau ant jų dėl to, trankydavau duris, kai mama neišleisdavo kur nors su jomis išeiti. Juk aš buvau tokia laiminga, kad turiu draugių, nes iki 7 klasės visi mano klasiokai iš manęs tyčiojosi. Pravardžiuodavo ir stumdydavo, niekas su manimi nebendraudavo, būdavau atsiskyrusi, viena.
Visada visur viena. Net geriausia mano draugė, su kuria nuo mažų dienų būdavom kartu, kažkaip nutolo nuo manęs. Nežinau, kur dariau klaidas, gal dėl to, kad nesimokydavau gerai, gal dėl to, kad neturėdavau gražių drabužių ar neatrodydavau tvarkingai. Nežinau. Nežinau iki pat šiol.
Per pažinčių portalą susipažinau su viena mergina, kuri tapo man lyg sesė. Bent jau taip maniau tuomet. Per ją susipažinau su savo dabartiniu vyru.
Tuomet man buvo tik 15 metų. Buvo labai keista, kai jis priėjo prie manęs ir noriai bendravo, ko nepasakysi apie kitus vaikinus. Sunkiai rinkau žodžius tą dieną. Bijojau, kad leptelsiu ką nors ne itin protingo. Tą dieną buvo Joninės – jas aš prisiminsiu visada.
Jis man pasirodė toks vaikiškas, juokingas, tačiau su juo man buvo be galo linksma. Tą vakarą daug kalbėjomės, o vidurnaktį jis man pasiūlė draugauti. Pamaniusi, kad tai pokštas, sutikau.
Negalvojau, kad tai nuves kažkur toliau, vis dėlto mus skyrė 30 kilometrų, o ir jam buvo tik 17 metų. Susitikinėti net nebūtų išėję. Nenorėjau tą vakarą būti viena, nes ir draugė turėjo vaikiną.
Kai jis mane apkabino, išsigandau, bijojau, kad panorės mane pabučiuoti, o juk aš dar buvau to nepatyrusi. Nenorėjau parodyti, kad to nemoku. Visas kūnas drebėjo.
Galiausiai atėjo laikas skirstytis namo, jis pasisiūlė mane pavėžėti mopedu. Bevažiuojant mintyse sukosi mintis tik apie tai, kaip čia išsisukti nuo to bučinio, nes turbūt jis tikrai norės mane pabučiuoti.
Išbuvome kartu dar dvejus metus, kol įvyko didysis lūžis mūsų santykiuose. Išdavystė su kita. Savo bendradarbe.
Palydėjo jis mane iki keliuko, kuris vedė į namus, apkabino ir lėtai lenkėsi prie mano lūpų. Šiek tiek atsitraukiau nuo jo, o jis mane prisitraukė ir švelniai pabučiavo...
Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. Tada jam ir pasakiau, kad tai buvo mano pirmasis bučinys...
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Esu emigrantė, iš Norvegijos grįžusi dėl meilės“
Bendravome gana ilgai. Buvau tokia laiminga, mylima ir mylinti. Tai buvo pirmoji mano meilė, tačiau po dvejų metų viskas pradėjo šlyti. Lyg ir atšalo jausmai. Galiausiai išsiskyrėme ir viskas dėl to, kad jis pradėjo bendrauti su kita.
Buvo daug skausmo, ašarų ir nervų, bemiegių naktų ir visų kitų dalykų, kurie ištinka po skaudaus išsiskyrimo. Praėjo mėnuo. Susitaikėm. Atleidau.
Išbuvome kartu dar dvejus metus, kol įvyko didysis lūžis mūsų santykiuose. Išdavystė su kita. Savo bendradarbe. Skaudesnio įvykio man tikriausiai ir negalėjo būti. Pradėjome pyktis, rietis, galiausiai jis išvarė mane iš savo namų. O man pasaulis išslydo iš po kojų.
Depresavau. Užsidariusi viena visą mėnesį buvau tik su savimi ir su savo skausmu. Verkdavau dieną, verkdavau naktį. Ir nuolat galvodavau, kas buvo ne taip. Juk visi draugai taip mūsų draugystės pavydėdavo, sakydavo, kad esame tobula pora, labai mylėjome vienas kitą. Bet atsitiko taip, kaip atsitiko.
Supratau, kad turiu gyventi toliau. Pradėjau susitikinėti su draugais. Susipažinau su ta mergina, su kuria jis mane išdavė. Pradėjome bendrauti, su ja būdavo smagu, tad net nekalbėdavom apie tą klaidą, kurią padarė jis.
Susipažinau su jos geru draugu. Pradėjau bendrauti ir su juo. Kažkaip būdama su juo nejusdavau skausmo širdyje dėl savo vaikino.
Netrukus vėl pradėjau šypsotis, jam labai patikau, buvau jo tobulybė. Kalbėdavomės iki ryto. Jis nedarydavo nieko, ko aš nenorėdavau. Jo bučinius prisimenu iki pat šiol. Jis buvo kažkas tokio, ko negaliu paaiškinti. Net ir dabar, kai susitinka mūsų akys, per kūną perbėga virpuliukai. Bet viskas turėjo baigtis. Kad ir kokia pasaka būtų, ji turi savo pabaigą.
Sėdžiu vakare, žiūriu į dangų ir galvoju apie savo pasakų berniuką, su kuriuo tikrai jaučiausi ypatinga. Jo tobuloji.
Mano pasaka baigėsi, kai į mano gyvenimą sugrįžo mano buvęs vaikinas, kuris prisiekinėjo amžiną meilę ir įtikinėjo, kad padarė didžiausią klaidą savo gyvenime, paleisdamas mane. Pažadėjo būti kitoks. Verkdavo prie mano namų, kiekvieną vakarą laukdavo manęs grįžtančios. Laukdavo su gėlėmis ir pilnomis akimis ašarų. Atleidau jam, iš gailesčio.
Teko viską užbaigti su savo pasakų berniuku ir susitaikiau su savo buvusiu. Viskas buvo gerai. Nešiojo jis mane ant rankų. Ir praėjus vos pusmečiui, aš pastojau. Susituokėm. Susilaukėm dukters.
Tuomet ir prasidėjo tikrasis gyvenimas.
Pykčiai, pykčiai, pykčiai. Ir dabar žiūriu jam į akis ir nebesuprantu, kada dingo mano meilė. Kada?
Dabar net nebenoriu liestis prie jo, nenoriu žiūrėti jam į akis. Labai laukiau savo dukrytės, labai. Ji mano akių šviesa. Ji man sugrąžino norą gyventi. Ji man – viskas. Žinau, kad darau didelę klaidą būdama su juo, bet auka dėl savo vaiko yra niekis.
Noriu ir tikiu, kad viskas pasikeis, visiems visko būna. Nors ir nėra dienos be pykčių, tikiu, kad viskas susitvarkys.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Grįžau į namus, kuriuose manęs laukė jau vienu mylimu žmogumi mažiau“
Sėdžiu vakare, žiūriu į dangų ir galvoju apie savo pasakų berniuką, su kuriuo tikrai jaučiausi ypatinga. Jo tobuloji. Ir kaip aš jį įskaudinau... Dabar negalėčiau jam nei labas pasakyti... Nors taip norėčiau vėl su juo pasikalbėti.
Buvimas šalia jo man vaistai širdžiai. Tas jausmas, kad esu ypatinga... Ir tai pajutau tik su juo.
Juk didžioji mano meilė dabartiniam vyrui išėjo kartu su jo išdavyste. O taip viskas prasidėjo nekaltai... Ir viskas buvo tik dėl meilės. Dėl meilės, kurios nebeliko. Liko tik mūsų sukurtas kūrinys.
Dėkojame istorijos autorei už pasakojimą ir dovanojame jai šiuolaikišką nagų poliruoklį „Silk'n Micro Nail“ tobulam manikiūrui namuose pasiekti (prizo vertė – 29,90 eur).
Nagų poliravimas įprasta dilde reikalauja daug laiko ir pastangų. „Silk'n Micro Nail“ – tai šiuolaikiškas prietaisas, kuriuo geriausią manikiūro rezultatą pasieksite akimirksniu. Poliruokliu lengvai pašalinsite nago nelygumus, atsikratysite keterų ir įlenkimų, o blizgiais ir dailiais nagais galėsite mėgautis net 2 savaites po procedūros atlikimo.
Prietaisas turi 2 volelius, atliekančius skirtingas funkcijas. Pilkas volelis skirtas pašalinti nago paviršiaus nelygumus, o švelnesnis baltas suteikia nagui nepriekaištingą blizgesį. Voleliai sukasi viena kryptimi, tad lengvai užtikrinsite pageidaujamą poliravimo kryptį ir nepažeisite nago.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimi?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!