Paslaptingas vaikinas, netikėta pažintis ir staigiai įsiplieskusi meilė – tokia yra šios dienos istorija. Tiesa, visas kortas čia netikėtai sumaišė sužinota paslaptis ir kilusios abejonės. Siūlome paskaityti.
Ne veltui yra posakis: „Niekada nesakyk niekada“. Taip sakiau ir aš. Įsivaizdavau esanti įžvalgi ir stipri moteris, tad, maniau, man taip niekada nenutiks. Deja, likimas man iškrėtė pokštą...
Vos tik grįžau į darbą po labai ilgų atostogų, iškart buvo paskirtos komandiruotės į kitą miestą. Buvau visa sutrikusi, išsiblaškiusi – negana asmeninio gyvenimo pokyčių, dar ir darbe buvo sunku įsilieti į naują komandą, naujus tikslus.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Grįžau į namus, kuriuose manęs laukė jau vienu mylimu žmogumi mažiau“
Pirmąją darbo dieną svetimame mieste jaučiausi kaip maža pasiklydusi avelė. O štai ten, po savo teritoriją, visas pasitikintis vaikščiojo JIS. Ir mano akys iškart užkliuvo!
Jo laikysena šaukte šaukė, kad jis TIKRAS VYRAS, tačiau tą dieną taip nepasitikėjau savimi ir galvoje buvau taip sumišusi, kad net nekilo mintis pažiūrėti jam į akis, nors akies krašteliu visą dieną jį stebėjau.
Kitą dieną jis toliau išdidžiai vaikščiojo, ir mūsų akys vis dažniau susitikdavo. Darbo dienos pabaigoje jis galiausiai išdrįso ateiti ir tarė: „Na, tai labas“, lyg žinodamas, kad to laukiau. Kaip vėliau paaiškėjo, jis visą dieną kaupė drąsą tam pirmajam pokalbiui.
Širdyje džiaugiausi, bet realybėje turbūt atrodžiau kaip pasimetusi višta, kukli, vos pralemenanti žodį kitą...
Taip aš pradėjau laukti savo komandiruočių, vienos, kitos, trečios. Dažniausiai jo nebūdavo, nors kiekvieną kartą tikėjausi jį pamatyti. Matėmės dar kelis kartus, vaišino kava, šnekėjome apie nereikšmingus dalykus, bet kiekvieną kartą vis labiau laukiau, kada jį pamatysiu.
Mums užtekdavo tiesiog tylėti kartu, tai būdavo neapsakomai gera, užtekdavo susikibti už rankų ir žiūrėti vienas kitam į akis. Užtekdavo užuosti vienas kito kvapą ir lėtai tirpti vienas kito glėbyje.
Deja, nutiko taip, kad pakeičiau darbą. Svarsčiau, kaip jį pamatyti, ką daryti – važiuoti, ar ieškoti kontaktų? Pamaniau, o kas jei jis turi draugę, kodėl jis manęs neieško, gal jis mano, kad aš pati turiu vyrą, o gal aš jam nepatikau, gal man tik pasirodė? Tokios ir daug kitų minčių nedavė ramybės, bet nusprendžiau surizikuoti.
Susiradau jo kontaktus ir iškart susisiekiau. Iš to jaudulio, maniau, ir širdis iššoks iš krūtinės.
Neilgai trukus susitikome, jis teigė esantis vienišas ir viskas vyko žaibiškai. Nuostabios akimirkos kartu – iškart supratau, kad pamilsiu jį. Taip ir nutiko. Taip pat žaibiškai.
Susitikdavome, kada tik mums pavykdavo: bučiniai, patys nuostabiausi žodžiai, žvaigždėtas dangus ir mes... Mums užtekdavo tiesiog tylėti kartu, tai būdavo neapsakomai gera, užtekdavo susikibti už rankų ir žiūrėti vienas kitam į akis. Užtekdavo užuosti vienas kito kvapą ir lėtai tirpti vienas kito glėbyje. Akys užsitraukdavo rūku, laikas sustodavo, ir nieko aplink nelikdavo. Tai buvo tarsi stebuklas.
Mes ir naktį abu negalėdavome užmigti, nes buvo gaila laiką skirti miegui, o ne vienas kitam. Norėjosi jausti vienas kito kvėpavimą, šilumą ir sklindančią meilę. Kalbėdavome valandų valandas. Visa tai truko keletą mėnesių.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Esu emigrantė, iš Norvegijos grįžusi dėl meilės“
Per tą laiką nuolat jaučiau, kad kažką slepia, bet gražiai išsisukdavo, kad viskas gerai. Kelis kartus bandė viską nutraukti, nesupratau priežasties, kartodavo, kad aš jam per gera, kad esu verta geresnio, o aš galvodavau: „Kokio geresnio, juk jis – pats geriausias!“.
Ištverdavom vienas be kito vos kelias dienas, širdis apsipildavo krauju iš ilgesio, tada susitikdavome ir vienas kito atsiprašydavome. Viskas atrodė tarsi sapnas ar filmas.
Galiausiai visagaliai socialiniai tinklai atskleidė siaubingą tiesą – vedęs! Ir visai neseniai – prieš pat mūsų pažintį.
Tai kas tada aš? Meilužė? Juk sakiau, kad to nebus niekada...
Pirmoji mintis, šovusi į galvą – jis niekšas, ir jo žmona tai turi sužinoti. Vėliau nurimau, o jis norėjo pasiteisinti. Atrodė, kaipgi galima išvis tai pateisinti. Jo pasiteisinimas buvo maždaug toks: „Aš niekada negalvojau, kad sutiksiu kažką panašaus į tave, tu angelas, ir aš tave pamilau“.
Daug ašarų, daug skausmo ir daug klausimų, kas bus toliau... Tada man pasidarė viskas aišku, kodėl jis norėjo kelis kartus viską užbaigti. Jis norėjo tiesiog grįžti į teisingą kelią, bet negalėjo, neištvėrė, bėgdamas nuo manęs, jis tik dar arčiau save pritraukdavo.
Žinoma, išsiskirti su žmona nėra taip paprasta, o ką daryti man? Kai aš žinau tiksliai, kad su juo noriu praleisti visą likusį savo gyvenimą, kad daugiau nesutiksiu tokio ypatingo žmogaus. O jis prašo laiko...
Naivu, bet aš lauksiu, užgožusi savo pavydą, skausmą, išdidumą, nes tikiu jo meile. To nesuvaidinsi. Sakysit, aš kvaila? Tebūnie, bet tik mes abu žinome, ką išgyvenome, ir tai nebuvo aistra, tai kur kas daugiau, tyriau ir tai, ką pajunti tik kartą gyvenime!
Nežinau, kuo baigsis ši istorija, bet jeigu ši meilė TIKRA, ji nugalės viską, bet kokia kaina. Nė vienas paprastas žmogus negali jos sunaikinti, kad ir kokia ji nuodėminga bebūtų. Mes būsim kartu, pažadu.
Tikiu pasaka, kurią mes vis dar išgyvename.
Myliu tave.
Mano ranka tavo rankoje, ir tai yra laimė!
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro AQUA įsteigtą prizą – 30 € dovanų kuponą komplekso paslaugoms (vertė – 30 €/103,59 Lt).
Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA – viskas viename: poilsis, sveikatingumas, gydymas ir pramogos. Viešbutyje AQUA ilsėkitės su šeima, Druskininkų gydykloje išbandykite natūralių sveikatos šaltinių – purvo ir mineralinio vandens – poveikį, Druskininkų vandens parke pasiduokite gerų emocijų bangai ir pasilepinkite nemokamomis pirčių programomis.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!