„Mano vyras buvo didžiausias pasaulyje mergišius. Nekreipdamas dėmesio nei į mano maldavimus, nei į isterijos priepuolius, nei į kartais darban paleidžiamus moteriškus kumščius, jis lakstė paskui kiekvieną jo skonį atitikusį ir akį patraukusį sijoną“, – pasakojimą pradeda portalo skaitytoja J.
Nauja mokytoja miestelio mokykloje? Kodėl gi ne. Nauja medicinos seselė? Mielai prašom. Simpatiška pardavėja? Be abejonės. O jaunų specialistų tais laikais, ką ir bekalbėti, netrūko.
Romanų geografija plėtėsi žaibo greičiu: sklido po aplinkinius kaimus, driekėsi rajono centro gatvėmis, net pasiekė mano gimtąjį miestelį... O aš, apsikabinusi du mažus vaikus, sėdėdavau namuose lyg pririštas šeimininkui ištikimas šuo. Be to, nebuvau tikra net ir dėl draugių, su kuriomis bendravau, nuoširdumo, nes jau iš patirties žinojau, kad didžiausios niekšybės dažniausiai daromos pačioje panosėje, tau apie tai nė nenutuokiant.
Anyta manęs nė kiek neužtarė ir nepalaikė. Jai jos sūnelis buvo pats gražiausias, pats nuostabiausias, pats geriausias pasaulyje, o aš tebuvau ne itin daug džiaugsmo suteikusi marti: iš neturtingų namų, iš daugiavaikės šeimos...
Galėjau džiaugtis nebent tuo, kad ir mano palaidūnas vyras, ir jo tėvai be galo mylėjo ir net lepino mūsų vaikus. Prireikus, bet kada galėdavau juos palikti anytos priežiūrai. Ir todėl, kai mažajam sukako vieneri metukai, aš vėl pradėjau dirbti.
Stengiausi, kad visa tai nutekėtų nuo manęs kaip vanduo nuo žąsies, ir kad nė viena pasaulio akis nepamatytų, kokia esu nelaiminga ir pažeidžiama.
Mano vyras buvo reto apsukrumo žmogus. Tais sunkiais visuotinio deficito laikais mes gyvenome prašmatniai ir neskaičiavome ne tik kapeikų, bet ir rublių. Be abejonės, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nespjoviau į tą šeimyninės peklos katilą ir taiksčiausi su vyro nuklydimais, miestelio kūmučių šnabždesiais ir kikenimu man už nugaros. Stengiausi, kad visa tai nutekėtų nuo manęs kaip vanduo nuo žąsies, ir kad nė viena pasaulio akis nepamatytų, kokia esu nelaiminga ir pažeidžiama.
Viduje, žinoma, virė didžiulis jausmų vulkanas: jaučiausi žeminama, išduodama, maišoma su purvais. Na o mano vyrelį net ir miestelio kūmutės laikė šaunuoliu, gražuoliu, ir nė žodeliu nesmerkė. Aš kartais net galvodavau, kad visos jos be išimties svajoja atsidurti mano vyro glėbyje. O jis, žinoma, stengėsi jų lūkesčius pateisinti.
Tiesa, grįžęs į namus atsiprašinėdavo, net liedavo ašaras ir klaupdavosi prieš mane ant kelių, stengdamasis įtikinti, kad myli vien tik mane, kad niekada nesutiks išsiskirti, ir net apdovanodavo mane tais laikais deficitiniais auksiniais papuošalais.
Kūmučių pykčiui tyčia puošiausi kaip karalienė: nieko sau negailėdama pirkau vis naujus rūbus, tviskėjau tuo per naktimis išlietas ašaras „uždirbtu“ auksu. Vardan šventos ramybės išoriškai viską tarytum ir „atleisdavau“. O vienadienės paukštytės ir toliau skrajojo mūsų šeimyninėje padangėje.
Kartą įtūžusi sugalvojau atsilyginti savo vyrui tuo pačiu: iki pat ryto neparėjau į namus po šventinio vakarėlio darbe. Tik, skirtingai nei jis, nemezgiau jokio meilės romano. Mano vyras taip pat nežinia kur ir nežinia kokioje kompanijoje šventė ir linksminosi, tačiau tąkart į namus jis parsirado pirma manęs. Galvojau, kad nuo jo įtūžio pakils namo stogas... Net ir anyta (gyvenome viename name) vadino mane gegute, pametančia likimo valiai vaikus, padraika ir paleistuve.
Kartą per neatsargumą mano vyras pats sau pasispendė spąstus.
Lyg ir būtų reikėję kaip nors save ginti, aiškintis, tačiau aš nesugebėjau išspausti nė vieno žodžio: išdidžiai tylėjau ir net šypsojausi. Po to nutikimo mano vyro elgesys truputį pasikeitė, tačiau neilgam. Be to, įtariau, jis tik truputį labiau užsimaskavo.
Kartą per neatsargumą mano vyras pats sau pasispendė spąstus. Kaip tik buvome nusipirkę naują baldų komplektą, ir jis stovėjo tarp kitų baldų neišpakuotas bei užgriozdindamas pusę kambario. Tame kambaryje buvo ir mūsų telefonas. Atsitūpusi už dėžių su baldais rinkau vaikams spintoje rūbelius, kai netikėtai greitu žingsniu atžingsniavo mano vyras. Apmiriau, bet neišsidaviau, kad esu.
Jis greitai surinko numerį ir tyliu balsu labai meiliai pasikalbėjo su viena iš savo mergužėlių. Aiškiai supratau, kada ir kurioje kelio į miestą vietoje jie susitarė susitikti. Buvo belikęs tik pusvalandis, bet aš suspėjau ir pas draugę nuvesti vaikus, ir pasipuošti, ir net laiku nuvažiuoti į paskirtojo pasimatymo vietą. Koks buvo nustebimas, kai vidury pasisveikinimo bučinio, atsidariusi galines dureles, įsėdau į automobilį ir aš... Ir koks buvo netikėtumas, kai savo vyro glėbyje radau tirpstančią jo nuosavo pusbrolio žmoną...
Vieną dieną po pamokų lankiausi savo mokinukų namuose. Grįždama iš nuošalaus kaimo tolėliau nuo kelio, tarytum pasislėpusią atokiame miškelyje, pamačiau mašiną, su kuria darbo reikalais važinėjosi mano vyras. Net nustojo plakti širdis – juk puikiai supratau tokio stovėjimo esmę ir prasmę.
Instinkto vedina sustojau, išlipau ir tylutėliai nupėdinau iki stovinčio automobilio. Neįsivaizdavau, ką darysiu ir ką sakysiu, nesuvokiau, ko apskritai ten einu, tačiau kai akis užkliuvo už nemenko pakelės akmens, paėmiau jį į ranką.
Kai priėjusi išvydau tai, ką ir įsivaizdavau išvysianti, nesusilaikiau ir trenkiau akmeniu į priekinį mašinos stiklą. Nelaukiau, kol aistros svaiguly pasinėrusi porelė atsigaus po patirto šoko, apsidangstys rūbais ir kaip nors sureaguos į tai, kas nutiko. Tekina parbėgau, sėdau į mašiną ir parvažiavau namo.
Kai priėjusi išvydau tai, ką ir įsivaizdavau išvysianti, nesusilaikiau ir trenkiau akmeniu į priekinį mašinos stiklą. Nelaukiau, kol aistros svaiguly pasinėrusi porelė atsigaus po patirto šoko.
Iš esmės nieko naujo tą kartą nesužinojau. Tačiau savomis akimis pamačiau tai, apie ką man už nugaros nuolat šnibždėjosi nedrįsdamos tiesą rėžti į akis kaimo kūmutės. Ir tai buvo paskutinis mano kantrybės lašas. Daugiau ir nebegalėjau taikstytis su tokiu žeminančiu savo vyro elgesiu, ir nenorėjau už prabangą mokėti tokią didelę – savo sveikatos – kainą.
Kartu su skyrybų procesu prasidėjo ir nesutarimai su anyta: ji bėgiojo po miestelį ir visiems pasakojo, kokia aš buvusi bloga žmona, motina ir marti, ir koks nelaimingas buvo jos vargšas sūnelis, priverstas paguodos ieškoti svetimose lovose. Tapau išgama, pabaisa, žvėrimi. Sužinojau, kad net ir mūsų vaikai yra nebe mūsų, o „pasigauti“ nežinia kur ir nežinia su kuo.
Nė vienu žodeliu nebandžiau teisintis ar gintis. Nė vieno blogo žodžio nepasakiau apie savo vyrą ir jo motiną (tėvas laikėsi visiško neutraliteto). Tikėjau, kad žmonės ir patys žino, kokia šiuo atveju yra tiesa, ir kokia pavėjui laidomų mano anytos žodžių vertė.
Kartą, kai įtampa tapo nebepakeliama, susisodinau į mašiną vaikus ir išvažiavau atgauti pusiausvyros pas savo seserį. Buvo atostogos, tad ketinau keletą savaičių nebegrįžti į pragaru tapusius namus. Deja, jau po trijų dienų sulaukiau telefono skambučio, kad vietoje skyrybų teks užsiimti... laidotuvėmis.
Mano vyras, supratęs, kad gyvenimas byra į šipulius, pradėjo įžūliai vairuoti išgėręs. Kartą, beveik visiškai girtas, jis lėkė naujai išpiltu žvyrkeliu, posūkyje nesuvaldė automobilio, keletą kartų vertėsi ir trenkėsi į medžius...
Šalia sėdėjusi mergužėlė, kurios glėbyje tą dieną buvo ieškota paguodos dėl šeimyninių negandų, atsipirko kaulų lūžiais, kaukolės skilimu ir siaubingu veido sužalojimu. Tikėtina, kad po daugybės operacijų jos meilės romanų karjera užsibaigė, nes po kelerių metų sutikusi ją gatvėje, net ir aš apgailėjau: tokio veido nepalinkėtum net priešui.
Štai taip ir likau jauna našlė su dviem pradinukais vaikais glėbyje. Netikėta sūnaus žūtis tarytum atvėrė mano anytai akis: ji pripažino, kad jos meilė sūneliui buvo akla, kad aš visus mūsų santuokos metus buvau nežemiškai kantri ir gera, o ji mano atžvilgiu elgėsi nedovanotinai neteisingai. Anyta net pavadino mane geriausia pasaulyje martele... Man tai nebuvo itin svarbu, tačiau džiaugiausi, kad į namus grįžo ramybė ir santarvė. Supratau, kad galėsim ir toliau gyventi drauge.
Netekę sūnaus seneliai visą savo meilę atidavė anūkams. Vyresnysis sūnus augo tikra tėvelio kopija. Bijojau, kad užaugęs jis nekartotų ir tėvo „žygdarbių“. Mažylis buvo švelnus kaip mergytė. Matyt, todėl, kad labai norėjome dukters.
Metai bėgo, tarytum vanduo gludindami senų dienų nuoskaudas. Neilgai trukus aš ir vėl ištekėjau. Palikau tuos namus, kuriuos kūrėme su pirmuoju vyru ir jo tėvais. Bet tai jau kita istorija, atskleidusi man šeimyninės idilės grožį.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Dove“ įsteigtą prizą – gilaus drėkinimo kūno priežiūros rinkinį „Cashmere Comfort“ (Prizo vertė - 25 eur).
Gilaus drėkinimo liniją sudaro: rankų kremas, kūno losjonas ir kūno sviestas.
Naujosios „Dove Cashmere Comfort“ serijos gaminiai praturtinti taukmedžio ir kakavos sviestais, skirti labai sausai odai puoselėti. Ši linija buvo sukurta bendradarbiaujant su pirmaujančiais grožio specialistais iš viso pasaulio. Kuriant kolekciją didžiausias dėmesys skirtas Cell-Moisturisers technologijai, kuri skatina odos regeneraciją bei palieka odą visiškai sudrėkintą.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!