„Apie laimę nereikia kalbėti. Laimingas žmogus nekalba, koks jis laimingas. Jis lyg tas kalnų upelis, be paliovos trykštantis žemyn, savo džiaugsmu, energija, jėga parodantis visiems, kad jo laimė – tai pats gyvenimas“, – rašo Ji24 skaitytoja ir kviečia pasinerti į jos istoriją.
Prie laimingo žmogaus, kaip prie kalnų upelio, žmonės ateina pajusti ramybės, besiveržiančios iš niekad nesibaigiančios versmės.
Koks žmogus yra galingas. Kiek daug jis gali. Savo mintimis, savo pasirinkimais jis puošia Visatą. Ir jei kiekvienas žmogus savo mažytį gyvenimą nugyventų garbingai, būdamas taikoje su savimi ir pasauliu, jis sukurtų žemėje Rojų. Gyvenimą nugyventi reikia taip, kad jam baigiantis išeitum ne iš vieno pragaro į kitą, o iš vieno rojaus į kitą.
Buvo vidurdienis. Bare prie stalelio sėdėjo vyrukas. Iš išvaizdos jam buvo 40 metų. Viltė praėjo pro šalį.
Jis buvo toks seksualus, kad jai net kojas pakirto. Jis pakvietė ją prisėsti šalia. Ji prisėdo, jie ilgai kalbėjosi ir vis vienas kitam šypsojosi. Atrodė, lyg po daugelio metų susitikę pažįstami.
Viltė truputį flirtavo, labai norėjosi jam patikti. Vyrukas buvo stambaus sudėjimo, su barzda, todėl ir atrodė jos metų. Viltei šiemet sukako 40. Ji mąstė, kad jau gyvenimas baigėsi, bet sutiko jį, savo svajonių princą.
Jis pagaliau prisistatė – Vincentas. Princas sėdėjo pasitempęs, išdidus, elegantiškas, su baltais marškinėliais ir šviesiais džinsais. Jis atrodė kaip iš kitos planetos. Matėsi, kad jį auklėjo karalienė.