Tikra istorija: „Galite mane smerkti, bet tik išsiskyrusi pasijutau laisva“

Moteris miške / „Shutterstock“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-09-14 09:00
Prieš daugiau nei metus tikrai nebūčiau sugalvojusi parašyti viešo laiško, tačiau dabar jaučiuosi taip, tarsi norėtųsi viską išrėkti pasauliui. Ir šis riksmas – džiaugsmingas: išsiskyriau ir pagaliau jaučiuosi laiminga!

Man tebuvo 20, o jam 22-eji. Tuomet buvome daug lūkesčių turintys jaunuoliai, dar nesupratę, ko norime iš gyvenimo, kas mums svarbu, neatradę savęs.

10 metų gyvenau susituokusi su vyru Tadu. Mūsų draugystės pradžia buvo išties graži: gėlės, kelionės, aistra, pašėlusi jaunystė. Viskas dėliojosi sava tvarka: dvejus metus draugavome, tada jis man pasipiršo, po metų susituokėme ir apsigyvenome kartu. Man tebuvo 20, o jam 22-eji. Tuomet buvome daug lūkesčių turintys jaunuoliai, dar nesupratę, ko norime iš gyvenimo, kas mums svarbu, neatradę savęs. Tačiau tvirtai buvome nusprendę įteisinti savo jausmus, net nepagalvodami, kad nesame vienas kitam skirti.

Taip ir buvo, kol manęs po 8-erių santuokos metų nepradėjo pulti abejonės, ar tikrai esu su tinkamu žmogumi, o kas, jei pražiopsojau man išties skirtąjį, ar taip reikės gyventi visą savo gyvenimą?.. Iš šono atrodė, kad esame puiki pora, tinkam vienas kitam, tačiau mane graužė nerimo kirminas, į savo vyrą negalėjau žiūrėti besąlygiškai mylinčiomis akimis. Iš pradžių įkyrias mintis vijau šalin ir galvojau, kad taip nutinka daugeliui, todėl reikia mokėti susitvarkyti. Tačiau klausimai ir abejonės nedingo, jų vis daugėjo...

Vis stipriau pradėjau jausti tuštumą: atrodė, kad niekas nedžiugina, o rutina, maniau, tiesiog pražudys. Vyro juokeliai tapo nebešmaikštūs, net erzino iki koktumo, pusryčiai, kuriuos jis taip mėgsta ruošti, nebeskanūs, pradėjome dažniau pyktis, jis užsibūdavo ilgiau darbe. Skamba, kaip iš vadovėlio.

TAIP PAT SKAITYKITE: Testas: ar esate alfa moteris?

Shutterstock nuotr.
Shutterstock nuotr.

Jie patys atsirado mano gyvenime

Visai netikėtai mano gyvenime pradėjo atsirasti kitų vyrų. Jų aš pati nesikviečiau: nei lankiausi pažinčių portaluose, nei prašiau draugių supažindinti ar kitaip ieškojau – jie tiesiog atsirasdavo.

Taip pat netikėtai į mano gyvenimą atėjo Aistis, kurį įsimylėjau, todėl vis dažniau pasvarstydavau apie skyrybas.

Su vienu susipažinau išėjusi į miestą su drauge. Pabendravę apsikeitėme numeriais, tačiau aš nesukau galvos ir neprisisvajojau, tik kartais susitikdavome pabendrauti.

Taip pat netikėtai į mano gyvenimą atėjo Aistis, kurį įsimylėjau, todėl vis dažniau pasvarstydavau apie skyrybas. Su juo matydavomės vis dažniau, o jausmai jam tik stiprėjo. Tačiau ilgainiui draugystę slėpti darėsi vis sunkiau: sukti galvą, kur padėti jo dovanotus daiktus, kaskart susitinkant sugalvoti priežastį, kur ir kodėl išeinu, slapstytis, kad pažįstami nepamatytų... Keisčiausia tai, kad aš nieko blogo nemačiau, jaučiau adrenaliną. Ar aš kalta, kad mano laukinė širdis buvo tramdoma 10 metų?

Tikriausiai vienintelė mano klaida buvo ta, kad bendravau su kitais vyrais dar neišsiskyrusi su teisėtu sutuoktiniu. Taip pat supratau, kad mano vyras vertas moters, kuri jį mylėtų besąlygiškai, kuri neieškotų nuotykių kitur, nesvarstytų, ar gerai pasielgė ištekėdama. Todėl nusprendžiau padaryti išvadas. Slapstytis nebenorėjau: nors tai ir sukeldavo adrenalino pojūtį, tačiau vargino.

Lemtingas vakaras

Tą lemtingą vakarą su Aisčiu kalbėjome, kad jau beveik metai, kaip slepiame savo draugystę, todėl pasiūlė skirtis su vyru ir apsigyventi kartu. Važiuodama namo galvojau, kokius pagrindinius daiktus pasiimti, kur galėtų būti sudėti lagaminai, juk reikia viską protingai padaryti, kad nebūtų per didelio chaoso, pavydo scenų, kai pasakysiu vyrui džiaugsmo nekeliančią naujieną.

Grįžusi vakare radau išpuoštus namus: pridegta žvakių, paruošta vakarienė, vyno taurės ant stalo, su prijuoste besisukiojantį vyrą – jis juk taip mėgsta gaminti. Nesupratau, kokia šiandien proga. Tada mano vyras prakalbo, kad štai kokią staigmeną mums ruošė – šiandien 10 metų, kaip esame susituokę. Atrodė, kad blogesnio laiko šiam jo pasirodymui ir negalėjo būti. Aš buvau taip įsimylėjusi Aistį, kad visai pamiršau vestuvių metines... Kaip pasakyti, kad aš išsikraustau pas kitą? Tačiau mintyse kirbėjo: „O tai kada? Kiek dar veidmainiausiu ir apgaudinėsiu? Negi dabar sėsiu ir valgysiu vakarienę, kai mašinoje sėdi Aistis. Reikia pasakyti dabar, nėra ko laukti.“

Pasisodinau Tadą prie stalo ir viską išpyškinau be pagražinimų, nesistengdama sušvelninti situacijos, buvo užvaldžiusios emocijos. Negalėjau jam pažiūrėti į akis, todėl greitai nuėjau krautis daiktų. Negirdėjau savo vyro žodžių (gal todėl, kad jis nieko nesakė), tik mačiau jo išbalusį veidą ir akis, žiūrinčias į vieną tašką. Tačiau sprendimą padariau, tad turėjau jo laikytis. Nuo to vakaro praėjo pusė metų. Aš jaučiu palengvėjimą, Tadui sunkiau atsitiesti, tačiau jis įveiks šį gyvenimo etapą.

Ir kitiems žmonėms patariu: neskubėkite susisieti santuokos ryšiais. Tikimybė, kad pirmas sutiktas žmogus yra tikrai tas, su kuriuo pavyks sukurti darnią šeimą, labai maža.

Jaučiuosi išsilaisvinusi

Gal sakysite, kad esu be širdies, ištvirkusi, jog paprasčiausiai nenorėjau, tingėjau ar nežinojau, kaip įveikti santykių rutiną, krizes, kad pati nežinojau, ko noriu. Žinau, kad pradėsite aiškinti, jog reikėjo labiau pasistengti išsaugoti santuoką, kad, iš pažiūros, nebuvo priežasties skirtis. Pažįstami, artimieji, draugės man tai ne kartą sakė.

Žinote, ką atsakysiu jums aš? Dažnai žmonės tuokiasi tokie jauni, kad net nesupranta, ar tinka vienas kitam, ir išvis neturi supratimo, kas yra santuoka. Išsiskyrusi jaučiuosi išsilaisvinusi nuo varžiusių pančių. Man 31-eri, esu jauna, protinga, ir, svarbiausia, laiminga. Džiaugiuosi, kad ne 50-ies supratau, jog santuoka manęs netenkina, kad nekankinau nei savęs, nei kito žmogaus. Kas geriau: visą likusį gyvenimą kęsti dvejones, ar bandyti būti laimingai? Savo buvusiam vyrui linkiu sėkmės, jam sunkiau ištverti šias skyrybas, tačiau jis – puikus žmogus ir ras moterį, kuri jį tikrai pamils.

Ir kitiems žmonėms patariu: neskubėkite susisieti santuokos ryšiais. Tikimybė, kad pirmas sutiktas žmogus yra tikrai tas, su kuriuo pavyks sukurti darnią šeimą, labai maža. Jauniems žmonėms nuoširdžiai patariu pirmiausiai atrasti save, o tada ieškoti antrosios pusės.

Lina

Norite papasakoti savo istoriją, turite klausimų ar kilo gyvenimiškų sunkumų? Parašykite mums info@ji24.lt.

TAIP PAT SKAITYKITE: Moterų pirkimo įpročiai: pirmiausiai vaikai, vyras – eilės gale

Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!

Ji24.lt

Naujausi straipsniai