Kas sako, kad meilei ar susižavėjimui užgimti reikia žvilgsnio į akis? Kartais šis jausmas gimsta netikėtai ir ne taip, kaip esame įpratę. Apie tai ir – Ji24 skaitytojos istorija.
Prasidėjo viskas daugiau nei prie šešerius metus. Dirbau vertėja. Eilinę darbo dieną sulaukiau eilinio skambučio dėl vertimo.
Vyriškas balsas pasiteiravo, ar galėčiau versti asmeninius laiškus. Susakiau viską ir jis, pažadėjęs pagalvoti, padėjo ragelį. Po valandos perskambino ir paklausė, kur galėtų siųsti tekstą vertimui. Išsiunčiau jam savo elektroninio pašto adresą ir netrukus sulaukiau pirmojo laiškelio.
Pasirodo, kad poilsinės kelionės metu jis susipažino su kitakalbe mergina, jie apsikeitė elektroninio pašto adresais ir pasižadėjo vienas kitam rašyti. Ji išskrido į savo šalį, jis – į Lietuvą. Jis suprato, ką ji jam rašė, bet pačiam rašyti atsakymą buvo sudėtinga, todėl nusprendė pasisamdyti vertėją. Taigi, mane. Atsitiktinai rado telefono numerį skelbimuose ir paskambino. Tiesą sakant, aš nežinau, ar sutiko su pirmu pasitaikiusiu pasiūlymu, ar, kaip jis kažkada man sakė, „labai patiko tavo balsas“…
Pirmą laišką išverčiau labai greitai, tai buvo vienas paprasčiausių mano darbų per visą darbo patirtį. Ir vienas įdomiausių. Niekada dar neteko skaityti svetimų laiškų.
Jis rašė apie save, savo pomėgius, pamąstymus, svajones. Pažinau tą žmogų per laiškus, skirtus kitai merginai. Ir… susižavėjau.
Pasirodo, jis labai artimas man. Keista, bet kažkas nepaaiškinamai traukė, ir pradėjau laukti tų laiškų, nors jie buvo skirti ne man. Skaičiau juos kaip romaną ir „įsimylėjau“ pagrindinį jo herojų.
Vienas iš jo pomėgių – motociklai, kurie buvo ir mano aistra. Kadangi jau tada mano santuoka buvo žlugusi, širdyje kabojo voratinkliai, ir meilė seniai nebeaplankė, jaučiausi laisva ir išdrįsau surasti jį per „Skype“. Pasiūliau laiškus siųsti per ten, kad būtų greičiau.
Kadangi matydavome vienas kitą prisijungusius, pasisveikindavome, žodis po žodžio, šypsenėlė po šypsenėlės ir pradėjome bendrauti. Aš jį, nors ir neakivaizdžiai, bet jau buvau pažinusi, teliko jam pažinti mane. Laiškai tai kitai merginai iš kitos šalies pradėjo retėti. Jaučiausi dėl to kalta. Bet nieko sau negalėjau padaryti.
Bendrauti su juo, susirašinėti, susiskambinti... Man tai buvo kaip medus. Kaip palaima. Kas įvyko tarp jo ir merginos iš kitos šalies, galėčiau tik numanyti. Jis pasakė, kad abipusiu susitarimu jie nusprendė atsitraukti, nes kiek gali trukti toks bendravimas per atstumą?
Galvojau, jei jis man nebesiunčia versti laiškų, vadinasi, nenori manęs įžeisti, nes mes susidraugavom, ir kaip atrodys, jei bendraus su kita? Gal buvo pasisamdęs kitą vertėją? Bet man buvo nebesvarbu. Pasinėriau. Į Jį.
Tiesiogine to žodžio prasme, susirašinėjome dienų dienom. Tapau jo lapute. Jis mane taip vadino. Lapės nuotrauką iki šiol turiu profilyje… Papasakojau jam viską apie save, apie vyrą, su kuriuo jau nebegyvenau, dukrytę. Viskas buvo puiku, kol vieną dieną jis manęs paklausė: „O jei aš vieną dieną dingčiau?“
Ir man žemė išslydo iš po kojų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Kiekvienas žingsnis prie altoriaus buvo kupinas jaudulio ir meilės“
Taip. Banalu. Banali istorija – jis dingsta nieko nepranešęs. Nors mus siejo tik bendravimas internetu, bet taip prie jo prisirišau, kad negalėjau suprasti, kodėl jis turėtų dingti... Vienas kito nuotraukas matėme. Vienas kitam patikome. Bet visada jutau kažkokį jo nepasitikėjimą. Baimę, kad aš nesu ta, kuo deduosi. Gal buvau per ideali pašnekovė, kad pagalvojo, jog apsimetinėju?
Nors tokia atvira, kaip su juo, niekada nebuvau su niekuo. Su juo buvau savimi. Tokia, kokia esu. Ir ką gi. Vieną dieną jis pasakė: „Viskas“. Stop. Dingstu. Ir dingo. O aš miriau. Tiesiogine to žodžio prasme.
Nepasakosiu apie skausmą, ašaras. Tai praėjo. O tai, kas gimė jam mano širdyje – ne. Labai giliai atokiame kampelyje visą laiką ruseno viltis dar kartą su juo pasikalbėti.
Praėjo keleri metai.
Per tuos metus mano gyvenime buvo visko, bet Jo aš nepamiršau. Vieną dieną pamačiau be galo gražų lapės paveikslą, ir viduje pasidarė taip šilta. Nusprendžiau Jį susirasti.
Vyrukų jo vardu, jo inicialais daug, bet veidaknygėje surinkau pirmas jo vardo raides ir parašiau pirmam pasitaikiusiam. Pasiprašiau į draugus. Ir… tai buvo jis. JIS.
Prijungė prie draugų, greičiausiai ištyrinėjo visą mano profilį, pamatė daug nuotraukų. Suprato, kad aš tai aš, o ne kas kita, esu tokia, kokia esu. Vėl pradėjome susirašinėti.
Pasirodo, per tuos metus, kurie musų gyvenimuose nuvilnijo, jis vedė. Turi du mažus berniukus. Žmoną… Ką galiu apie ją pasakyti. Nieko blogo. Tik turbūt ji ne tokia, kaip AŠ. Nieko blogo jis man apie ją nesakė, jis ją gerbia. O aš nepuoselėju vilčių sugriauti svetimą šeimą. Nebent jie patys tai nuspręstų.
Dabar mūsų laiškai vienas kitam labai šilti, draugiški. Aš vėl JO lapė. Ir, kaip jis man pasakė, jis „turi mano antrąją obuolio pusę. Taip aš visada būsiu su juo“.
Šio žmogaus realybėje aš nesu mačiusi. Tik nuotraukas. Girdėjau balsą. Bet mus sieja kažkoks keistas nepaaiškinamas ryšys. Jis man toks vienintelis. Tikiuosi ir aš jam tokia vienintelė.
Didelė mano svajonė išgerti su juo kakavos mažoje jaukioje kavinukėje kažkur tarp pajūrio ir sostinės. Tiek kilometrų šiuo metu mus skiria. Kaip seni geri draugai. O toliau bus kaip bus.
Ir nesvarbu, ką į mano tokį norą pasakys pasaulis.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai maisto papildą „Optima Bronze“ – gražiam įdegiui ir odos apsaugai (prizą sudaro dvi pakuotės).
Optima Bronze tai ypatinga formulė, kurios sudėtyje yra pagrindinių maisto medžiagų, palengvinančių ir optimizuojančių Jūsų įdegį: nepakeičiamųjų riebalų rūgščių, gautų iš dygminų aliejaus, karotenoidų, gautų iš krevečių ekstrakto, „Dunaliell salina“ dumblių ir pomidorų ekstraktų, vitamino B5, taip pat vario, padedančio palaikyti normalią odos pigmentaciją, ir medžiagų, padedančių apsaugoti nuo oksidacinės pažaidos: seleno, cinko ir vitamino E.
Atliktas tyrimas, kurio metu gauti šie vartotojų atsiliepimai:
Patenkintų vartotojų 86%, iš kurių: intensyviu įdegiu džiaugėsi – 82%, tolygiu – 89%, ilgai išliekančiu – 93%, švytinčiu – 86%.
Pagaminta Prancūzijoje.
Visada rasite www.slamutis.lt
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalyti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!